– Kaip dėl susidariusios situacijos keitėsi jūsų kelionės planai? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– „Nuotykiai“ prasidėjo jau Hpa An mieste Mianmare. Jį per aštuoniolika valandų (įveikę 900 km) pasiekėme autobusu iš Bagano miesto. Hpa An turistus traukia savo apylinkėmis – čia gausu urvų, karstinės kilmės kalnų, šalia ir Salvino upė, ištekanti iš Tibeto, esančio už poros tūkstančių kilometrų. Planavome čia praleisti dvi dienas, o po to keliauti į didžiausią Mianmaro miestą Rangūną. Iš jo turėjome skrydį į Indoneziją.
Taigi, antrąją dieną papusryčiavus nusileidžiame į pirmąjį aukštą. Jau sėsime ant motorolerio, vyksime aplankyti urvų. Tačiau prie viešbučio išėjimo stovi automatu ginkluotas pareigūnas. Draudžia turistams palikti viešbutį. „Toks valdžios nurodymas“ – atsako. Sutapimas, bet dieną prieš Mianmaro žiniasklaida pranešė apie Rachinų valstijoje (600 km nuo mūsų) vykstančius centrinės Mianmaro valdžios ir vietinių etninių grupių kariuomenių susirėmimus, per kuriuos žuvo 23 žmonės.
Mianmare veikia centrinės Mianmaro valdžios kariuomenė ir dar apie 20 etninių grupių ginkluotųjų pajėgų. Daugiau kaip šimtas skirtingų etninių grupių nepatenkintos didžiausios birmiečių etninės grupės rankose esančia valdžia. Šanų valstijoje, kurioje lankėmės prieš kelias dienas, taip pat įvyko susirėmimai. Neramu, nurodymų laukiame kartu su kitais dvidešimčia korėjiečių, belgų, prancūzų turistų. Visi pasimetę, tačiau pakankamai ramūs, nepraradę geros nuotaikos. Vieni ryte turėjo išvažiuoti į Rangūną, kiti – į ekskursiją, treti buvo vos tik atvykę. Tarpusavyje dalinamės kelionių patirtimi, svarstome, kuo viskas baigsis. Ar pavyks kaip planuota po trijų dienų išvykti iš Mianmaro? O gal užstrigsime viešbutyje?
Viešbučio savininkas pasiūlo informacijos palūkėti ant viešbučio stogo – dalis turistų galės pamatyti bent tiek Hpa An apylinkių. Galiausiai, po keturių valandų laukimo, gauname nurodymą palikti ne tik Hpa An, bet ir visą regioną. Vykti tiesiai į Rangūną arba likti viešbutyje be galimybės išeiti. Kodėl – atsakymo negauname. Jeigu dėl koronaviruso grėsmės iš Tailando (Mianmare tuo metu nebuvo užregistruotas nė vienas viruso atvejis), tuomet kokiu tikslu uždaromas visas regionas? Pakanka uždaryti sieną atvykstantiems turistams. Ėmėme svarstyti etninių grupių konfliktų galimybę. Nedelsdami pasirenkame pirmąjį autobusą į Rangūną.
Prieš pat išvykstant į viešbutį atkeliauja prancūzų pora. Laukdami autobuso girdime vadybininko ir keliautojų pokalbį. „Naujai įregistruoti viešbutyje negalime – toks valdžios nurodymas“, – sako vadybininkas. Pora prašosi leidžiama sugrįžti atgal į Tailandą (už 130 km nuo Hpa An). Turistams siena yra uždaryta, vienintelė kryptis yra Rangūnas. Sako, tik nežinia, ar įsiregistruoti viešbutyje jums leis ir ten. Juk Prancūzija – koronos viruso protrūkio šalis. Nesvarbu, kad šie keliautojai jau vienerius metus nebuvo tėvynėje.
– Kaip susiklostė, kad su įsigytais bilietais į Indoneziją vis dėlto nuskristi nepavyko?
– Į Rangūno oro uostą atvykstame likus trims valandoms iki skrydžio. Žmonių nedaug, Mianmaras lyginant su kitomis pietryčių Azijos šalimis nėra toks „turistinis“. Registraciją į skrydį leidžiama atlikti tik oro uoste, likus vienai su puse valandos iki skrydžio. Stovime eilėje su kitais dviem šimtais laukiančiųjų. Iki skrydžio likus dešimčiai minučių prieina mūsų eilė. Darbuotoja ilgai aiškinasi: „Deja, jūsų registruoti skrydžiui negalime. Singapūre leidžiamas tik tranzitas.“ Sakome, kad turime bilietus į Indoneziją su 1 val. 45 min. persėdimu oro uoste – mes ir esame tranzitas. Į Indoneziją atvyksime dar šiandien (kovo 19 d.), o šalies sienos uždaromos kovo 20-tos dienos vidurnaktį.
Dar paspaudo klaviatūrą: „Deja, su šia (AirAsia) avialinijų kompanija nebendradarbiaujame. Turėsite pereiti Singapūro migracijos punktą ir skrydžiui registruotis iš naujo. Tačiau vos perėję vartus reikės 14 dienų būti karantine.“ Dar paaiškina, kad nusipirkę oro linijų bilietus, su kuriomis yra bendradarbiaujama (tokių apie 30) keliauti galėsime. Per kelias minutes susirandame kitus bilietus į Indoneziją su tinkamomis oro linijomis. Bilietų dar nenupirkę prieiname pasitikslinti. Sako taip, su šia bendrove bendradarbiaujame, tačiau jūsų aptarnauti nespėsime – eilėje dar dešimt žmonių, o lėktuvas vėluoja pakilti jau penkias minutes.
Prašymai, reikalavimai aptarnauti ir mus – bergždi. Liekame be galimybės skristi į Indoneziją. Pikčiausia, kad į Indoneziją per Singapūrą, iš tiesų, skristi galėjome. Patikrinau, jog Singapūro pareigūnų nurodymas praėjus imigracijos vartus izoliuotis 14 dienų įsigalioja nuo kovo 21-osios 24 val., šiandien juk kovo 19-ta! Deja, šito paaiškinti oro linijų darbuotojams nepavyksta. Atstovybės oro uoste neturi – tegul visas pyktis keliauja el. paštu. Patirtas nuostolis – 230 Eur. Susisiekėme su skrydžių bendrove dėl kompensacijų.
Nuplaukė mūsų Indonezija, liko vienintelis variantas – Tailandas. Sėdime, bandome įsigyti bilietus artimiausiam skrydžiui į Bankoką. Mano banko kortelė dėl įtartino sandorio, apie kurį bankas praneša žinute, užblokuojama. Su žmonos kortele nepavyko taip pat. Skrydį įsigyjame naudodamiesi trečia kortele. Vėl stovime eilėje registracijai į skrydį. Darbuotojas patikrina rezervaciją, sako, jūsų skrydis 21 val. 40 min.! Suvokiu, kad per skubėjimą nepasirinkau mums tinkamiausio laiko – 17 val. 40 min. Tokiu atveju sistema automatiškai pažymi pigiausią tos dienos skrydį. Vis dėlto, pusė dviejų nakties pasiekiame Bankoko viešbutį.
– Kambodžoje, Vietname, Laose,Tailande, Malaizijoje, Mianmare jau keliaujate nuo lapkričio mėnesio. Ar buvo mintis grįžti į Lietuvą anksčiau nei numatyta? Kur šiuo metu izoliuojatės?
– Vasaros pabaigoje susituokę su Julija nusprendėme pusmečiui keliauti į pietryčių Aziją kiekvienoje šalyje praleisdami bent po dvi su puse – tris savaitės. Lyg būtų kasmetinės atostogos kiekvienoje jų. Dar pora mėnesių planavome praleisti Borneo saloje (Malaizijai ir Indonezijai priklausančiose salos dalyse) ir Balyje. Svarstėme galimybę į Lietuvą sugrįžti anksčiau nei planuota, tačiau priėmėme sprendimą kelionę tęsti ir karantiną praleisti prie jūros.
Prieš kelionę išėjome iš darbų, taigi, įsipareigojimų darbui neturime. Savo butą kelionės metu užleidome seseriai su sužadėtiniu. Iš paskutinių santaupų nekeliaujame – laisvai pragyventi Tailando salose galime, kad ir metus. Kovo 20 d. atvykome į Koh Tao salą. Ji nedidelė, apie 20 kv. km ploto. Užsisakėme viešbučio kambarį savaitei (dienos kaina – 7,5 Eur).
Atsikėlę papusryčiaujame nedidelėje šeimos kavinukėje. Juokaujame, kad einame pavalgyti „pas mamą“ – šeimininkė labai draugiška ir svetinga. Pasimaudome jūroje, gulime paplūdimyje. Po pietų nepaplaukiosi – dėl atoslūgio jūra siekia kelius. Karščiausiu dienos metu grįžtame į viešbučio kambarį ir laiką leidžiame virtualioje erdvėje skaitydami naujienas ar bendraudami su šeima. Vakarop vaikštinėjame pajūriu, lipame į apžvalgos tašką, nueiname į kitą salos pusę. Šalia viena kitos yra trys salos, taigi, per kelis mėnesius planuojame aplankyti jas visas. Žodžiu, visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Tikriausiai taip atrodo daugumos žmonių tipinės atostogos.
– Papasakokite apie savo kelionę. Kokie įspūdžiai buvo įsimintiniausi?
– Viena iš labiausiai patikusių vietų visoje kelionėje yra Muang Ngoy apylinkės Laose. Dešimtis kilometrų žygiavome pėsčiomis aplankydami atokius kaimus, kopėme į aukščiausią apylinkių viršukalnę (848 m) šalia Nong Khiaw kaimo, stebėdami nuostabius vaizdus plaukėme baidare.
Dviems naktims (nakvynės kaina už kambarį yra 2 Eur, patiekalo kaina – 1,5–2 Eur) apsistoję pas Houay Bo kaimo vyriausiąjį daug sužinojome apie vietinių gyvenimą. Kaime gyvena 220 gyventojų – 43 šeimos. Telefono ryšio dar nėra, tačiau jau dešimtmetį veikia kelios vandens stotelės, kuriose gyventojai prausiasi ar plauna indus. Taip pat kai kurie saulės baterijų dėka, apsirūpina elektra, kurios pakanka lemputėms ir televizoriams (palydovinių lėkščių pagalba pasigauna tris kanalus). Daugiau elektros čia kaip ir nereikia. Pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai – žemdirbystė (auginami ryžiai), audimas. Pragyvenama už 30 Eur per mėnesį. Elektra, šildymas, upės vanduo, ryžiai, salotos nekainuoja nieko. Aštuoniolikos litrų gėlo vandens butelio kaina – 50 euro centų.
Bendraujant su šeimininku girdim, kažkas daužo į puodus. Paaiškina, kad trečiadieniais taip kviečiama į moterų susitikimą, kuriame aptariamos aktualijos. Dalis gyventojų vis dar valgo šunieną, vaikai medžioja paukštelius. Vestuvėse dalyvauja keli kaimai. Pasakojo, kad pastarosiose susirinko 400 žmonių. Papjaunamas buivolas, mėsos daug, tad svečius pavaišinti yra kuo. Pagrindinės „kaimo galvos“ pareigos yra gimimų, mirčių, santuokų registravimas, konfliktų kaime sprendimas, bendravimas su vietos valdžia. Vyriausiasis itin susižavėjo mano išmaniuoju laikrodžiu, matyti, kad jo labai norėjo. Kitą dieną apie naują išradimą žinojo visas kaimas. Šiaip ne taip išsisukau, tačiau po tokio susidomėjimo miegojau neramiai.
Taip pat gruodžio pradžioje atvykome į Kambodžą trims dienoms pasisvečiuoti pas lietuvį Marių. Čia jis gyvena jau trejus metus. Pora metų praleidęs pajūrio mieste Sihanoukville išsikraustė tuomet, kai ramus kurortas pavirto milžiniška statybų aikštele plūstelėjus investicijoms iš Kinijos. Pastaraisiais metais kartu su drauge khmere lietuvis gyvena jos gimtinėje – mažame kaimelyje šalia motinos ir seserų, nes kambodžiečiai gyvena giminėmis.
Pasilikti ilgam Marių patraukė vietinių gyvenimo būdas. Žmonės čia dėl nieko nesuka galvos. Turi krautuvėlę, užsidirbti 100 dolerių per mėnesį – to ir pakanka. Sugavai gyvatę – ją suvalgai arba parduoti. Pagavai varlę – suvalgai arba parduoti. Reikia pas gydytoją – susimoki ir patenki. Viskas priklauso nuo tavęs paties. Marius kviečia lietuvius apsistoti šiame kaimelyje, palaiko kompaniją keliaujant po apylinkes, pasakoja apie vietinių gyvenimą, pataria kelionių klausimais.
Dauguma vietinių turi įsivedę elektrą, naudoja televiziją, telefonus, internetą ir motorolerius, tačiau daug jų gyvenimo aspektų primena XVIII amžių. Khmerai valgo viską, ką pagavus valgyti apsimoka. Pavyzdžiui, skorpionus dažniausiai užmuša, nes jie ne tokie mėsingi kaip gyvatės ir varlės. Smauglį ar krokodilą verčiau paauginti ir pardavus nusipirkti daugiau maisto. Metus augintą dešimties metrų smauglį parduosi už 25 dolerius, krokodilo kaina gali siekti ir 500 dolerių. Valgoma pūdyta žuvis.
Šalia purvinos upės iškastoje duobėje sumetama negyva žuvis kurį laiką palaikoma. Marius pasakojo, kad skanu, tačiau patys nebandėme. Kvapas toks baisus, kad nesuprantu, kaip tai įmanoma valgyti. Khmerai neišmeta vaisių kauliukų – pakepinę valgo kaip užkandį. Marinuoja arbūzų žieveles. Skaniausia ir sveikiausia keptos vištos ar anties dalimi laiko kepenėles, smegenėles, širdeles ir kitus organus, krūtinėlė yra tai „kas liko“.
Šiukšliadėžių neturi – viską degina ant gatvės. Apsilankius pas kaimynus žiūrime – gyvačių kibiras. „Vėliau suvalgys“ – pasakė Marius. Tuo metu kaimynė per tvorą į kiemą įmetė dar vieną gyvatę. „Įsidėkit į kibirą“ – riktelėjo. Gyvatė nukrito šalia Julijos kojų, tad streso įvarė kaip reikiant.
Vėliau dar žmoną pamokė kaip gyvatę laikyti, kad ši neįkąstų. Kitą dieną gyvatę valgėme pietums. Viruso kaimelyje, spėju, nebijoma. Čia užklysta labai mažai turistų. Tarp kita ko, daugumoje provincijų Kambodžoje, Laose ar Mianmare ir taip gyvenama tarsi karantino sąlygomis. Didesniu nei dešimties kilometrų atstumu nuo kaimelio nenutolstama visą gyvenimą. Neturima nei pinigų, nei noro ar supratimo, kad galima kažkur keliauti ir ką nors pamatyti.
