„Keliauju motociklu, nes esu gimęs Kaune ir užaugęs Garliavoje, kur kone visi motociklais važinėja beveik nuo vaikystės. Aš su broliu ir bičiuliais pradėjau nuo nedidelių mopedų, kai buvome vos dvylikos, tuomet persėdome ant didesnių motociklų. Dviem ratais keliaudavome visur. Pastaraisiais metais visame pasaulyje be galo išpopuliarėjo kelionės motociklais, vadinamos „adventure riding“, bet su bičiuliais juokaujame, kad Garliavoje mes tikrų tikriausiai buvome pirmieji motokeliautojai – išmaišėme visą Lietuvą motociklais, visus žvyrkelius, visus smėlynus, girias, važiuodavome, kur tik galėdavome.
Amerikoje gyvenu jau septyniolika metų. Filadelfijoje užsiimu nekilnojamojo turto nuoma, čia gyvena mano šeima. Kadangi prie darbo nesu nuolat pririštas fiziškai, tai leidžia man keliauti: savo „BMW GS1200“ motociklu išvažinėjau Vermontą, Nju Hampšyrą, Kanadą, visą Meino pakrantę.
Mintis motociklu apkeliauti visą pasaulį kilo pažiūrėjus aktorių Ewano McGregoro ir Charley Boormano televizijos šou, „Long Way Round“ ir „Long Way Down“. Taip po truputį ėmė kirbėti mintis leistis į kelionę aplink pasaulį pačiam. Tiesa, Amerikoje netrūksta įspūdingų vaizdų ir fantastiškų kelių bei bekelės, tinkamos kelionėms, tačiau čia, kaip ir Europoje, tiesiog pernelyg daug civilizacijos. Taigi prieš metus pagaliau priėmiau sprendimą ir leidausi į kelionę“, – pasakojo Laurynas.
Motokelionės atkarpos
Motociklininkas aplink pasaulį keliauja netradiciniu būdu. Įveikęs tam tikrą atstumą, Laurynas ieško, kur galėtų palikti motociklą, tuomet grįžta namo pasirūpinti šeima bei darbu. Po keleto mėnesių jis grįžta ten, kur paliktas motociklas, sėda į balną ir keliauja toliau; taip po truputį jis planuoja pervažiuoti Šiaurės ir Pietų Ameriką, Europą, Centrinę Aziją, Mongoliją bei Rusiją prieš parsisiųsdamas motociklą iš Vladivostoko į Aliaską ir grįždamas namo į Filadelfiją.
„Viskas vyko spontaniškai, negaliu sakyti, jog šiai kelionei ilgai ruošiausi ar planavau. Motociklą, aprangą ir bagažą jau turėjau, taigi tiesiog išsiruošiau į kelią, pernelyg smulkiai nieko neplanuodamas. 2019 metų sausį su draugu įkrovėme motociklą į džipą, kirtome JAV ir sustojome Las Vegase. Tuomet iš Las Vegaso pajudėjau į Meksiką, apkeliavau šią šalį ir vėl trumpam palikau motociklą – šįkart Akapulke. Taip po truputį planuoju apkeliauti visą pasaulį“, – dalijosi idėja Laurynas.
Pasak jo, metai kelyje buvo kupini nuotykių. „Meksikoje susidūriau su pirmais sunkumais. Keliaudamas Baja California pusiasaliu, šalikelėje pamačiau nuostabaus grožio druskos dykumą ir nusprendžiau privažiuoti arčiau. Žvyrkeliu pasiekęs jos kraštą sugalvojau, kad ko gi nepadarysi dėl gražaus kadro – reikia užvažiuoti tiesiai ant druskos. Žinoma, mano sunkus, apkrautas motociklas pralaužė druskos plutą, ir aš užstrigau. Niekaip nesugebėjau motociklo ištraukti, net nuėmus visą bagažą. Prisipažinsiu, pasidarė nejauku: buvau visiškai vienas, saulė kepina be proto, vandens ištekliai eina į pabaigą... Teko užstrigusį motociklą palikti ir kulniuoti iki pagrindinio kelio, kur man padėti galiausiai sustojo du amerikiečių motociklininkai.
Nuostabiausia tai, kad jie su savimi vežėsi nedidelį alaus šaldiklį. Nemoku papasakoti, koks dieviškas buvo to šalto alaus skonis! Draugiški motokeliautojai padėjo ištraukti mano motociklą, ir viskas baigėsi gerai. Viena vertus, pasimokiau vienas su tuo sunkiu motociklu nebelįsti į itin atokius užkampius, rimtesnę bekelę, bet kita vertus, kelionė be nuotykių nebūtų kelionė. Pamenu, Nikaragvoje taip pat buvau neblogai pasiklydęs, ieškodamas, kaip arčiau privažiuoti prie ugnikalnio. Virtau, klajojau mažučiais žvyrkeliukais, tikrai nebuvo lengva, tačiau užtat kokie dabar prisiminimai!
Kartu turiu pasakyti, kad iki šiol vieninteliai pavojai ar nejaukios situacijos kilo vien dėlto, kad mano motociklas sunkus ir neskirtas smėliui ar siauriems bekelės takams; nei Meksikoje, nei Centrinėje ar Pietų Amerikoje niekuomet nesijaučiau nesaugiai, niekas nesikėsino nei į mane, nei motociklą. Atvirkščiai, žmonės visur, ypač Kolumbijoje, buvo be galo draugiški, smalsūs ir linkę padėti. Centrinėje Amerikoje galbūt tik šiek tiek įkyrėjo vadinami „fikseriai“ – prie pasienio keliautojus apgulantys vietiniai, siūlantys padėti atstovėti imigracijos eilėse ar susitvarkyti dokumentus. Kartais jie būna naudingi ir paslaugūs, bet būna ir taip, kad naivesni keliautojai susimoka už neegzistuojančias eiles ar išgalvotus mokesčius.
Tačiau manau, kad leidžiantis į ilgą kelionę reikia turėti šaltus nervus ir į nieką nereaguoti pernelyg jautriai. Taip, Centrinės Amerikos pasieniai gali išvesti iš kantrybės – be galo karšta, tvanku, kone verdi savo sultyse su visa moto apranga, vietiniai ištisai kažką siūlo, eilės ilgos – prarasti kantrybę nesunku. Bet juk žinai, kad važiuoji ne į Šveicariją; visi nuotykiai tiesiog yra kelionės dalis ir reikia į juos žiūrėti ramiai“, – sakė Laurynas.
Kelionės pavojai ir siurprizai Kolumbijoje
Pasak keliautojo, su patirtimi ateina ir žinojimas, kada reiktų pasisaugoti.
„Kalbant apie pavojus – ne, niekur nesijaučiau nesaugiai. Tikrai nepatyriau jokios agresijos ar kažko panašaus iš vietinių nei Meksikoje, nei Centrinėje ar Pietų Amerikoje. Daug kas priklauso ir nuo tavo paties požiūrio. Pavyzdžiui, Gvatemaloje vietinis fermeris priėjo pasisveikinti, pakalbinti, o tuomet pakvietė mane užsukti į jo namus. Viena vertus, galbūt kažkiek keista – gvatemalietis, nešinas mačete, kviečia į svečius. Bet kita vertus, juk matai, kad žmogus gero, atviro veido. Priėmiau kvietimą ir labai smagiai praleidau popietę to gvatemaliečio fermoje.
Manau, su laiku atsiranda toks tarsi keliautojo instinktas, kur tiesiog jauti, kokia situacija pavojinga, o kokia ne. Aš niekuomet nevažiuoju tamsoje, visuomet turiu pakankamai vandens ir maisto, nelendu su savo sunkiu motociklu ten, kur itin techniška bekelė. Tačiau iš esmės pasaulis tikrai yra kur kas saugesnis ir svetingesnis, nei atrodo sėdint namie“, užtikrino Laurynas.
Manau, su laiku atsiranda toks tarsi keliautojo instinktas, kur tiesiog jauti, kokia situacija pavojinga, o kokia ne.
Dar vienas mitas, jog kelionės aplink pasaulį itin brangios, Lauryno taip pat nesustabdė. Per dieną motociklininkas išleidžia apie trisdešimt dolerių, įskaitant benziną, maistą ir nakvynę. „Daug stovyklauju, nesu išrankus maistui ir paprastesniems viešbučiams. Keliauti po pasaulį tikrai nėra taip brangu, kaip atrodo. Vėlgi, juk tai ne prabangios atostogos, tai – motokelionė, motonuotykis, o ne penkių žvaigždučių „viskas įskaičiuota“ poilsis.
Keliaudamas stengiuosi kuo daugiau bendrauti su vietiniais, po truputį mokausi ispaniškai. Turbūt svarbiausia keliaujant – smalsumas: daug kur stovyklauju, apsistoju nedidukuose viešbutėliuose. Garsųjį Darien Gap, neperžengiamą pelkyną ir džiungles tarp Panamos ir Kolumbijos, įveikiau senučiu burlaiviu „Stahlratte“: trejetą dienų kartu su kitais keliautojais plaukėme Karibų jūra, motociklus susikrovę denyje. Man be galo patiko San Blas salos, tikrų tikriausias rojus žemėje: nedidukės balto smėlio salelės, indėnai su iš medžio išskobtomis kanojomis priplaukia prie burlaivio, siūlo šviežius omarus ir žuvį... Fantastika.
Pasiekus Kolumbiją, išsikrovėme motociklus Kartachenos uoste, ir aš iškeliavau į sostinę Bogotą, kur su žmona ir giminaičiais atšvenčiau Naujus Metus. Tuomet patraukiau į pietus, keliaudamas Kolumbijos Andais. Čia kelias atkarpas važiavau kartu su vietiniais kolumbiečiais, motociklais išsiruošusiais į kelionę Argentinos link.
Kolumbija man padarė puikų įspūdį – keliauti čia pigu ir saugu, vietiniai be galo draugiški, žmonės nuolat besišypsantys. Kartachenos uostas apskritai man priminė Majamį su savo spindinčiais naujais dangoraižiais, privačiomis jachtomis ir spalvingu miesto centru. Vienintelis dalykas, kuris mane traumavo Kolumbijoje, buvo kava: juk kolumbietiška kava laikoma viena geriausių pasaulyje, tačiau realybėje kolumbiečiai dažniausiai geria tokį baisų tirpios kavos birzgalą. Iki šio neatsigaunu nuo šoko“, – juokavo Laurynas.
Laikas į kelią?
Kirtęs Kolumbiją, motociklininkas pervažiavo Ekvadorą, keliaudamas Andų perėjomis ir garsiąja Ugnikalnių Alėja – Pan Amerika kelio atkarpa, vingiuojančia palei Ekvadoro ugnikalnius Cotopaxi, Chimborazo, Tungurahua. „Man visuomet daug įdomiau važiuoti mažesniais, turistų nenaudojamais keliukais, valgyti pakelės restoranėliuose, pamatyti kaimus ir nedidelius miestelius. Stengiuosi vengti didžiųjų miestų ir turistinių objektų, man kur kas svarbiau pamatyti tikrą vietinių gyvenimą.
„Keliauti vienam motociklu yra visiškai kitokia patirtis, nei sėdėti turistiniame autobuse. Tai nėra patogios atostogos, tai, tam tikra prasme, yra šiokia tokia ekspedicija. Keliaudamas vienas, turi laiko ir kitokios perspektyvos pamąstyti apie savo gyvenimą, pabūti su savimi. Keliavimas motociklu – kone meditacija. Be to, keliaudamas su draugais tarsi esi pažįstame burbule, naudoji savo kalbą, esi tarp saviškių, tuo tarpu kai esi vienas, neturi kito pasirinkimo, kaip tik susidurti su pasauliu akis į akį. Vietiniai žmonės taip pat daug labiau linkę prieiti ir tave pakalbinti, kai esi vienas“.
Šiuo metu Laurynas po kelionės ilsisi namuose, o jo motociklas laukia pas bičiulius Peru sostinėje Limoje. Pasak jo, tiems, kurie svajoja apie panašias keliones, dažnai trūksta ne pasiruošimo, patirties ar finansų, o tiesiog valios žengti pirmą žingsnį. „Visko iš anksto numatyti neįmanoma, taigi jei turi motociklą ir idėją – laikas leistis į kelią“, – pataria Laurynas.
