Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šią koplyčią 1929–1930 m. pastatė kaimo žmonės. O, anot Vilkaviškio krašto muziejuje saugomų senųjų Parausių kaimo gyventojų prisiminimų, tarpukariu čia gyveno nemažai turtingų ūkininkų, kurie ją noriai išlaikė.
Kaimo gyventojams ji atstodavo bažnyčią, iš Pilviškių atkeliaudavo ir kunigas. Vykdavo gedulingos pamaldos, kai kurie atlaidai ir pan. Tais laikais Parausių koplyčia kaimo gyventojams buvo tikra šventovė.
Pradžioje aplink šį sakralinės paskirties pastatą pradėti laidoti krašto ūkininkai, kurie prisidėjo prie jos statybų. Vėliau, matyt, čia amžinojo poilsio atgulė jų artimieji.
Nors man neteko iš vidaus apžvelgti koplyčią, daug kur užsimenama, kad joje ant sienų kabo metaliniai vainikai. Jais kitados vietiniai puošdavo naujus kapus, o vėliau sunešdavo atgal į koplyčią.
Sovietmečiu, jau apie 1958 m., nuošalioje vietoje esanti Parausių koplyčia buvo galutinai uždaryta. Kažkada svarstyta net ją perkelti į kitą kaimą, tačiau šis sumanymas neįgyvendintas.
Tiesa, koplyčia parapijai nepriklauso, ja rūpinasi Pilviškių seniūnija.
Kadangi pastatas rymo tarsi atsiskyrėlis ir jau daug metų nėra naudojamas pagal paskirtį, jį daugybę kartų niokojo įvairūs tamsuoliai. Tikriausiai jiems smalsu brautis į koplyčią dėl pasakojimų apie neva čia besivaidenančias šmėklas.
Tais laikais Parausių koplyčia kaimo gyventojams buvo tikra šventovė.
Turbūt nieko neįprasto, kad lakios fantazijos turėtojai apleistame pastate, prie kapų sugeba „pamatyti“ ar „pajausti“ kažką antgamtiško. Tik norėtųsi, kad visais tokiais potyriais jie nesidalytų, nes šiam mediniam architektūros paminklui nuo to tikrai nė kiek ne geriau.
Buvo sudaužyti langai, dažais apipieštos jos durys, vidinės sienos. Ko tik neprisigalvoja dvikojai ir laiko stoka nesiskundžiantys kipšiukai...
Graži anuomet buvo kaimo žmonių mintis. Kaip gaila, kad dabar kilnūs dalykai tokie nemadingi.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
