Joje yra tokia mintis, kurią aš visada prisimenu:
– Kodėl tu ganai avis?
– Todėl, kad mėgstu keliauti.
Senis rodo į aikštės kampe prie savo raudono vežimėlio stovintį kukurūzų traškučių pardavėją.
– Šis žmogus vaikystėje taip pat norėjo keliauti. Tačiau pasirinko ką kita: nusipirko vežimėlį, kad galėtų pardavinėti traškučius ir metų metais kaupti pinigus. Senatvėje nuvyks mėnesiui į Afriką. Jis taip ir nesuprato, kad galėtų kasdien daryti tai, apie ką svajojo.
– Jam reikėjo būti piemeniu, – balsu ištaria jaunuolis pats sau.
– Jis apie tai galvojo, – atsako senis. – Tačiau kukurūzų pardavėjai yra aukščiau nei piemenys. Kukurūzų pardavėjai turi virš galvos stogą, o tuo metu piemenys nakvoja po žvaigždėtu dangumi. Ir žmonės verčiau linkę išleisti savo dukteris už kukurūzų pardavėjų nei už piemenų.
Vaikinas prisimena pirklio dukterį, ir jam dilgteli širdį. Tame mieste juk buvo kukurūzų pardavėjas.
– Galų gale žmonių nuomonė apie kukurūzų pardavėjus ir piemenis jiems tampa svarbesnė už Asmeninę Legendą.
Cituodamas knygą norėjau pasakyti, kad tu niekada negali žinoti, ar elgiesi teisingai. Bet eidamas kartu su visais, greičiausiai pataikysi į emociją, kuri nėra ypatinga.
Azija yra ta vieta, kurioje emocijos labai skirtingos. Net pirmą dieną, kai nusileidę Bankoke ir atkeliavę į traukinių stotį, pamatėme ant gatvės miegančius vietinius gyventojus, supratome, kad kiekvieno mūsų emocijos skyrėsi.
Nors pats buvau matęs tokius vaizdus prieš kelerius metus, pagavau save mąstantį, kad man šis vaizdas yra per stiprus.
Po nakties traukinio vagone su panašia publika, kuri miegojo gatvėje, jau apsipratome. Kai įsikūrėme saloje, kur aplink daugiau baltų žmonių, emocija vėl prislopo. Kai kitą dieną išvažiavome į saloje esančius ir tankiai džiunglėmis apaugusius kalnus, šypsena iki ausų „užlipo“ – apėmė geras jausmas. Geras buvo ir tas traukinių stotyje – tik kitaip.
Dar po kelių dienų radę balto smėlio paplūdimį vėl džiaugėmės. Tyrinėdami salą sutikome dramblių šeimyną, kuriems „eismą“ reguliavo rykštėmis apsiginklavęs šeimininkas. Tai mums priminė, kad laisvė yra didžiausias turtas.
Šiandien mes leidžiame paskutinę naktį Koh Panghane. Čia didelė sala, tad gali rasti visko, ko nori: didelius kalnus, žydrą jūrą, kurios dugną bei krantą sieja baltas smėlis.
Jeigu tas nedomina, tada kitame salos gale randi garsiai skambančią muziką. Įdomu tai, kad į vakarėlį įleidžiami tik Rusijos ir Ukrainos piliečiai. Dar kitur – apkūnius ir girtus britų turistus ir „Full Moon Party“ („Pilnaties“) vakarėlius.
Rytoj mes keliamės į mažesnę Koh Tao salą, kur pabaigsime savo pirmosios stotelės vaizdo medžiagos rinkimą. Po kelių dienų Koh Tao tyrinėjimo grįšime į Bankoką, vieną naktį atsipūsime ir kitos dienos rytą mes paliksime Tailandą.
Jis mūsų kelionės pradžiai įskiepijo emocijas, kurios veiks tolimesnį mūsų gyvenimą.
Prieš kelionę visiems sakiau, kad neplanuoju, kur būsiu, kiek laiko, kad apskritai nenoriu apie planus kalbėti. Bus taip, kaip turi būti. Tačiau iš tiesų aš planavau. Galvojau, kaip nusigausiu iki ten, kaip keliausiu toliau, kiek maždaug tai užtruks laiko.
Galiu perduoti visiems, kurie ketina ką nors panašaus taikyti: planuok neplanavęs, viskas bus, kaip turi būti. Ne veltui yra posakis: „Žmonės planuoja, o Dievas juokiasi“.
Planai keičiasi beveik kiekvieną dieną. Šiandien mes stiprūs, sveiki ir užsispyrę. O jau rytoj vienas nukabinęs nosį ir supykęs ant viso pasaulio gadina nuotaiką visai komandai.
Į vieną kelionę suvedė skirtingi tikslai
Turime labai gerą komandos narį Andrių, kuris daug dirba su kompiuteriu. Nuo jo priklauso visa mūsų komunikacijos dalis, vaizdo medžiaga, nuotraukos ir iš esmės visas mūsų projekto vystymas.
Kol kas visas šis reikalas atrodo kiek sunkesnis nei įsivaizdavome. Bet darome projektą, kurio analogų nelabai yra, tad mokytis teks iš savęs pačių.
Iš pradžių mes savo kelionę įvardijome kaip ekspediciją, vėliau – kaip projektą. Galiausiai – kelione.
Kiti šios avantiūros dalyviai – Matas ir Gediminas. Kelionėje jų vaidmuo taip pat svarbus. Jie „aktoriai“. Matas per dieną valgo apie dešimt kartų. Laisvalaikiu po treniruočių dažniausiai „kovoja prieš šešėlį“ arba valgo.
Nors sportuoja kovinį sportą, kartais atrodo, kad Dievas jį čia atsiuntė juokus krėsti. Didžioji dalis mūsų filmuotos medžiagos yra Mato pokštai. Jis labai džiaugėsi galėdamas keliauti su mumis, Matą sužavėjo iki šiol buvusios dienos.
Pokštauja visur. Pavyzdžiui, kai valgo, visada klausia padavėjos: „Wifi password“?
Gediminas sugalvojo pasitikrinti save kelionėje, rasti, o gal suprasti, kas jam paskirta. Kai išvažiavome, neturėjome žmogaus, kuris mokėtų gerai fotografuoti. Gediminas, pats nesuprasdamas kaip, iš karto prisijaukino fotoaparatą, su juo dabar nesiskiria nė minutei. Dabar jis dovanoja mums nuostabias fotografijas.
Kelionėje Gediminas pradėjo auginti barzdą. Jau didelė... Jis svajoja apie Nepalą, jam patinka kalnai, jų didybė ir šaltis. Manau, kelionėje su manimi jis liks ilgiausiai. Mūsų tėvai – senų laikų bičiuliai, ir mes tokie.
Šiuolaikinio žmogaus nestebina niekas. Tačiau aš turiu patarimą: išvažiuok, kad suprastum, ką reiškia pasiilgti. Susilaikyk, kad suprastum – kaip skanu. Gyvenk, kad negaila būtų išeiti.
Mes išvažiuojame iš lėto, neskubėdami. Paliekame savo pirmąją stotelę – Tailandą. Už kelių dienų sėdėsime lėktuve į Manilą, Filipinų sostinę, iš kurios lauks ilgas maršrutas beveik iki pat Malaizijos.
Visą šį atstumą mes įveiksime be lėktuvo. Autobusais, traukiniais, pėsčiomis, o kur mus iki kitos žemės skirs vanduo – sėsime ir pas žvejus į valtis.
Emocija yra tai, dėl ko reikia gyventi. Pažinti ir nebūtinai suprasti, bet pajausti, nes jausmas – tai emocija.
Šiuolaikinio žmogaus nestebina niekas. Tačiau aš turiu patarimą: išvažiuok, kad suprastum, ką reiškia pasiilgti. Susilaikyk, kad suprastum – kaip skanu. Gyvenk, kad negaila būtų išeiti.
Nekokia pradžia Filipinuose
P.S. Kaip ir sakiau, planuok neplanavęs... Jei kelionė prasidėjo lyg pasakoje, jau kitoje stotelėje laukė nuotykiai kurių nenorėjome tikrai...
Naktį taupydami pinigus leidome Bankoko oro uoste, įsitaisę tarp „rozečių“ sugulėm ir ryte stovėjome eilėje prie registracijos į Filipinus.
Kai atėjo mūsų eilė duoti dokumentus, mums pasakė, kad be bilieto iš Filipinų į juos nenuskrisime. Iki mūsų skrydžio liko 40 minučių įsigyti bilietus. Nubėgome prie „Wifi“ ir bandėme pirkti juos. Nė vieno iš mūsų banko kortelė neveikė, nes prašė kažkokio patvirtinimo kodo, kurio nežinojome. Skambinome į banką, tačiau Lietuvoje buvo apie 5 val. ryto...
Bėgome, skubėjome ir per plauką išskridome iš Bankoko į Manilą. Visi pavargę, „išsitaškę“ atskridome į didžiulį miestą, kuriame eismas – tai vienas didelis kamštis. Bastėmės kaip vaikai po sutemusį miestą.
Galvojome, kad tai ženklas, jog reikia neskristi. Tačiau likus kelioms minutėms iki skrydžio vartų uždarymo, kažkokiu būdu bilietai atsirado mūsų elektroniniame pašte.
Bėgome, skubėjome ir per plauką išskridome iš Bankoko į Manilą. Visi pavargę, „išsitaškę“ atskridome į didžiulį miestą, kuriame eismas – tai vienas didelis kamštis.
Bastėmės kaip vaikai po sutemusį miestą. Nežinojom, nei kur eiti, nei ką daryti, nei kur miegoti ir panašiai.
Beklaidžiodami stabtelėjome pailsėti. Suradę taksi paprašėme, kad nuvežtų kažkur, kur yra turistų hostelių ar svečių namų.
Atvežė. O tada supratome, kad vietoje, kur stabtelėjome pailsėti, palikome fotoaparatą, kamerą – viską, kas buvo tame krepšyje. Nežinau, ar reikėtų liūdėti, ar kaltinti kažką, ar mus pačius. Nežinau nieko. Net kur šiąnakt miegosime, o gal nemiegosime.
Bet mes laimingi.
