Vos tik išlipome iš sunkvežimio, kuriuo nusileidome nuo kalno, apsikeitėme kontaktais, kuriais netrukus pasinaudojau. „Ar galite man papasakoti apie savo kelionę? Įkvėpkite šeimas, gyvenančias mano šalyje, rasti drąsos keliauti, pažinti ir nugalėti baimes.“
Jei esate iš tų, kuriems vaikų turėjimas reiškia tam tikrus suvaržymus, šis interviu skirtas jums. Drąsieji portugalai įtikins, kad nėra nieko geriau, nei pamatyti pasaulį vaiko akimis.
– Jūsų šeimą sutikau sunkvežimyje, besileidžiančiame nuo stataus Golden Rock kalno Mianmare. Pagalvojau: „Štai kaip atrodo tikri keliautojai!“
– Jei sakydama „tikri keliautojai“, turi omenyje žmones, kurie mėgsta keliauti, susipažinti su naujomis vietomis bei žmonėmis, paragauti naujų skonių ir paliesti skirtingus paviršius, tuomet taip, mes tokie esame! (šypsosi – aut. past.).
Nesame iš tų, kuriems svarbu įsmeigti smeigtuką apkeliautų šalių žemėlapyje. Esame iš tų, kuriems patinka susilieti su šalimi, jos žmonėmis, maistu, vietomis ir tradicijomis. Niekuomet nekeliaujame su organizuotais turais, mums patinka pažinti kraštą keliaujant savo pačių susikurtu ritmu, nes tada galime sustoti ten, kur mums norisi. Keliaujame savo sielomis, nes esame svajotojai, tyrinėtojai, nuotykių ieškotojai ir užkariautojai. Kartais suskleidžiame rankose laikomą žemėlapį ir leidžiamės klajoti siauromis gatvėmis.
– Ar visą gyvenimą troškote keliauti?
– Ši aistra gimė dar 2004 metais, kuomet nukeliavome į šalį, kuri iki šiol mus žavi – Indiją. Ji mus patraukė savo kontrastais, nepaprastu grožiu, užburiančiais žmonėmis, ryškiomis spalvomis, intensyviais kvapais ir nuostabiais skoniais. Tuomet buvo dviese, šiandien – keturiese. Clarai – septyneri, o Diogo ką tik suėjo ketveri. Tai, kad turime vaikų, niekuomet netrukdė keliauti. Kai Diogo buvo vos šeši mėnesiai, jis kartu su mumis keliavo į Izraelį, o dešimties mėnesių Clarą pasiėmėme į kelionę po Europą.
– Kodėl nusprendėte apkeliauti pasaulį dabar, kai turite du vaikus, o ne prieš tai? Juk kelionė su vaikais į Europą nėra tas pats, kas leistis į šį nuotykį.
– Troškimas apkeliauti pasaulį gimė prieš kelerius metus, tačiau tapo rimtu noru tik prieš dvejus metus. Visuomet tikėjome, kad tai būtų nuostabi patirtis, tačiau iš pradžių idėja atrodė neįgyvendinama dėl laiko stokos, darbų kiekio ir, žinoma, finansų. Laimei, žvaigždės buvo mums palankios.
Pradėjome dirbti savarankiškai ir taip galėjome susitaupyti pinigų. Juokingiausia, kad apie kelionę aplink pasaulį net nebuvome pagalvoję tada, kai neturėjome šeimos. Esame žmonės, kuriems reikalingi santykiai – mes atidavę vieni kitiems ir mėgstame keistis idėjomis, todėl šiandien mintis leistis į pasaulį su sutuoktiniu ir vaikais atrodo labai logiška.
– Kai nusprendėte leistis į šią kelionę, kas buvo didžiausias kliuvinys – pinigai, kelionės trukmė, ar, rodos, nesibaigiantys darbai?
– Didžiausia kliūtis buvo baimė: „O kas, jeigu...?“ Ypač, kalbant apie mūsų ir vaikų sveikatą. Maža to, jautėme baimę dėl laukiančio iššūkio, kuris arba išplės mūsų galimybių ribas, arba privers mus suklupti. Nežinojome, ar galėsime būti taip toli nuo savo šeimos ir draugų, ar galėsime atsisakyti rutinos bei saugumo ir leistis į nežinomybę. Visgi, mes paleidome savo inkarus, liovėmės save stabdyti baimėmis ir priėmėme nežinomybę. Mūsų dangus yra šeima ir mums viskas bus gerai, kad ir kur pasaulyje bebūtume. Žinoma, mes ilgimės tų, kuriuos palikome, tačiau tikime, kad grįšime turtingesni savo vidumi ir su begale istorijų.
– Ką sakė jūsų draugai ir artimieji, kai sužinojo apie kelionės planus?
– Reakcijų buvo įvairių. Mėnesiai bėgo ir mes pradėjome skelbti šią naujieną, kad nebegalėtume apsigalvoti. Idėja tapo vis labiau apčiuopiama, tačiau iki kol nepasakėme, kad viskas, bilietai jau nupirkti, daugelis žmonių netikėjo, kad išvažiuosime. Netikėjome net patys... Po nuostabos ir susižavėjimo, prasidėjo nuoširdaus pavydo metas: „O, kad ir mes taip galėtume! Jei galite – keliaukite ir leiskite mums keliauti kartu, žiūrint jūsų nuotraukas ir skaitant tinklaraštį.“
Nors draugai palaikė mūsų idėją, visi klausė vieno – kaip Clara mokysis? Jai yra septyneri metai ir ji rudenį turėjo eiti į antrą klasę. Tačiau mes žinojome, kad jos laukia geresnė mokykla – gyvenimo mokykla! Ir ši patirtis yra neįkainojama.
– Kaip į šią idėją reagavo patys vaikai? Ar jie suprato, į kokį nuotykį leidžiasi?
– Claros reakcija buvo nuostabi! Vos tik mes jos paklausėme apie galimybę metus keliauti po pasaulį, ji pasakė, kad labai to nori. Paklausta, ar nepasiilgs draugų ir šeimos per tiek laiko, ji atsakė itin paprastai: „Bet juk mes galime jiems paskambinti kompiuteriu...“
Paskutiniais pasiruošimo mėnesiais, kai dar nebuvome garantuoti, kad tikrai patirsime šį nuotykį, Clara jau skleidė gerąją žinią mokykloje. Ji suprato, kad negrįš į antrą klasę, o keliaus tiesiai į trečią, nes metus mokysis savarankiškai. Diogo suprato tik tiek, kad mes visą laiką būsime kartu ir jam nereikės eiti į darželį. Ir, kad mes pamatysim daug skirtingų gyvūnų. Tuo jis buvo labai patenkintas. (Juokiasi.)
Šiandien Clara ir Diogo yra visu kūnu ir siela pasišventę šiam nuotykiui. Clara kalba apie skurdą ir kokie laimingi mes esame, kad turime geriamo vandens. Ji sako, kad, jei būtų žinojusi apie tokį skurdą, būtų iš Lisabonos atsivežusi savo žaislus ir išdalinusi neturtingiems vaikams.
Mes tikime, kad ši kelionė padarys didžiulę įtaką tam, kaip mūsų vaikai mato pasaulį, daiktus ir kaip juos vertina. Jie supras santykių ir paprastų, mums įprastų dalykų, svarbą.
– Kokia buvo didžiausia dovana, kurią gavote šios kelionės metu?
– Nors keliaujame dar ne taip ilgai, išmokome gerbti patys save, suteikti vienas kitam erdvės, būti vienas kitam kantresni ir labiau tolerantiški. Kartu mes esame 24 valandas per parą ir tai yra tiesiog fantastiška! Clara yra vaikas, kuris labai rūpinasi kitais ir tuo, kas aplink ją vyksta. Ji jaučia kitų skausmą, visuomet pastato save į kito vietą ir yra labai empatiška.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į Pietų Ameriką su dviem mažais vaikais iškeliavę lietuviai: keisti sauskelnes galima bet kur pasaulyje
Diogo dar mažai suvokia realybę, bet jis auga kiekvieną dieną – ar kalbėtume apie Budą, ar apie reinkarnaciją, ar apie daugybės gyvenimų turėjimą. Kai mes susidūrėme su vienuoliais, Diogo pasakė, kad norėtų būti plikas ir gyventi su jais. Bet todėl, kad jis pasiilgs šeimos, mes turėsime visi nusiskusti plaukus ir gyventi su juo vienuolyne. Jam patinka paragauti naujų skonių ar pabandyti valgyti su pagaliukais.
– Kaip kelyje sutikti žmonės keičia jūsų maršrutą?
– Turime gana aiškiai nusistatę savo maršrutą, bet esame visuomet atviri pasiūlymams ir patirtims. Kai mes keliavome iš Kioto į Narą, sutikome porą su jaunu sūnumi. Netrukus vaikai pradėjo kartu žaisti, o mes, suaugę, kalbėtis. Kartu praleidome dvi dienas, apsikeitėme kontaktais ir gavome pakvietimą į Honolulu Havajuose, kur jie gyvena. Tikėta, kad juos aplankysime!
Keliaudami Mianmare sutikome du pagyvenusius turistus, kurie, supratę, kad keliaujame aplink pasaulį, pakvietė pas save į Naująją Zelandiją.
– Kaip padrąsintumėte kitas šeimas, kurios nori keliauti, bet bijo? Bijo, kad tai kainuos didelius pinigus, kad neverta, nes vaikai per maži, kad ką nors prisimintų...
– Mes nekeliaujame kaip turtuoliai, nes tokie nesame. Esame paprasti žmonės, kuriems patinka kasdieniai atradimai, naujos vietos, žmonės ir tradicijos.
Jūs save apgaudinėjate, jei galvojate, kad vaikai galiausiai pamirš šį nuotykį. Netgi jei jie neprisimins visų muziejų, šventyklų pavadinimų ar situacijų, jų atmintyje neabejotinai išliks prisiminimai, kurie juos paženklino, kartu praleistas laikas, nuotykis, kuriuo gyvenote, draugai, kuriuos sutikote...
Jie turės stipresnius jausmus, troškimą atrasti pasaulį ir žavėsis juos supančiais dalykais. Jie tiek daug išmoks šioje gyvenimo mokykloje! Daug daugiau nei būtų galima tradicinėje kasdienybėje.
Taigi, jei jūs turite svajonę, drąsos ir galimybių, griebkite tai nedelsdami ir skriskite. Pasitikrinkite savo ribas, būkite nustebinti to, ką galite padaryti, pergyventi ir susidoroti. Mėgaukitės laisve, tapkite savo laiko šeimininkais, nutraukite visus įsipareigojimus ir keliaukite atrasti. Yra tiek daug dalykų, kuriuos turime sužinoti ir išmokti. Turite gyventi, kad pasiektumėte savo svajones!
Savo keliones šeima aprašo tinklaraštyje existemunicornios.tumblr.com Nors jis rašomas tik portugalų kalba, jame daugybė nuotraukų, kurios dažnai atskleidžia kur kas daugiau nei žodžiai.