Šokoladinės kalvos
 |
| D.Kinderis/Vienas žymiausių turistinių objektų Filipinuose - šokoladinės kalvos |
Šimtus tūkstančių metų vėjas ir vanduo burtininkavo ties buvusiais koraliniais rifais, vienąsyk iškilusiais į žemės paviršių ir, laikui bėgant, virtusiais keistos formos aukštuma. Šokoladinės kalvos, tarsi šimtai šieno kaugių nusėjusios visą Boholo salą, iki šiol nenustoja stebinti žmonių. Jos pavertė šį Filipinų rajoną itin populiariu tarp turistų.
Žvelgiant į šį peizažą, sunku patikėti, jog kalvos – pačios gamtos tvariniai. Ir, reikia pasakyti, pasidarbavo ji garbingai: 50 kv. km. plote, plokštikalnėje viduryje salos, viena prie kitos prigludo 1268 kalvos, stebėtinai taisyklingos kūgio formos, kiekviena – nuo 30 iki 100 metrų aukščio. Užtenka pasakyti, kad gamtos pastangų čia buvo padėta kur kas daugiau negu žmonėms statant Egipto piramides. Ir rezultatas išėjo ne mažiau įspūdingas – nevalingai patikėsi legenda, pasakojančia apie tai, kad kalvos – milžinų rankų darbo vaisius. Vienąsyk jie susirengė pasigalynėti ir gerokai pasisvaidė vienas į kitą žemėmis, o vėliau, pailsę, nusprendė nueiti išgerti po bokalą alaus, o visi šie žemės gabalai taip ir liko pamesti...
Kur kas romantiškesnė legenda byloja apie milžiną Arogą, įsimylėjusį paprastą merginą, vardu Aloja. Merginos mirtis sudaužė milžino širdį, ir jis niekaip negalėjo sulaikyti savo ašarų, užliejusių visas apylinkes aplink. O kai ašaros išdžiuvo, jos pavirto Šokoladinėmis kalvomis.
Esama, tiesa, ir trečios legendos, ne tokios gražios. Joje taip pat neapsieita be milžino, bet tiktai be milžino negero, ilgą laiką atiminėjusio visą maistą iš vietos gyventojų. Štai šie ir nusprendė apnuodyti valgį. Milžinas prarijo jį, nieko neįtardamas. Ir ką gi – nekokybiško maisto rezultatas pasirodė gana greit – šios kalvos ir yra nevirškinimo proceso įrodymas.
O štai šokoladinėmis jos pavadintos dėl kitos priežasties – tiesiog sausą vasarą visa kalvų augmenija išdega, ir jos tampa rudos spalvos.
Pasak bendrakeleivio, Filipinų žinovo Dainiaus Kinderio, Šokoladinės kalvos – tiesiog mistinė vieta, kurioje gimsta drąsiausios idėjos, į galvą braunasi pačios netikėčiausios mintys ir išsisprendžia ilgus metus neraminusios problemos. Gal jis ir teisus: antraip nebūtų čia iškabinto varpo, kuriuo paskambinus, išsipildo visi norai...
Simpatingieji ilgakulniai
Vieni iš ryškiausių filipinietiškos faunos atstovų, be abejonės, yra ilgakulniai – patys mažiausi pasaulio primatai (anglakalbiai juos vadina tarsyrais). Jų dydis – vos keliolika centimetrų, svoris – iki pusantro šimto gramų. Ypatingu šių žvėrelių požymiu yra didžiulės akys, aiškiai išsiskiriančios mažyčiame snukutyje. Jeigu padarytume analogiją su žmogumi ir ilgakulnis būtų mūsų dydžio, jo akys turėtų būti ne mažesnės kaip stambaus obuolio. Įdomu tai, kad jaunikliai gimsta žydraakiai, ir tik vėliau jų akutės paruduoja.
 |
| M.Jankutės nuotr./Ilgakulnis |
Įspūdingąjį žvėrelį savo simboliu buvo pasirinkę kai kurie amerikiečių kariuomenės daliniai. Tą sužinojome, būdami Boholo saloje, taigi, pasirodo, nebuvome originalūs, savo ekspedicijos talismanu irgi laikydami šį mielą padarėlį. Ilgakulnio atvaizdas puikavosi ant mūsų marškinėlių ir gausybės įvairiausio dydžio lipdukų.
Ilgakulniai maitinasi tik gyvu gyvuliniu maistu – daugiausia vabzdžiais, tačiau gali suėsti ir kokią mažą gyvatėlę ar lizde aptiktą paukščio jauniklį. Kiekvienam ilgakulniui išsimaitinti reikia ne mažiau kaip šešių hektarų ploto, taigi, visai nemažai, turint galvoje, kad kartu jie gyvena tik poruodamiesi, o šiaip yra absoliutūs vienišiai. Drėgnų atogrąžų miškų, kurie yra šių žvėrelių namais, kirtimas suduoda lemtingą smūgį: primatai yra atsidūrę ties išnykimo riba.
Žvėreliai gyvena naktinį gyvenimo būdą, o dieną miega ant medžių šakų. Jie turi letenas su ilgais pirštais, kuriais tvirtai laikosi už šakų. Užpakalinėmis letenėlėmis žvėreliai gali sparčiai šokinėti, vydamiesi auką.
Filipinietiški ilgakulniai gyvena tik keleto archipelago salų teritorijoje. Juos saugo specialus įstatymas, išleistas 1986 metais. Apskritai filipiniečiai labai rūpinasi šios mažos primatų rūšies išlikimu. Tą padaryti nėra lengva, nes ilgakulniai praktiškai negyvena nelaisvėje, labai jau jie mėgsta laisvę. Yra užfiksuota šių gyvūnėlių, laikytų uždarai, sąmoningos savižudybės atvejų. Todėl, norint išlaikyti žvėrelių populiacijas, kuriami specialūs centrai – draustiniai. Vieną iš tokių, Boholo saloje veikiantį nuo 1997 metų, mes ir aplankėme.
Draustinyje gyvenančių dešimties tarsyrų išsirengėme ieškoti, tarpusavyje kalbėdamiesi tik pašnibždomis: žvėreliai baikštūs ir, pajutę pavojų, puola slėptis po medžių lapais. Netrukus pavyksta išvysti vieną mažylį, letenėlėmis apkabinusį liauną bambuko stiebą ir aiškiai besiilsintį po naktinės medžioklės. Puolame fotografuoti, prieš tai išjungę blykstes, galinčias išgąsdinti. Žvėrelis markstosi, sukinėja galvytę 360 laipsnių kampu ir, matyt, bando suvokti, kokio pavojingumo laipsnio įsibrovėliai ėmė drumsti ramybę. Laimei, aukštyn užsikabaroja tik tada, kai būna iki soties prisipozavęs prieš fotoaparatus ir vaizdo kameras.
Draustinio darbuotojas netrukus užtinka dar vieną ilgakulnį, kurio kantrybės užtenka jau trumpesniam laiko tarpui: žvėrelis netrukus šasteli į netoliese esantį bananmedį ir bando rasti prieglobstį tarp vešlių jo šakelių. Nutariame prisigerinti: sugauname drugelį ir, užmovę ant pagaliuko, pakišame. Reikėjo tik matyti, su kokiu vikrumu tarsyras čiupo grobį! Suėmęs ilgais pirštukais, prikišo prie burnelės ir pradėjo užkandžiauti. Ko gero, prie papildomo primaitinimo jau pripratęs: draustinio teritorija per maža, kad ėdesio užtektų visai dešimčiai globotinių...
Paukštis, pavaizduotas šalies herbe
Maždaug valandą pavažiavę nuo Mindanao salos sostinės Davao miesto, pasiekėme Filipinietiškų erelių tyrinėjimo centrą (Philippine Eagle Foundation), kurio teritorijoje dabar gyvena 34 unikalūs šios veislės paukščiai. Centras įsteigtas, norint išsaugoti rūšies populiaciją, pastaruoju metu sparčiai nykstančią. Iš tūkstančių archipelago salų filipinietiškas erelis sutinkamas tik trijose: Luzone, į šiaurę nuo Manilos, Visajuose ir Mindanao. Pastarojoje saloje įsikūręs didžiausias šių plėšriųjų paukščių skaičius – apie du šimtai. Sparčiai nykstant jų gyvenamiesiems plotams – amžinai žaliuojantiems tropinių miškų masyvams, paukščiai išmiršta. Jei kitos paukščių rūšys dar šiaip taip prisitaiko prie pakitusių gyvenimo sąlygų, tai šie plėšrieji sparnuočiai – ne.
Unikalus tai sparnuotis – labai aukštu, siauru juodu snapu, gelsvomis kojomis, pilkas iš viršaus ir kreminės spalvos iš apačios. Galvą juosia ilgų plaukų kuodas, kurį erelis, priklausomai nuo savo nuotaikos, pakelia ar prispaudžia prie galvos. Tai panašu į šukuoseną, padarytą, naudojant žėlę. Todėl paukštis gali atrodyti nustebęs, nuliūdęs, susimąstęs, didingas, protingas ar ryžtingas.
 |
| M.Jankutės nuotr./Filipinų erelis |
Nežiūrint į labai įspūdingus kūno parametrus, porelė šių paukščių pirmąsyk buvo aprašyta tiktai 1896 metais. Tą padarė anglų gamtininkas Džonas Vaitchedas, dirbęs Filipinuose. Kitas anglas - ornitologas V. Ogilvis – Grantas pavadino juos „Pithecophaga jefferyi“ – „Džefferio beždžionėdžiais“, kadangi, pasak vietos gyventojų, jie maitinasi tiktai makakomis ir kitomis beždžionėmis. „Beždžionėdžio erelio“ pavadinimas įsitvirtino daugelyje kalbų ir nemažai prisidėjo prie šių sparnuočių išnykimo. Vėliau paaiškėjo, jog jų pagrindinis maistas – šikšnosparniai, oposumai, palminės voverės, įvairūs paukščiai, ropliai. Norėdama susilpninti šių endeminių paukščių persekiojimą, Filipinų vyriausybė 1978 metais vietoj „beždžionėdžio erelio“ pavadinimo įsakė naudoti „filipinietiško erelio“ vardą. Tiktai energingos apsaugos priemonės, įtraukiant šių sparnuočių propagandą ir gyvų paukščių bei jų iškamšų draudimą išvežti iš šalies, leido padidinti filipinietiškų erelių skaičių.
Lizdus filipinietiški ereliai suka medžių viršūnėse, 30 – 45 metrų aukštyje, kas antri metai padėdami po vieną kiaušinį, kurį patinas ir patelė pakaitomis peri apie 60 dienų. Paukštytis palieka lizdą po 3,5 – 4,5 mėnesio, o savarankiškai pradeda medžioti tik dešimtąjį gyvenimo mėnesį. Lytiškai subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais ir gali išgyventi (net ir nelaisvėje) iki 40 metų. Apskritai šio sparnuočio reproduktyvinės savybės žemos, o reikalavimai gyvenimo sąlygoms – aukšti. Be pačių paukščių naikinimo, populiacijos būklei atsiliepia tai, kad Mindanao saloje miškų per pastaruosius 50 – 60 metų sumažėjo perpus. O juk norint, kad paukščiai perėtų, vienai porai reikalinga ne mažesnė kaip 25 kv. km. teritorija. Nuo 1973 metų filipinietiškus erelius bandyta veisti JAV zoologijos soduose, tačiau nesėkmingai.
Sugauti ten, kur jau nebėra sąlygų išgyventi, šie didingi paukščiai Filipinietiškų erelių tyrinėjimo centre laikomi tik atitinkamą laiko tarpą, o po to paleidžiami į tokius miškus, kur gali saugiai gyventi. Pasak Centro direktoriaus Denio Salvadoro, čia dirbantiems žmonėms tenka atlikti didelį šviečiamojo pobūdžio darbą: filipiniečiai privalo žinoti, kokios paukščių rūšys jų šalyje yra nykstančios ir kokių priemonių būtina imtis, kad jos išliktų. (Beje, šiame centre laikomos ir kitos sparnuočių rūšys: pilkagalviai žuviniai ereliai, gyvatėdžiai ereliai, sakalai, pelėdos ir kt.). Centras rengia įvairias edukacines programas, čia vyksta pamokos moksleiviams.
 |
| M.Jankutės nuotr./Makakos auginamos erelių maistui |
Remia centrą daugiausia privatūs investuotojai ir atvykę turistai. Įdomi detalė: daugelio jų vardai iškalti ant grindinio plokščių, o nuolatinių rėmėjų – įrašyti į specialų stendą. Lėšų, sprendžiant iš visko, reikia nemažai: visiems centro gyventojams kas antrą dieną reikia maždaug 300 kg mėsos. Dažniausiai duodama paukštienos ar triušienos. Ereliams, beje, periodiškai įmetama ir po gyvą beždžionę: kad neužmirštų medžioklės įgūdžių. Ilgauodegės makakos šiam tikslui auginamos pačiame centre ir šeriamos tiktai ekologišku maistu, kad paukščiai gautų sveikos mėsos.
