Pirmoji stotelė buvo Honkongas. Didelis dangoraižių miškas pasitiko įvairiausių kvapų mišiniu, karščio bangomis, it skruzdėlytės bėgiojančiais kinais, turistų šypsenomis bei šviesų simfonija (Symphony of Lights). Vos nuklydus į šoną, į kokią mažesnę gatvelę, vidinį kiemą ar skerstgatvį, draugiškai pasveikinti atvykus išlįsdavo tarakonai.
Po apsilankymo balto smėlio ir ažūrinio vandens paplūdimyje Repulse Bay, prabangiausių Honkongo gyvenamųjų namų kvartale, užkopus 240 laiptelių iki antros pagal dydį pasaulyje bronzinės Budos (Tian Tan Buddha) Lantau saloje ar užkilus seniausiu funikulieriumi Azijoje į Viktorijos viršūnę, atrodė, kad jau niekas daugiau nebenustebins. Atrodė, kad akis jau priprato prie čia pat gatvėje kepamų gardėsių, įkyriai laikrodžius ar rankines siūlančių prekeivių, smalsiai šnairuojančių praeivių, šventyklų, rytietiškų parkų, gėlių, paukščių ar žuvų turgelių. Bet tai tebuvo tik ilgos kelionės pradžia.
Po kelių dienų praleistų Honkonge, atėjo metas įvažiuoti į tikrąją Kiniją. Universitetas kuriame mokiausi buvo įsikūręs mažame Shantou kaimelyje Kinijos pietuose su vos 5 milijonais gyventojų (Kinijos mastais tai tikrai mažas miestelis!). Užsieniečių čia buvo nedaug, tad išėjus pasivaikščioti į miestą ar prekybos centrą pradėdavau gyventi kitą – Žvaigždės – gyvenimą. Mane slapta fotografuodavo nedrąsūs moksleiviai, kalbindavo praeiviai, smalsiais nustebusiais žvilgsniais dalindavosi vaikai; kartą teko ir autografą pasirašyti. Vieną savaitgalį lankiausi Vidurinėje mokykloje, anglų kalbos festivalyje. Iki dabar prisimenu su kokia nuostaba pasitiko vaikai! Jiems tikriausiai buvau pirma užsienietė, kurią pamatė gyvai ir dar galėjo pabendrauti.
Gyvenimas čia buvo tiesiog kitoks: per vieną vakarienę galėdavai išragauti įvairiausių skirtingų patiekalų, vištieną net ir smulkiausiai supjaustytą patiekdavo su kaulais, nepavalgius vieną dieną ryžių jausdavaisi jau jų pasiilgęs, nusipirkus alaus ir patikrinus kamštelį dažniausiai laimėdavai antrą butelį, tam tikri internetiniai puslapiai (tarp jų ir Facebook) buvo blokuojami, važiuojant viešuoju transportu nesijausdavai nustebęs, jei vairuotojas užsukdavo užsipilti degalų ar tiesiog sustodavo vidury gatvės ko nusipirkti, vietiniai prekeiviai žalius mėsos gabalus ar tiesiog neseniai paskerstus gyvulius veždavo be jokių įpakavimų užsivertę ant motorolerių purvinais keliais.
Kinijoje teko ragauti ir sraigių sriubą, ir varlyčių hot pot – tradicinį patiekalą kai stalo viduryje padedamas verdantis metalinis puodas su sultiniu ir pamažu lazdelėmis mirkomi įvairūs ingridientai: grybai, žalia mėsa, makaronai, daržovės, žolelės, kumpiai ir pan. Girdėjau istorijų apie tokius tradicinius delikatesus kaip žalios beždžionių smegenys patiekiamos su druskyte, džiovinti vorai ar kirmėlės, tačiau nedrįsau paragauti.
Gyvenant svečioje šalyje yra du keliai: arba šaltakraujiškai ignoruoti ir burbuliuoti, kodėl yra taip kaip yra, arba susitaikyti su kitokia kultūra, stengtis ją kuo labiau pažinti ir suprasti. Aš pasirinkau antrąjį. Per penkis mėnesius Kinijoje sutikau daug skirtingų asmenybių. Prieš atvažiuojant turėjau mintyse nusipiešusi pilkos (arba tiksliau juodos) masės vaizdinį, be skirtingų nuomonių ar prieštaravimų paklustančių galiojančioms komunistinės valdžios tasyklėms.
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: laimėk kelionę!!!
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Viso pasaulio egzotika, sutilpusi Ispanijos stadione
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: fantastiškas medaus mėnuo Havajų salose
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: kaip švaruolei išgyventi Indijoje
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: Spalvotoji Meksika – įtraukianti egzotika
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“.Viena šimtoji Indijos, kur laimingi laiko neskaičiuoja
Tiesą sakant, tokią masę sutikau per nacionalines atostogas aplankiusi Didžiąją Kinų Sieną kartu su puse milijardo keliaujančių kinų (atkreipkite dėmesį į nuotrauką). Didžioji Kinų Siena nustebino savo didingumu, sunkiai nupasakojamu ar atvaizduojamu nuotraukose. Galybė turistų ir susidarę „kamščiai“ ant Sienos tik dar sustiprino šį vaizdą. Kinijos sostinė Pekinas nacionalinių atostogų metu – viena iš labiausiai lankomų vietų, tad nenuostabu jog visas dienas praleistas jame tekdavo stoviniuoti eilėse prie bilietų kasų, įėjimų į lankytinus objektus, šventyklas, tualetus ar metro. Pekinas sužavėjo savo kontrastingumu: nuo senovinių Imperatorių rūmų Uždraustajame Mieste (Forbidden City) iki Olimpinio miestelio su žymiuoju stadionu „Paukščių lizdas“.
Gyventojų svetingumas ir draugiškumas lydėjo visos viešnagės metu. Keliaujant autostopu Pekinas – Šanchajus daugiau nei 1000 km mokant vos keletą kiniškų žodžių buvo dar vienas iššūkis, padėjęs įrodyti sau ir aplinkiniams, kad gyvenime nėra nieko neįmanomo. 44 valandas trukusi kelionė, praleista bemiegė naktis KFC bei rytinis kelių valandų krosas iki greitkelio pareikalavo daug jėgų, tačiau džiaugsmas įveikus užsibrėžtą tikslą nuspalvino visą kelionę vaivorykštės spalvomis.
Tranzuoti Kinijoje visgi nerekomenduočiau. Dauguma vairuotojų nesuprasdavo kodėl du užsieniečiai stovi ant kelio iškėlę rankas ir tik atmojuodavo ar nufotografuodavo mus. Nors ir turėjome pasidarę ženklą su užrašu „Šanchajus“ kiniškais hieroglifais, dėl kalbos barjero buvo sunkoka paaiškinti kodėl mus turėtų paimti, kur nuvežti ar išleisti.
Aplankiusi Pekiną, Šanchajų, Guangdžou, Šenženą ir Kinijos Las Vegasu vadinamą Makao jaučiausi pamačiusi užtektinai didmiesčių, įspūdingų dangoraižių, istorinių muziejų, žaliuojančių parkų, tviskančių kazino, smilkaluose paskendusių šventyklų, gigantiškų prekybos centrų, kvapnių kavinių ir t.t.
Tad sėkmingai pabaigusi mokslus leidausi į dar vieną nuotykį – kelionę naktiniu traukinių į šįkart tikrąją kaimietišką Kiniją. Kadangi išvažiavau beveik Kinų Naujųjų Metų išvakarėse, ir vėl teko dalintis kelionių džiaugsmais su puse milijardo keliaujančių kinų: traukiniai perpildyti, bilietų nebėra, eilės, spūstys ir grūstys. Išgyvenau ir grįžau dar laimingesnė, aplankiusi Longsheng ryžių terasas, paplaukiojusi bambukine valtele netoli Yangshuo miestelio, pamačiusi bokštus-dvynius Guiline, sutikusi dar daugiau svetingų ir draugiškų bendrakeleivių.
Įdomi šios kelionės dalis buvo vizitas į Longji Huangluo Yao etninės mažumos kaimelį dar kitaip vadinamą moterų ilgais plaukais kaimeliu. Čia moterys vis dar besilaikydamos tradicijų kerpa plaukus tik vieną kartą gyvenime – kai joms sueina 18-ka metų ir tampa pasiruošusios santuokai. Virš metro ilgio plaukus Yao moterys dažniausiai nešioja susisukusios į kuodą. Ilgų, sveikų ir sodriai juodų plaukų paslaptis – plovimas ryžių vandeniu.
Reziumuojant praleistą laiką Kinijoje galiu drąsiai teigti, kad tai buvo viena iš įspūdingiausių kelionių. Patirti nuotykiai ir aplankytos vietos, išragauti paitiekalai ir gėrimai, sutikti kolegos, dėstytojai, draugai ar tiesiog praeiviai, rytietiškas gyvenimo ritmas, kultūra bei tradicijos neprilygsta nei vienai anksčiau aplankytai šaliai.
Šia istorija noriu paskatinti visus skaitytojus nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, nebijoti keliauti bei atrasti. Linkiu nenustoti svajoti, uoliai dirbti ir kovoti dėl savo svajonių išsipildymo. Kas žino, galbūt rytoj Jūs stebėsite tarakonų polką ar kvėpsite maloniai salsvą dangoraižių smogą. O mano galvoje dabar šmėkščioja tik vienas klausimas: kur toliau?
