Kasyklose buvo randami Vanadito kristalai – švino chlorido ir vanadžio junginys, susidaręs švino oksidacijos proceso metu. Kristalai randami šiame regione yra patys geriausi pasaulyje.
Vanaditas naudojamas pramonėje norint išgauti cheminį periodinės elementų lentelės elementą vanadį (V), metalurgijoje bei autopramonėje. Kai kada – išgauti švinui (Pb).
Žmonių, dirbančių pramonėje su šiais junginiais, sveikatos stebėjimas priverčia padaryti ne itin malonias išvadas.
Vanaditas – retas mineralas, mėgstamas juvelyrų, naudojamas kaip pusbrangė juvelyrinių dirbinių dekoracija.
Šios medžiagos junginiai lengvai smulkinami, todėl metalo dulkės gali lengvai patekti į kvėpavimo takus.
Jų poveikis organizmui kelia pavojų. Žmonių, dirbančių pramonėje su šiais junginiais, sveikatos stebėjimas priverčia padaryti ne itin malonias išvadas.
Trumpa apžvalgą, ką apie šį poveikį rašo „Vikipedija“:
- Vanadžio dulkės bei aerozolis smarkiai dirgina kvėpavimo takų gleivinę.
- Vanadžio dulkių patekimas per kvėpavimo takus sukelia kraujagyslių sienelių pažeidimą, dėl to atsiranda kapiliarostazės, patinimai, hemoragijos. Uždegiminis procesas paprastai turi hemoraginį pobūdį.
- Vanadžio patekimas į plaučius taip pat sukelia lygiųjų bronchų raumenų spazmus, todėl išsivysto astmatinio pobūdžio bronchitai, apsunkintas kvėpavimas. Labai stiprios intoksikacijos metų dėl lygiųjų raumenų spazmų galimas netgi žarnyno peristaltikos padidėjimas.
- Didelės vanadžio ar jo junginių koncentracijos patekimo į organizmą metu pastebėti vidinių organų bei smegenų kraujagyslių pažeidimai. Didelė vanadžio dozė, patekusi į organizmą, taip pat iššaukdavo nervinės sistemos sutrikimus, toksinius nefritus bei baltyminės apykaitos sutrikimus.
Kadangi šis metalas dažnai naudojamas pramonėje, nepaisant jo toksiškumo, atliekama daug eksperimentinių tyrimų. Tiriamaisiais objektais paprastai tampa gyvūnai.
Pavyzdžiui, žinoma, kad nedidelės vanadžio dozės, paranterališkai įvestos į gyvūnų organizmą, iššaukdavo širdies susitraukimų padažnėjimą, sumažindavo kraujospūdį.
Taip pat buvo pastebėtas centrinės bei vegetatyvinės nervų sistemos sužadinimo slenksčių sumažėjimas, sąlyginių refleksinių atsakų susilpnėjimas.
Kasyklos garantavo darbą tūkstančiams
Pramonės atėjimas į šį regioną „atvedė“ ir civilizaciją. 1930 metais regioną pasiekė geležinkelis ir elektra.
Kasykloms vadovavo prancūzai, o jose dirbo vietiniai berberai. Tarpukario laikotarpiu kasyklos dirbo su pertraukomis. Savininkai jas perduodavo iš rankų į rankas ir didžiąją laiko dalį buvo saugomos kariuomenės dėl nesutarimų su kaimyniniu Alžyru.
Tuo laikotarpiu, tai buvo pakankamai rimtas objektas. Istorinių šaltinių teigimu, jis išmaitino apie 500 europiečių ir per 7000 marokiečių.
1956 metais, Marokui atgavus nepriklausomybę, kasyklos buvo perduotos vietiniams. 1976 metais uždarytos.
Kaip ir daugelis kaimuose gyvenančių marokiečių, apsirengę skudurais, nuplyšusiais batais, jie vaikosi atsitiktinai atklystančius automobilius, bandydami įsiūlyti įvairiaspavių akmenėlių.
Šiuo metu Mibladeno miestelis yra apleistas. Jame gyvena vos kelios šeimos, kurios užsiima šių gražių kristalų išgavimu ne pramoniniu būdu.
Palikti kasyklų labirintai veda į kalno gilumą apie 4 km. Vietiniai, apsiginklavę kirtikliais ir plaktukais, pasišviesdami žibintuvėliais ar žvakėmis, per dieną išgauna maždaug saują spalvotų akmenėlių.
Šis darbas ne tik varginantis, bet be galo pavojingas sveikatai.
Mat jie nuolat dirba švino prisotintose dulkėse. Jeigu iki šio miestelio atklysta turistai, tuomet pavyksta akmenėlius parduoti maždaug už 20-30 litų.
Jeigu turistų nėra, tuomet kristalus neša 25 km iki Midelto miesto, kuriame yra keletas turistams skirtų suvenyrų parduotuvių. Ten supirkimo kainos ženkliai mežesnės.
Apleistose šachtose besidarbuojančius žmones galima atskirti iš paliegusios išvaizdos, pajuodusių paakių, nuolatinio kosulio.
Kaip ir daugelis kaimuose gyvenančių marokiečių, apsirengę skudurais, nuplyšusiais batais, jie vaikosi atsitiktinai atklystančius automobilius, bandydami įsiūlyti įvairiaspalvių akmenėlių.
Man teko patirti gana nemalonią situaciją, kuomet klaidžiojant kasyklų labirintais, šios keistos žmogystos prisistatė tamsoje. Išniro tarsi iš niekur.
Iššiepė savo bedantę burną ir ištiesė saują kristalų. Po akimirkos prislinko dar keli. Lygiai taip pat tyliai ir iš niekur.
Požemiais jie juda nenaudodami jokių šviesos šaltinių. Tik tose vietose, kur kapoja uolienas, pasistato žvakę.
