Projekto „Aplink pasaulį per 5 metus“ naujienas sekite čia.
Ruošdamiesi į Filipinus ketinome apkeliauti šią salų šalį įvairiu transportu – autobusais, pakeleivingomis mašinomis, keltais ar net krovininiais laivais. Panašiai ir pavyko.
-
Aplink pasaulį išsiruošęs Marius Lucka: „Keliauti reikia dabar, o ne tada, kai pasensi“
-
„Aplink pasaulį per 5 metus“ (I): Tailando salose nebeliko nuoširdumo
-
„Aplink pasaulį per 5 metus“ (II): gyvenk taip, kad negaila būtų išeiti
-
„Aplink pasaulį per 5 metus“ (III): transseksualai – kitokie žmonės tarp mūsų
-
„Aplink pasaulį per 5 metus“ (IV): meditacija Mount Iglit – Baco parke ir atokvėpis Zambales
Filipinai sudaryti iš daugiau nei 7 tūkstančių salų, kurių dauguma – negyvenamos. Būtent jos labiausiai ir domino mus.
El Nido Palawano provincijoje mus pasitiko nuostabiais paplūdimiais, milžiniškomis vulkaninių uolienų sienomis ir kalnais.
Akys nuo spalvų gausos raibuliuoja iki šiol.
Iš vakaro susitarėme, kad ryte paplūdimyje lauks dviejų katamaranas. Vairą patikėję vietiniam dėdei išplaukėme. Ankstų rytą oras buvo labai ramus, tad be vargo „pūtėme“ per vandenį, ant kurio žaidė saulės zuikučiai.
Išsišiepę ir patenkinti, lyg mokinukai, pirmą kartą važiuojantys į ekskursiją „per naktį“, kalbėjomės, ką pamatysime, svarstėme, ar pavyks kažką nufilmuoti, nufotografuoti.
Pirmoji sala, kurioje prisišvartavome, viduje turėjo mažą lagūną, į kurią galėjai patekti tik pranėręs per po vandeniu esančią skylę.
Tai darydami prisiminėme filmą „Narnijos kronikos“, kuriame į „kitą pasaulį“ herojai pateko per spintą. Tik šiuo atveju mūsų „spinta“ buvo povandeninis įėjimas.
Antroji tądien aplankyta sala panaši, tik kiek didesnė. Apskritai Filipinuose salos ir jų paplūdimiai labai panašūs – visur gražu, spalvos ryškios, palmės aukštos. Kai viskas tampa vienoda ir kitos salos nebestebina, belieka paklausti savęs: „Ko turėtum ieškoti toliau?“
Kartais belstis toli nereikia. Užtenka pasikeitusių kelionės sąlygų. Taip nutiko ir mums.
Grįžtant atgal į El Nido salą pakilo didelis vėjas, o su juo – ir bangos. Stovėjau laivo priekyje, per žingsnį nuo įsisiūbavusios jūros. Dešine ranka laikydamasis už burės stiebo, o kaire koja įsispyręs į virvę, jungiančią laivo dalis, gaudžiau bangas viena po kitos.
Atrodė, tarsi jūra norėjo praryti mus su visu laivu kartu, bet baimės nejaučiau. Priešingai – žiūrėjau į danguje šviečiančią saulę ir bepročio balsu šaukiau „Go!“ (ang. „Pirmyn“).
Mane buvo užvaldžiusi didžiule euforija, laisvė ir laimė. Jausmas nepakartojamas.
Rusijos krizės smūgis man ir vietnamiečiams – nebėra turistų
Ekskursija po salas buvo paskutinis etapas, po kurio atsisveikinome su Filipinais. Kita mūsų šalis – Vietnamas.
Iš Saigono oro uosto į jėgos aitvarų sostine vadinamą miestą Mui Ne važiavome vietinio automobiliu. Už kelionę vairuotojas pasiūlė sumokėti vos 30 JAV dolerių, o mes ilgai negalvoję sutikome. Alternatyvų neturėjome, nes atskridome naktį ir norėjome kuo greičiau atsidurti lovose.
Netekę pagrindinių „maitintojų“ – rusų – vietos verslininkai priversti mažinti kainas, kurios čia buvo ir taip žemos.
Tačiau po geros valandos kelyje prasidėjo linksmybės – vairuotojas ėmė snausti. Raginamas sustoti valandėlei pailsėti jis nekreipė dėmesio ir tęsė kelionę.
Reikėtų pridurti, kad eismas Vietname tragiškas: visi važiuoja, kas kaip nori, nežiūrėdami eismo juostų ir greičio ribojimų.
Snaudžiantis vairuotojas pavojingai lenkė kitus, o mums, taip pat norintiems miego po ilgo skrydžio, visa tai priminė košmarą. Varginanti kelionė tęsėsi keturias valandas ir, ačiū Dievui, baigėsi be avarijos.
Į Mui Ne atvykau turėdamas aiškų tikslą – įsidarbinti jėgos aitvarų instruktoriumi ir užsidirbti pinigų, mokydamas rusų turistus. Čia dirbau prieš kelerius metus, kai pirmą kartą, tuomet dar 19 metų jaunuolis, lankiausi Vietname.
Tačiau vos atvykęs supratau, kad situacija pasikeitusi: turistų iš Rusijos čia daug mažiau nei anksčiau. Vietiniai pasakojo, kad Rusijos krizė stipriai smogė Azijos turizmui.
Tai akivaizdu visur, taip pat ir Mui Ne, kuris savu laiku vadintas „Mažąja Maskva“ – dėl didžiulio rusų turistų susidomėjimo. Netekę pagrindinių „maitintojų“ – rusų – vietos verslininkai priversti mažinti kainas, kurios čia buvo ir taip žemos. Visi laukia, gal kažkas pasikeis.
Šioje vietoje lieku vienas – kartu keliavę mano draugai grįžta į Lietuvą, o aš toliau tęsiu žygį aplink pasaulį.
