Pasak Z.Kalesinsko, nors Tiškevičiai – tik vienas Raudondvario istorijos etapų, tačiau jį galima pavadinti Raudondvario aukso amžiumi. Žinant, kiek laiko Benediktas Henrikas praleisdavo Paryžiuje, kelionėse po Europą ir pasaulį, žinant, kaip jis puoselėjo šį dvarą, galima daryti išvadą, kad Raudondvaris jam buvo labai svarbus.
Anot Z.Kalesinsko, dabar gal ir ne visi šio miestelio gyventojai žino, kad Raudondvario istorija prasidėjo būtent nuo šito raudono pastato.
„Iki 1572 m., kol nebuvo pradėti statyti šitie rūmai, jokio Raudondvario nebuvo. Prie Nevėžio stovėjo kelios šiaudais dengtos trobelės. Tiesiog niekam nežinomas kaimas. Ir bažnyčios čia nebuvo, – teigė Z.Kalesinskas.
– Raudondvaris tapo Raudondvariu, kai 1630 m. buvo baigti statyti šitie rūmai. Tada aplink dvarą pradėjo telktis ir vystytis gyvenvietė.“
Pasak pašnekovo, informacija apie Raudondvarį ilgai sklandė labai padrika, daug kur netiksli, todėl muziejus ėmėsi darbų, kurie atvėrė daug nežinomos istorijos. O su Europos aukcionuose, antikvariatuose atrastomis B.H.Tiškevičiaus darytomis fotografijomis ėmė dėliotis įspūdinga Raudondvario gyvenimo mozaika.
Oranžinis tiltas primena oranžeriją
Kaip pasakojo Z.Kalesinskas, Raudondvario apelsinmedžiai siekė 3,5 m aukštį. Vasarą su vazonais jie būdavo išnešami į kiemą ir sustatomi priešais rūmų fasadą, rožynuose.
„Vasarą Raudondvaris kvepėjo prancūziškais kvepalais ir citrusiniais vaisiais, – sakė pašnekovas.
– Labai norėtųsi Raudondvaryje atkurti tą apelsinmedžių auginimo tradiciją. Na, nors porą medžių turėti, po kuriais lankytojai galėtų nusifotografuoti ir kurie suintriguotų pasidomėti istorija. Atrakcija būtų visiems čia apsilankantiems. Aš dažnai apie tai užsimenu restauruotoje Tiškevičių oranžerijoje įsikūrusio restorano savininkams. Būtent čia Tiškevičiai ir augino savo citrusinius vaismedžius. Įgyvendinti šią idėją reikia tik šiek tiek drąsos ir noro. Galimybių dabar yra daug daugiau, nei grafui buvo XIX amžiuje.“
Kaip priminė Z.Kalesinskas, žodis „oranžerija“ kilęs nuo prancūziško „orange“ (apelsinas). Seniau oranžerijomis būdavo vadinamos tik tos patalpos, kuriose augindavo apelsinmedžius ir kitus citrusinius vaismedžius. Pavyzdžiui, Kretingos dvaras turėjo žiemos sodą, ne oranžeriją, nes neaugino apelsinmedžių.
„Dar įdomu, kad dabartinis Petro Vileišio tiltas Kaune, jungiantis senamiestį su Vilijampole, 2008 m. oranžine spalva nudažytas teisėtai. Taip nusprendė architektai, sužinoję apelsinmedžių istoriją, – pasakojo Z.Kalesinskas.
– Ties šia vieta apelsinai į Raudondvarį ir atkeliavo. Kauno geležinkelio stotis buvo atidaryta 1861 m., bet tilto per Nemuną nebuvo, todėl B.H.Tiškevičius, geležinkeliu iš Europos atsivežęs apelsinmedžius, mandarinmedžius ir citrinmedžius, juos perkėlė toje vietoje veikusiu keltu“.
Tiškevičių šaknys – Kyjive
Kaip teigia išsamiai Raudondvario Tiškevičių istorijas išnagrinėjusi dailės istorikė dr.Aldona Snitkuvienė (1998 m. VU leidykla išleido jos knygą „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Tiškevičių giminės šaknys siekia XVI amžių. Ši garsi, įtakinga, turtinga giminė kilo iš Kyjivo bajorų vadovo Kaleniko Miškevičiaus sūnaus Tiškos penkių įpėdinių, kurie istoriniuose šaltiniuose vėliau jau vadinami Tiškevičiais.
Didikų Tiškevičių giminės šaknys siekia XVI amžių.
Raudondvario dvarą Napoleono Bonaparto lietuviškojo ulonų pulko vadas grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839 m.) iš Zabielų pirko 1819 m. Jis buvo pirmasis Tiškevičių giminės atstovas, tapęs Raudondvario savininku. Po kelerių metų, 1825-siais, vestuvių proga Raudondvarį padovanojo vyriausiajam sūnui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui (1801–1866 m.).
Benediktas Emanuelis vedė Minsko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankavičiaus dukrą Vandą (1808–1842 m.). Jie susilaukė dukrų Liutgardos, Joanos, Vandos ir kūdikystėje mirusio sūnaus Mykolo. Joana ištekėjo už savo giminaičio Kyjivo maršalkos sūnaus Mykolo Tiškevičiaus (1824–1853 m.), tačiau po ketverių metų mirė nuo džiovos. Beje, kaip ir jos motina.
Likęs našliu grafas Mykolas vedė Joanos seserį Vandą (1833–1860 m.). Jiems 1852 m. gimė vienturtis sūnus Benediktas Henrikas, vėliau išpuoselėjęs Raudondvarį, palikęs unikalių fotografijų kolekciją. Deja, džiova sirgęs tėvas mirė, kai grafaičiui buvo vieneri, motinos neteko būdamas aštuonerių. Ji palaidota netoli Nicos. Globoti našlaitį ėmė senelis Benediktas Emanuelis ir jo brolis Jonas Tiškevičius iš Biržų.
„Tiškevičių atėjimas į Raudondvarį buvo šios vietovės aukso amžiaus pradžia. Turtingi, išsilavinę, įžvalgūs, verslūs Tiškevičiai sugebėjo Raudondvarį padaryti kultūros bei gamtos perlu. Buvo išpuoselėtas parkas, privežta daugybė kitų kraštų augalų, iš kurių iki dabar yra išlikę kelios baltosios tuopos. Manoma, kad parką kūrė italų architektas Cezaris Anikinis (Cesare Anichini). Jis pertvarkė parką būtent tuo metu, kai Raudondvaryje vyko bažnyčios statybos ir rūmų rekonstrukcija. Manoma, kad C.Anikinis suprojektavo ir oranžeriją“, – pasakojo Z.Kalesinskas.
Pomėgiai – kelionės po pasaulį ir fotografija
Kadangi abu jaunuolio tėvai buvo mirę nuo džiovos, dėdės ir senelis Paryžiuje, kur grafo tėvai Verne gatvėje turėjo namus ir šeima dažnai ten gyvendavo, atvedė jį pas gydytojus. Gydytojai konstatavo, kad jaunojo grafo silpni plaučiai ir jam reikėtų tinkamesnių sąlygų augti. Paklausę gydytojų giminės išsiuntė jį į Madeiros salą, kur jis apsigyveno Austrijos-Vengrijos imperatorienės Elžbietos (Sisi) rūmuose.
„Kai Madeiroje kelionių metu lankome Sisi rūmus, prisiminkime, kad čia augo ir jaunasis Raudondvario grafas, – pridūrė Z.Kalesinskas. – Užaugęs prie jūros vėliau labai mėgo ir keliones jachta. Pasaulis buvo platus. Tai tik sovietmetis mums buvo jį susiaurinęs“.
Gyvenimas Paryžiuje buvo neatsiejamas nuo gyvenimo Raudondvaryje.
Būdamas keturiolikos grafaitis neteko ir senelio. Jo palaikai iš Paryžiaus buvo pervežti į Raudondvarį ir palaidoti šalia žmonos Vandos. Jaunasis grafas liko gyventi Paryžiuje, o globoti jį toliau ėmė grafas Juozapas Tiškevičius ir Reinoldas Tyzenhauzas.
Pasak Z.Kalesinsko, gyvenimas Paryžiuje buvo neatsiejamas nuo gyvenimo Raudondvaryje. Ši pilis Benediktui Henrikui priminė vaikystę, čia buvo palaidoti jo seneliai. Vėliau jis Raudondvariui skyrė ypatingą dėmesį, mylėjo jį.
Pasak Z.Kalesinsko, Benediktas Henrikas, paveldėjęs didelius turtus, būdamas vienu turtingiausių Europos magnatų, neturėjo finansinių rūpesčių ir galėjo užsiimti saviraiška, savo pomėgiais – fotografija ir kelionėmis po pasaulį. Manoma, kad aistra fotografijai jį užkrėtė dėdė Jonas.
Giminės dvare Vialoje (dabartinė Baltarusija) buvo įrengta laboratorija. Ilgai manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai sudegė Vialos dvare ten kilus gaisrui Pirmojo pasaulinio karo metais. Po šio įvykio grafas net liovėsi fotografavęs. Tačiau 1993 m. Paryžiuje atsirado jo nuotraukų albumas.
Antikvaras, lituanistinių vertybių kolekcininkas Gediminas Petraitis (1956–2021 m.) apie 500 nuotraukų įsigijo Vokietijos, Prancūzijos antikvariatuose, aukcionuose. Vėliau iš jo šias vertingas nuotraukas įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus, Šiaulių fotografijos muziejus ir Kauno rajono muziejus.
Pas jį Paryžiuje rinkosi Europos fotografai, jie rengė parodas, dalyvavo konkursuose.
„Benedikto Henriko darytos nuotraukos įdomios ir prancūzams, ir mums. Jos ne tik atskleidžia grafo ir jo aplinkos gyvenimą, pomėgius, dvarų kultūrą, apkeliautus kraštus, bet yra vertingos ir fotografijos istorijos tyrėjams. Grafas buvo ne šiaip fotografas mėgėjas. Pas jį Paryžiuje rinkosi Europos fotografai, jie rengė parodas, dalyvavo konkursuose. Benediktas Henrikas už savo nuotraukas Paryžiuje, Berlyne, Varšuvoje yra pelnęs apdovanojimų. Apie jį rašė laikraščiai. Mes turime su juo skaitytis, – šypsojosi Z.Kalesinskas.
– Ir galime didžiuotis, kad mūsų muziejus turi tokią asmenybę“. Grafo nuotraukos buvo publikuotos ir Paryžiaus fotoklubo leidinyje „La Revue de Photographie“.
Kauno rajono muziejus jau yra surengęs ne vieną B.H.Tiškevičiaus fotografijų parodą. Šiemet liepos 6 d. muziejus atidarys dar vieną parodą. Kaip pasakojo Z.Kalesinskas, du mėnesius truksiančią parodą lydės ir mažas filmukas, supažindinsiantis su pastatais, kuriuose Paryžiuje kadaise buvo rengtos grafo nuotraukų parodos, kur rinkosi fotografų draugija.
„Kviečiame atvykti ir pamatyti grafo meistrystę. Nuotraukos vertingos ir įdomios įvairiais aspektais – jos atskleidžia ir dvarų kultūrą, ir paties grafo asmenybę“, – sakė Z.Kalesinskas. Yra nuotrauka, liudijanti, kad Raudondvaryje, už pilies žemyn, prie Nevėžio buvo įrengti teniso kortai. Galima daryti prielaidą, kad lauko tenisą Lietuvoje išpopuliarino Tiškevičiai.
Jachta „Žemajtej“ planavo apiplaukti pasaulį
Besimokydamas Paryžiuje dar septyniolikmetis Benediktas Henrikas sutiko savo gyvenimo meilę Izabelę Feraud, su ja susilaukė dukros Marie, tačiau dėdės neleido jam vesti nekilmingos paryžietės. Po nelaimingos meilės istorijos, galbūt siekdamas užsimiršti 1874 m. jis išvyko į Ameriką. Bostone susipažino ir vedė įtakingo laivų savininko dukrą septyniolikmetę Elizabetą Clarą Bankroft (1857–1883 m.). Su ja susilaukė trijų vaikų – Edvardo Reinoldo, Benedikto Jono ir Elžbietos Marijos.
B.H.Tiškevičius keliaudamas nesiskyrė su fotoaparatu. Tai liudija Raudondvaryje saugomi jo kelionių nuotraukų albumai su Alžyro, Maroko, Tuniso, Amerikos, Madeiros, Kubos, Italijos, Sacharos, Pompėjos vaizdais. Į keliones leisdavosi ir nuosava jachta.
„Ir nors grafas nekalbėjo lietuviškai, šio krašto garbei (už Nevėžio jau plyti Žemaitija) savo prabangią jachtą, kurią 1875 m. modernioje Havro laivų statykloje jam sukonstravo inžinierius J.A.Normand‘as, pavadino žemaitiškai „Žemajtej“. Jis jautėsi reprezentuojantis Žemaitiją. Buvo įstojęs į Prancūzijos geografijos draugiją, planavo apiplaukti pasaulį, – pasakojo Z.Kalesinskas.
Buvo įstojęs į Prancūzijos geografijos draugiją, planavo apiplaukti pasaulį.
– Jūrinė dvistiebė 42 m ilgio jachta buvo išskirtinė. Ją sukonstravęs inžinierius Paryžiaus parodoje buvo apdovanotas sidabro medaliu už techninius sprendimus. Istorikai yra nustatę, kad 1876 m. su jauna žmona grafas plaukiojo Viduržemio jūra, lankėsi Alžyre, Kipre, Madeiroje. 1879 m. grafas jachtą pardavė prancūzui. Prancūzas jam nesuprantamą pakeitė pavadinimą į „Velox“. Deja, jachta dingo Pirmojo pasaulinio karo metais“.
Kelionėse nesiskyrė su fotoaparatu
„Tais laikais džiova skynė visus – ir turtingus, ir vargšus. Benediktas Henrikas žmonos neteko 1883-siais, kai vienam sūnui buvo aštuoneri, kitam treji, o dukrai vos vieneri. Žmona palaidota Raudondvaryje, koplyčioje-mauzoliejuje, – pasakojo Z.Kalesinskas.
– Nėra žinoma, kodėl, likęs našliu, jis nevedė savo mylimosios Izabelės, nors daugelyje grafo nuotraukų matome juos kartu keliaujant. Kartu matome ir jų dukrą Marie. Grafas negailėjo pinigų kelionėms, neskaitant Europos, jis apkeliavo Indiją, Afriką, Kiniją, Japoniją, Ameriką.
Nuotraukose matome ir prie Ledo jūros, ir Alpėse ant žirgo. Pavyzdžiui, prie Vezuvijaus Izabelę neša nešikai ant neštuvų, o grafas eina šalia. Netoli Monblano pats grafas veda Izabelės žirgą už pavadžio“.
Kaip pasakojo Z.Kalesinskas, muziejui keletą nuotraukų yra padovanojęs grafo nesantuokinės dukros Marie anūkas vokietis Jurgenas Stunde. „Deja, 2012 metais jis mirė nuo širdies smūgio. Daugiau ryšių su jo gimine neturime, – sakė Z.Kalesinskas. – Mes darome tokią prielaidą, kad grafo Benedikto Henriko nuotraukų albumas, per Petraičius atkeliavęs į Lietuvą, yra Jurgeno palikimas“.
Kaip savo knygoje pastebi A.Snitkuvienė, ypač daug laiko meninei fotografijai Benediktas Henrikas skyrė po žmonos mirties. Paryžiuje savo namuose įkūrė erdvią laboratoriją, pasirūpino ne tik visa įranga, bet ir didžiuliu įvairių epochų kostiumų, skrybėlių, perukų rinkiniu. Jis kurdavo įvairias mitologinės bei etnografinės tematikos kompozicijas, mėgdavo pats persirengti ir perrengti kitus. Vialoje ir Raudondvaryje fotografavo giminaičius, valstiečius, tarnaites.
Kaip rašo A.Snitkuvienė, 1894 m. Lvive vykusioje parodoje B.H.Tiškevičiaus nuotraukos sulaukė aukšto įvertinimo, kritikai rašė, kad „fotografija buvo pakylėta iki meninių aukštumų“.
Ištaigingo gyvenimo trupiniai
Likęs našliu grafas su vaikais apsigyveno Paryžiuje, Neuilly-sur-Seine viloje, tačiau vasaromis visada atvykdavo į Raudondvarį, kur buvo saugomos ir Tiškevičių giminės relikvijos.
Kaip rašo A.Snitkuvienė, B.H.Tiškevičiaus jauniausias sūnus Edvardas Reinoldas vedė pirmas, tačiau jo žmona Adela Dembowska (1884–1940 m.) buvo nekilminga. Tėvas išsižadėjo sūnaus ir visus dvarus bei turtus paliko kitam sūnui Benediktui Jonui (1875–1948). Šis 1903 m. Varšuvoje vedė grafo V.Branicko iš Ukrainos dukterį Rozaliją (1881–1953 m.). Tai pačiais metais jaunieji Tiškevičiai iš tėvo perėmė Raudondvarį ir atvyko čia gyventi.
Raudondvaryje jiems gimė vienturtis sūnus Benediktas Vladislovas (1904–1956 m.), kuris baigęs mokslus Europoje 1938 m. vedė kunigaikštystę Eleonorą Radvilaitę ir apsigyveno Varšuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo Varšuvos sukilime. 1945–1948 m. buvo internuotas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Grįžęs į Lenkiją iki mirties dirbo Varšuvos nacionaliniame muziejuje ir jo filiale Vilanove (čia ir palaidotas). Benedikto Vladislovo tėvai mirė Paryžiuje, ten jie ir palaidoti.
Kaip pridūrė Z.Kalesinskas, vienintelis teisėtas dvaro palikuonis Benediktas Vladislovas, žuvęs avarijoje, palikuonių neturėjo. Todėl Nepriklausomybės metais Raudondvaris atiteko valstybei.
Raudondvaris buvo turtingas, unikalus dvaras.
„Raudondvaris buvo turtingas, unikalus dvaras. Deja, mūsų dienas pasiekė tik trupiniai buvusio ištaigingo gyvenimo, – pasakojo muziejaus vadovas.
– Įsivaizduokite, vienos inventorizacijos metu vyno rūsyje buvo užregistruotas 771 butelis vyno, 245 kibirai midaus, 10 ąžuolo statinių antro varymo degtinės ir 12 statinių pirmo varymo degtinės. Taip pat gausybė indų vynams, kiekvienai vyno rūšiai skirtingos taurės. Tai rodo, kiek dėmesio skirta svečiams, jų priėmimams. Dvaro teritorijoje buvo ir vynuogynas. Tiškevičiai pasižymėjo dosnumu, kultūrine veikla, jie darė įtaką ir Kaunui“.
Muziejus turi parengęs edukaciją vaikams – pasakojama apie Tiškevičių parką su papūgomis, beždžionėmis, meškomis, apelsinmedžiais. „Tuo metu apelsinmedžiais didžiavosi ir Versalis. Tai buvo prabangos ženklas, – sakė Z.Kalesinskas. – Benediktas Henrikas turėjo ambicijų lygiuotis į Europą, jis didžiavosi esąs Raudondvario grafas.“
Unikali biblioteka liko Lietuvoje
Tarpukariu, kai Lietuvos valstybė pradėjo žemės reformą, parceliavo dvarus ir jų žemes, šie įvykiai palietė ir Raudondvarį.
Kaip teigia A.Snitkuvienė, kilus konfliktui dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto, tuo metu Raudondvarį valdęs Benediktas Jonas palaikė Lenkijos pusę. Dėl šio nedraugiško nusiteikimo Lietuvos valstybės atžvilgiu Raudondvaryje grafui palikta tik 40 ha žemės, kai tuo metu kitiems dvarininkams buvo paliekama po 80 ha. Įsižeidęs grafas išvyko iš Lietuvos ir daugiau negrįžo. Raudondvario dvarą nacionalizavus čia buvo įkurta vaikų prieglauda.
Kaip pasakojo Z.Kalesinskas, išvykdamas grafas ketino į Lenkiją išsivežti ir gausią, vertingą, kelių Tiškevičių kartų kauptą biblioteką. Vienų šaltinių teigimu, čia būta apie 10 tūkstančių knygų įvairiomis kalbomis, kitų šaltinių teigimu, – apie 20 tūkstančių. Tai buvo viena didžiausių XIX a. Lietuvos dvarų bibliotekų. Didžiąją kolekcijos dalį sudarė XIX a. leidiniai, tačiau vertingiausia jos dalis – XV–XVIII a. spaudiniai bei rankraščiai.
Vertingiausias knygas Tiškevičiai išsivežė į Lenkiją, jos dabar saugomos Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje.
Biblioteką vertingais leidiniais, parsivežtais iš kelionių, pirktais antikvariatuose ar knygynuose, fotografijomis iš kelionių Alžyre, Egipte, Kinijoje, Ceilone, Japonijoje ir kt. buvo gausiai papildęs grafo tėvas Benediktas Henrikas. Vertingiausias knygas Tiškevičiai išsivežė į Lenkiją, jos dabar saugomos Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje.
Išgirdęs, kad grafas ketina išsivežti biblioteką, žinodamas jos vertę, Kaune veikusio vokiečių knygyno savininkas Valteris Fišeris susisiekė su grafu ir iš jo nupirko apie 9 tūkstančius knygų.
„Matyt, tikėjosi parduoti ir gerai uždirbti, – svarstė Z.Kalesinskas.
– Dalį knygų pardavė, o likusias neparduotas (apie 8 tūkstančius) 1930 m. padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Nors 1951 m. VDU buvo išdraskytas, dalis knygų pasiliko senojoje bibliotekos vietoje – įsteigto Politechnikos instituto bibliotekoje. Kitos buvo perduotos Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekoms. Galima džiaugtis, kad sumanaus V.Fišerio dėka Lietuvoje išliko unikali Tiškevičių biblioteka. Ji tyrinėjama, nagrinėjama, o muziejus kas dveji metai rengia gražiausių Tiškevičių bibliotekos knygų parodas (su titulinių puslapių vertimais). Šiemet rengsime jau ketvirtąją“.
Raudondvario Angelas, prilygstantis Luvro Nikei
Raudondvario bažnyčios koplyčioje-mauzoliejuje buvę sarkofagai Antrojo pasaulinio karo metais rusų buvo specialiai susprogdinti. Ilgai šventoriuje mėtėsi nuostabios balto marmuro Angelo skulptūros nuolaužos. Kaip pasakojo Z.Kalesinskas, sovietmečiu išsaugota nuolauža 2017 m. buvo perduota Kauno rajono muziejui.
„Tokie Angelai koplyčioje stovėjo du. Tai Benedikto Henriko dovana tėvams. Skulptūrų autorius – Antonio Giovanni Lanzirotti (1839–1921 m.). Išlikusi tik skulptūros dalis, tačiau, rodos, jaučiasi, kaip Angelo drabužis plevena ore, atrodo, nuostabiai lengvas. Nors kai reikėjo muziejuje pritvirtinti prie sienos, pajutome, ką reiškia pusė tonos marmuro, – pasakojo muziejaus direktorius.
– Mums šio meno kūrinio gali pavydėti bet kuris Lietuvos ar užsienio muziejus. Ją galima prilyginti antikinei Nikei, kuri saugoma Luvre. Jei žmonės į Luvrą važiuoja pažiūrėti šios vienos žymiausių antikinių skulptūrų, tai tikrai verta atvykti ir į Raudondvarį pasižiūrėti mūsų Angelo. Tai kaip lietuviškoji Nikė.“
Muziejuje saugoma ir keletas Tiškevičių gyvenimą menančių daiktų – koklinių krosnių fragmentas su giminės herbu, lėkštė su monograma, telefonas. Jie buvo trys – vienas dvare, kitas – arklidėse pas arklininką, trečias – pas važnyčiotoją.
Nors 1852–1856 m. pagal italų architekto Cezario Anichini projektą statyta Raudondvario bažnyčia (grafo Benedikto Emanuelio funduota) Pirmojo pasaulinio karo metais buvo susprogdinta, yra išlikęs giminės koplyčioje-mauzoliejuje buvęs balto marmuro antkapinis paminklas Vandai Tiškevičienei, Benedikto Henriko senelei. 1939 m. miręs grafas Benediktas Henrikas palaidotas Prancūzijoje, netoli Nicos, šalia savo motinos.
„Kai 1962–1967 m. buvo restauruojami rūmai, projekto autorė Stefanija Čerškutė padarė mūro zondus ir nustatė, kad mūras nuo 1572 m. niekada nebuvo perstatytas. Turime autentišką mūrą visame savo storyje, – pasakojo Z.Kalesinskas.
Mūras nuo 1572 m. niekada nebuvo perstatytas.
– Raudondvaris, kaip ir daugelis XIX a. Lietuvos panemunių dvarų, pagal to meto architektūrines madas buvo nudažytas raudonais dažais. Restauruojant S.Čerškutė nuo trijų sienų dažus nuvalė, o šiaurinio fasado sieną paliko nudažytą – kad galėtume susipažinti, kokios mados vyravo XIX a. Deja, 2012 m. pilį restauruojant ir pritaikant naujoms reikmėms, projekto autorė Gražina Juknevičienė mano akivaizdoje darbų vykdytojui liepė nuvalyti visą fasadą. Ir buvo nuvalytas visas XIX a. kultūrinis sluoksnis. Mes visiems laikams praradome galimybę pamatyti to laikotarpio architektūrines madas“.
J.Naujalis – Tiškevičių palikuonis?
Neatsitiktinai Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, įkurta ir žymaus kompozitoriaus Juozo Naujalio (1869–1934 m.) ekspozicija.
„Šiandien skleidžiasi dar viena tema. Ko gero, Tiškevičių kraujas teka ir J.Naujalio gyslomis, – intrigavo Z.Kalesinskas.
– Ši istorija jau sklando tautos lūpose ir gal kada nors galutinai paaiškės. Visi istoriniai faktai leidžia tokią prielaidą daryti. Kompozitoriaus Juozo Naujalio tėvas Vincas buvo Naujalytės sūnus, vadinasi, netekėjusios merginos. Jei ne kažkieno palaikymas, tais laikais būtų atstumtas, pažemintas, o jis dirbo Raudondvario bažnyčioje zakristijonu, taip pat pas grafą dvare dekoratoriumi, dažytoju. Nesantuokinis vaikas tais laikais tikrai nebūtų dirbęs zakristijonu. Peršasi išvada, kad Raudondvaryje tokias pareigas jam parūpino bažnyčios fundatorius, jo tėvas.“
Kaip pasakojo pašnekovas, ne paslaptis, kad Raudondvario grafas Vinco sūnų Juozą Naujalį į Varšuvą išleido mokytis muzikos, o jo brolį Aleksandrą – fotografijos, padėjo įsteigti fotostudiją, nupirko patalpas. Aleksandras Varšuvoje buvo žinomas fotografas.
„Manau, kad Raudondvaris dar turi paslapčių. Tyrimai tikrai dar atskleis ne vieną įdomų istorinį faktą“, – sakė Z.Kalesinskas.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
