Tūkstantis mylių su Kapitonu
„Atsiprašau, važiuoju ne į tą pusę,“ – sako šalia stabtelėjęs vairuotojas. „Tai kodėl sustojote?,“ – klausiame. „Nes norėjau padovanoti jums picą!“ – juokiasi vyriškis, nuo galinės sėdynės siekdamas picos dėžės.
Taip susipažinome su charizmatiškuoju buvusiu hipiu Kapitonu Kirku. Už poros minčių Kapitonas kviečia pasisvečiuoti savitos dvasios miestelyje Lupus. Va dabar kelias atveda į tikrą vyro urvą – nežinia, kada siauri kambarėliai matę tvarką, tačiau Kirkas tokių dalykų nesureikšmina.
Po poros dienų visi keturi Kapitono vilkiku išsiruošiame beveik į tūkstančio mylių kelionę Denverio link. Kelias vienodas, peizažai plokšti ir nuobodūs. Sunku patikėti, kad vieną dieną pasieksime kalnus.
Šambalos ritmu
Buvome kiek pavargę nuo Amerikos autostradų, be to, ir patiems reikėjo susidėlioti mintis, kaip ir kur keliauti toliau. Kapitonas Kirkas pasiūlė užsukti į Šambalos kalnų centrą (Shambhala mountain center) Kolorado valstijoje. Nesame budistai, tačiau susigundėme praplėsti akiratį. Tad nuo Denverio, atsisveikinus su Kapitonu, prasidėjo mūsų kelias Šambalos kryptimi, dovanojęs dar keletą gražių susitikimų su žmonėmis.
Visai netikėtai Šambalą pasiekėme naktį, tad ne iš karto supratome, kad ateinančią savaitę gyvensime beveik 2,5 km aukštyje. Nutarėme, kad į centrą ateisime rytą, ir nakvoti pasukome po žvaigždėtu dangumi kalnų apsuptyje. Dėl visa ko, kad kokia meška nesusiviliotų kvapais, maistą pakabinome medyje atokiau nuo palapinės. Vieną kitą serenadą tolumoje traukė kojotai.
Šambalos meditacijos kalnų centras buvo įkurtas 1971 m. Tibeto budizmo mokytojo Chögyamo Trungpos Rinpoche. Tai vieta, kurioje vyksta įvairūs mokymai, jogos ir meditacijos užsiėmimai. 600 akrų slėnį supa uolėtos viršūnės ir miškai. Nuo savotiško centro, kuriame vyksta pagrindinis gyvenimas, takeliai veda pro stacionarių palapinių „kvartalus“ iki didžiosios stupos, kurioje kiek vėliau gavome progą stebėti įšventinimo į budistus ceremoniją.
Du kartus per metus centras priima savanorius, kad jie paruoštų aplinką vasaros ir žiemos sezonams. Kaip tik pataikėme į palapinių išrinkimo programos pradžią. Kalnų apsuptyje savaitę ilsėjomės nuo kelio nežinomybės ir bandėme suprasti, kuo gyvena čia atvykstantys žmonės.
Standartinė diena prasidėdavo pusryčiais 7.30 – 8.30 val. Vėliau pusvalandis skiriamas meditacijai – „sėdėjimui“, kaip sako senbuviai. Nuo devintos ryto savanoriai (tarp jų – ir jauni, ir pagyvenę) susitikdavo aptarti būsimų dienos darbų. Dažniausiai neskubėdami ardėme palapines, ant palečių sukraudavome paprastus jų baldus. Nespėjus įsibėgėti – vėl pertrauka meditacijai, pietūs, pora valandų darbo, pasilepinimas arbata ir užkandžiais, darbo pabaigimas, meditacija, vakarienė ir laisvas laikas.
Kalnų centro teritorijos nejuosia tvoros. Aplinkui stūkso uolėti kalnai, kuriuose gausu takelių ir gyvūnijos. Rytais dažnai tenka matyti ramiai vaikštinėjančias stirnas, pievoje smilgeles drąsiai kramsnoja kiškis, aplink lauko stalus trupinių ieškodami sukiojasi burundukai, kartais užklysta meškėnas. Kalnuose taip pat esama meškų ir briedžių. Todėl ant dušų namelių priklijuoti priminimai uždaryti duris, kad viduje užsitrenkęs gyvūnas (ir jo atradėjas) nepatirtų nereikalingo streso, o palapinėse nelaikyti maisto.
„Su briedžiais taip pat būkite atsargūs, jie gali būti nenuspėjami. Jei sutiksite briedį, didinkite atstumą, stenkitės, kad tarp jūsų atsirastų kuo daugiau kliūčių. Tai gali būti medžiai, mašinos ar lėtesni draugai,“ – taip buvome instruktuoti atvykę į centrą.
Tiesa, ne viskas čia gražu ir paprasta. Nors atvykusieji sutartyse pasirašo, kad nevartos narkotinių medžiagų ir alkoholio, iš vienos kitos palapinės vakarais sklisdavo aitrus žolytės dūmas, o iš už negyvenamų palapinių lovų ištraukėme ne vieną pustuštį viskio bei vyno butelį. „Atvažiavau į šį centrą reabilituotis, nes pati turėjau rimtų problemų dėl alkoholio ir kitų dalykų. Negaliu ramiai tylėti, kai palapinėse randame butelius arba kažkas traukia marihuaną lyg niekur nieko. Taip neturėtų būti,“ – guodėsi viena iš sutiktų merginų.
Mintys – paukščiai
Savaitę padirbėję savanoriai gauna teisę sudalyvauti Šambalos meditacijos centre rengiamuose savaitgalio kursuose. Pasirinkome žymios lektorės Cindy Lee užsiėmimus apie jogą ir budizmą.
„Mintys – kaip paukščiai ant laivo. Nuskrenda, bet visuomet sugrįžta. Mintys dažniau būna praeityje ir ateityje negu dabartyje. Atsisėskite lyg soste: tiesūs, pasitikintys, atviri ir tiesiog kvėpuokite. Jei mintys nuklysta, švelniai jas grąžinkite, sukoncentruokite ties kvėpavimu. Sąmoningai stresinėse situacijose darykite pertraukas: jas atpažinkite, minutę pasėdėkite, mintis sutelkę į kvėpavimą ir situacija nebeatrodys tokia dramatiška, kaip prieš tai. Nebūkite, jeigu nepatogu – tiek gyvenimo situacijoje, tiek kūno padėtyje seminaro metu. Nebijokite pajudėti, padaryti pertraukos, o vėliau grįžti,“ – mokė lektorė.
Paskutinę mintį kelionė vėliau išmokė panaudoti labai praktiškai. Kartą, jau kitoje pusėje planetos, gavome pasiūlymą apsistoti pas vieną senuką. Bendraujant internetu viskas atrodė puiku – žmogus turėjo daugybę gerų atsiliepimų nuo kitų keliautojų ir atrodė įdomus. Tačiau susitikus buvo labai sunku. Nesisekė susikalbėti.
Namelis ant ratų, kuriame turėjome apsistoti, prigrūstas senų daiktų, dvi kuprinės vos tilpo tarp jų. Elektros įkrauti įrenginius nėra, dušo (ar bent kriauklės) – taip pat, o artimiausias tualetas – už dviejų kilometrų. Prasikankinę vieną dieną aiškiai pajutome, kad tokioje situacijoje likti nenorime. Rytą susidėjome daiktus ir atsisveikinome. Labai paprastai nusigavome iki kito miestelio, kuriame ramiai pasinaudojome dušu ir skalbykla. Vakare pasistatėme palapinę stovyklavietėje ant jūros kranto.
Į kelią iš naujo
Po paskutinių pusryčių Šambaloje nesinori išeiti. Pamažu prisijaukinome šią vietą, susigyvenome su jos rutina. Kalnų centras tapo namais, kuriuose viskas aišku ir patogu. Tačiau ateina laikas visa tai palikti. Ir vėliau taip nutiks ne kartą. Išmoksime labai greitai prisirišti, tačiau po savaitės susidėti daiktus ir palikus saugumą, bet atsivėrus nuotykiams, išeiti į kelią iš naujo.
Kraunantis kuprinę peržiūriu nedidelį turtą ir bendram naudojimui palieku tai, kas artimiausiu metu kelyje nebus būtina. Kuo mažiau daiktų, tuo lengviau pečiams ir mintims – mažiau rūpesčio, kad kur nors ko nors nepaliktum. Tačiau kartais norisi turėti visko labai daug, apsidrausti visiems gyvenimo atvejams. Pamenu, prieš kelionę svarsčiau, kurie batai labiausiai tiktų. Dėl sandalų abejonių nekilo – atlaikė virš 800 kilometrų einant šv. Jokūbo keliu, atlaikys ir daugiau.
Tačiau šįsyk kalnams norėjosi ir rimtesnių batų. Tik niekaip negalėjau nutarti, kuriuos įtraukti į daiktų sąrašą. Tuomet daug keliaujantis draugas iš Minsko ramino: „Jei iš tikrųjų ko nors reikės, atsiras. Reikės geresnių batų, pamatysi, bus kokia akcija, ar kažkaip kitaip jie kelyje pasipainios.“ Ir jis buvo teisus. Pasaulis pilnas daiktų. Tad kol kas idėja „mažiau reiškia geriau“ labai tiko.
Atsitiktinumas ar gražus simbolis – laukiant pakeleivingų mašinų iš Šambalos, sustojo vaikinas, kurį sutikome patį pirmąjį, vidury nakties atsibeldę į šį centrą, tad jis tapo pirmu ir paskutiniu čia sutiktu žmogumi.
Toliau – į nacionalinius parkus, kur kalnai, geizeriai, meškos ir dykumos.
