T.Herrera iš Londono iškeliavo daugiau kaip prieš dvejus metus. Vienu metu jis sirgo, tačiau nuo 2017 metų gegužės jis ėjo daugiau kaip 19 mėnesių.
Iki Joniškio jis nužingsniavo jau 10376 kilometrus ir baigia sutrinti vienuoliktą porą batų. Paskutinius geri žmonės padovanojo dar Švedijoje. Visai tikėtina, kad naujų batų prireiks būtent Lietuvoje, nes dabartiniai jau plyšta. Gal atsirastų norinčių padėti?
Pirmuosius tūkstančius kilometrų jis nuėjo nešinas kuprine, tačiau paskaudo kojas. Tuomet į pagalbą pasitelkė dvivietį vaikišką vežimėlį, kuriame telpa palapinė, miegmaišis ir keletas būtiniausių daiktų.
Iš pradžių keliavo pro Ispaniją ir Skandinavijos šalis. Ką tik perėjo Latviją ir įžengė į Lietuvą. Tai turėtų būti jo sumanytos kelionės pėsčiomis pusiaukelė. Dar laukia apie 10 tūkst. kilometrų per Europos sąjungos sostines – į Amsterdamą pro Atėnus. Tai reiškia, kad dar dešimt porų batų prireiks.
Joniškyje greitai atsirado žmonių, kurie jam pasiūlė nakvynę. Šeštadienį jis planuoja pasiekti Kryžių kalną. Vėliau eis iki Tytuvėnų ir Šiluvos. Tuomet pasuks į Vilnių. Jis stengiasi aplankyti visų Europos Sąjungos šalių sostines ir kuo daugiau bendrauti su žmonėmis.
Joniškio turizmo informacijos centre T.Herrera sutiko keletą smalsuolių, kurie klausėsi jo pasakojimų. Koks keliautojo tikslas? Kodėl išėjo į tokį žygį? Kokie tolimesni planai?
Ant vyro marškinėlių nugaros yra parašyta angliškai – „Ėjimas už taiką be sienų“. Pagal profesiją T.Herrera – fotografas, tačiau visada domėjosi psichologija, meditacija.
Iškeliauti jis nusprendė iškart po to, kai Arianos Grande koncerte įvyko teroro išpuolis. Tuomet per mirtininkų ataką žuvo mažiausiai 22 žmonės, dar apie 59 sužeisti.
„Mano kelionė yra dėl taikos. Pirmiausia – vidinės taikos. Nuo jos viskas išsiplečia ir iki taikos visame pasaulyje. Sienas mes pirmiausia statome šalia savęs. Vėliau sukuriame jas tarp žmonių, tautų“, – kalbėjo keliautojas.
Jis ilgai pasakojo, kad dabar tarp žmonių vyrauja baimė, kokia, tikriausiai, galėjo būti tuo metu, kai Europoje bujojo fašizmas: „Žmonės dabar taip bijo musulmonų, pabėgėlių. Vienas mano tikslų – paskatinti žmones nebijoti. Dėl baimės pasikeičia mūsų suvokimas ir nesugebame pažinti dalykų tokiais, kokie jie yra iš tiesų.“
Prisipažino, kad jis neturi jokios religijos, tačiau domisi visomis ir visos jos išpažįsta tą patį – meilę: „Mano religija tokia pat – meilė.“
Jis kartu vežiojasi ne tik žemėlapį, bet ir keletą plakatų. Viename jis pats nubraižė schemą, kurią suvokė eidamas. Žmogus nebijo, kai jis yra čia ir dabar. Apie tai jis kelionės metu kartais skaito ir paskaitas.
Tai pirma autostrada, kurią matau po daug laiko. Latvijoje tokių nebuvo.
T.Herrera lanko Europos sąjungos sostines ir užsuka į žymiausias šventoves – nebūtinai krikščioniškas. Lietuvoje jis suks pro Kryžių kalną, Tytuvėnus, Šiluvą ir Kernavę, kol pasieks Vilnių.
Planavo eiti žemėlapyje parodytu geru keliu, tačiau šios minties teko atsisakyti, nes autostradoje vaikščioti negalima: „Tai pirma autostrada, kurią matau po daug laiko. Latvijoje tokių nebuvo.“
T.Herrera su savimi vežiojasi ir lapą su atspausdintomis artimų žmonių ir keleto jam svarbių gyvūnų nuotraukomis. Juos sieja viena savybė – visų jau nebėra šiame pasaulyje. Kai kurie – nusižudė, nors buvo, visuomenės akimis, labai sėkmingi žmonės.
Per trumpą laiką jis neteko keleto artimųjų, o teroristinis išpuolis A.Grande koncerte tarsi padėjo tašką – reikia kažką daryti, nes visas pasaulis skęsta baimėje: „Ne islamas ar kitos religijos, o baimė ir nežinojimas sukuria karus. Pabėgėliai buvo visais amžiais. Žmonės migravo iš vienos vietos į kitą. Skatinu žmones nepaskęsti baimėje.“
Savo įspūdžius jis nuosekliausiai dėlioja savo instagrame „pilgrimforpeace“, tačiau nepamiršta naujausiais vaizdais „pamaitinti“ ir feisbuko puslapio „Peace Pilgrim – walking for Peace, beyond borders.“
