Meksikoje įvyko ir mūsų mažos grupelės schizma: Eglė patraukė Oachakos (Oaxaca) kryptimi, aš ir Tautvydas mėnesį keliavome Jukatano pusiasalio ir poilsiautojams gerai pažįstamų paplūdimių link. Bet apie viską iš pradžių.
Viso, Amerika. Labas, Meksika
Prieš keliaujant į tolimesnes šalis dažnai kyla įvairių klausimų ne tik apie lankytinas vietas ar vietinę kultūrą, bet ir apie praktinius dalykus: vizas, kainas, grėsmes sveikatai ir saugumą apskritai. Kadangi kelyje ketinome praleisti apie metus, o kelionės planas buvo labai atviras, šiems klausimams teko skirti daug laiko. Nesinorėjo nemalonių staigmenų, pvz. būti neįleistiems į kurią nors šalį, nes kažko nepadarėme dėl nežinojimo. Nutarus kelionę pradėti nuo Saulės užtemimo medžioklės Jungtinėse Amerikos Valstijose, reikėjo iš karto galvoti ir apie išvykimą iš jų – vienas iš papildomų reikalavimų atvykstant čia yra įrodymas, kad neužsibūsi ilgiau negu leista.
Perskridus per Atlantą norėjosi pamatyti daugiau, ne tik JAV. Galvodami, kad galbūt tolimesne kryptimi galėtų būti pietūs, nutarėme iš anksto įsigyti bilietus į Meksiką. Lotynų Amerikos šalys atrodė patrauklios tiek kainomis, tiek beviziu režimu.
„Užsienio piliečiai gali tapti „trumpųjų pagrobimų“ aukomis: žmonės yra pagrobiami ir paleidžiami tik tada, kai iš savo banko kortelės išima pinigus ir atiduoda juos grobikams. <...> Didžiuosiuose miestuose ir turistų pamėgtuose kurortuose pasitaiko smulkių nusikaltimų (apiplėšimų, vagysčių)“, – rašoma užsienio reikalų ministerijos tinklapyje. Baugina, tiesa? Tačiau kitų keliautojų istorijos ir atsiliepimai guodė, kad nebūtinai viskas taip blogai.
Norėdami išvengti nekaip pagarsėjusių šiaurinių pasienio teritorijų, įsigijome bilietus į Meksiko miestą. Autostopu keliaudami nuo sostinės iki Jukatano pusiasalio, į pavojingas situacijas nepatekome, tačiau nuolat budėjome. Dokumentai nugulė giliai į kuprines, kurių nepaleisdavome iš akių, didesnė dalis pinigų atsidūrė slaptose piniginėse, sutemus nebevaikščiodavome gatvėmis.
Mirusiųjų dienos linksmybės
Į Meksiką atvykome ypatingu laiku – lapkričio pradžioje, kai švenčiama Mirusiųjų diena (Día de Muertos). Priešais pagrindinę sostinės katedrą vėjyje pleveno šimtai kaukolėtų vėliavėlių, po jomis juokėsi giltinės ir skeletai, vakaro koncerto laukė didžiulė scena, o saldumynų krautuvėlių vitrinose akimis žybsėjo cukriniai teminiai saldainėliai. Atitinkamai pasipuošę ir praeiviai – nuo vaiko iki senolio. „Jeigu žinotumėte, kad yra diena, kai pas jus sugrįžta mirę artimieji, ar nesurengtumėte jiems gero vakarėlio?“, – klausimu šias linksmybes bandė paaiškinti gidė meksikietė.
Patirti šios dienos dvasią stengiamės ir mes, tai padaryti padėjo ir du vietiniai vaikinai, pakvietę į svečius. Pirmasis – istorijos studentas Eduardo, pas kurį ir apsistojome tik atvykę į šalį. Drauge su juo važiuojame į vietos bendruomenės renginį. Ragaujame Mirusiųjų duonos, kartu su kitais laukiame eilėje, kad būtų nugrimuoti veidai, galiausiai su visa procesija pajudame į senas kapines.
Toje pačioje kolonoje – ir trimetis su griaučių kombinezonu, penkiametė princesė – giltinė, ir viena už kitos pasilaikydamos juda kaukolėmis išpaišytos močiutės. Apima keistas jausmas: mirtis reali, tačiau ne tokia jau svarbi, gyvenimas, net ir pažymėtas mirties, ima viršų.
Kapinėse procesija stoja, vyksta pasirodymai, skamba poezija, juokai ir dainos – kuo toliau, tuo garsiau.
Autostopu pas Jėzų
Nors Meksikas paliko gerą įspūdį, jame užsibūti neketinome, tad netrukus susiruošėme į kelią. Kaip ir anksčiau, ketinome judėti autostopu ir taip labiau pažinti žmones. Iš pradžių buvo kiek neramu, ar apskritai kas nors sustos, ar supras, ką čia veikiame. Tačiau dėl to problemų nekilo. Jei Amerikoje buvome pripratę matyti, kad automobilyje dažniausiai važiuoja vienas-du asmenys, čia žmonės oro nevežioja – mašinos dažniau pilnos.
Vis dėlto, galinčio ir norinčio paimti pakeleivius vairuotojo ilgai laukti nereikėjo – po penkiolikos minučių jau sėdėjome automobilyje laužyta ispanų kalba dėliodami pokalbius. Nuvažiuojame dalį kelio, vėl tiesiame rankas. Sustoja vos bejudanti mašinytė, tokia „ant subyrėjimo ribos“, kur tik šeimininkas žino, kaip atidaryti dureles ar kuris langas gali iškristi pasukus rankenėlę. Tačiau žmonės geri. Ką turi, tuo dalijasi, tad nesididžiuojame ir mes, džiaugiamės kiekvienu nuvažiuotu kilometru ir kiekvienu sutiktu žmogišku žmogumi.
Laimingai pasiekiame Kernavaką (Cuernavaca), Moreloso (Morelos) valstijos sostinę. Ieškome Jėzaus namų, kuriuose praleisime keletą dienų. Nedrąsiai skambiname į duris tvoroje ir netrukus atsiduriame sode prie vaišėmis nukrauto stalo. Jėzaus šeima taip pat mini Mirusiųjų dieną. Dar nenusipurtę kelio dulkių atsiduriame dėdžių ir tetų apsuptyje, į lėkštes kraunami tamales ir kiti tradiciniai gardėsiai, šypsomės aplinkiniams, o jie šypsosi mums.
Po pietų gauname progą apžiūrėti namus. Pačioje matomiausioje vietoje – altorius mirusiems šeimos nariams atminti. Šalia išėjusiųjų fotografijų – ryškiaspalvės gėlės, kalnai vaisių ir daiktai, primenantys, ką mėgo mirusieji. Pasirodo, prieš metus mirė Jėzaus tėtis, kiek anksčiau – senelis. Tarp gėlių pastebime kažkuriam iš jų priklausiusią gitarą.
Vakare su Jėzumi einame į kapines. Meksike lankėmės senose kapinėse, kuriose jau nebelaidojama, renginyje matėme teatralizuotus pasirodymus, o čia buvo tebeveikiančios kapinės, kuriose veiksmas vyksta nesurežisuotai. Priešais vartus pardavinėjamos gėlės ir maistas, kapinėse pilna gyvybės. Suaugusieji šnekučiuojasi, vaišinasi, vaikai laksto ir dūksta. Prie vieno iš kapų grojo muzikantai, prie kito griaudėjo fejerverkai.
Nejučia susibičiuliaujame su naujuoju pažįstamu, prisijaukiname dar vienus namus, tačiau ateina laikas judėti tolyn. Sakoma, kad svečias kaip žuvis – trečią dieną ima nebekvepėti. Nors ir gera pabūti saugiame prieglobstyje, tačiau nenorime užsibūti, kad netaptume našta. Toliau planuose – piramidės.
Nakvynė kaktusų giraitėje
Nuo Meksiko iki Teotihuakano (Teotihuacan) piramidžių nutariame keliauti autobusu. Atvykstame vakarop, tad pėdiname iki kito miestelio galo, kuriame turėtų būti kempingas – nakvynes lauke norėjosi pradėti nuo civilizuotų vietų. Mintyse jau piešiau vaizdą, kaip nusimetame kuprines prie lauko baldų, užsikaičiame primusą ir sėdame vakarieniauti už stalo.
Tačiau realybėje nebuvo nei stalo, nei suolo, nei stovyklavietės apskritai. Tad dairomės laukinės vietos. Vietinėje parduotuvėlėje klausėme, ar yra vieta, kur galėtume pasistatyti palapinę, ir buvome nusiųsti į kaktusų giraitę. Kaktusai už žmogų didesni, tikra raizgalynė. Visai šalia miestelio šurmulys ir piramidės.
Civilizacijos (labiau naujosios nei senosios) artumas nelabai džiugina, bet guodžiuosi, kad po kaktusų mišką vargu ar kas nakčia slankios. Nusirenkame spyglius, kurį laiką pasėdime stebėdami aplinką ir įsitikinę, kad niekam šis „miškas“ neįdomus, kuriamės nakčiai.
Rytas ateina ramiai, tekančios saulės apšviesti vienas po kito virš galvų kyla karšto oro balionai – fantastiškas vaizdas. Susipakuojame kuprines ir einame pasisveikinti su Saulės bei Mėnulio piramidėmis, kol dar nesugužėjo didžiosios minios.
Nakvynės Meksikoje galėtų būti atskira tema, nes vietose, kuriose buvome kempingai nepopuliarūs. Pabandžius jų ieškoti, vis tekdavo nusivilti. Tad iššūkis surasti saugią, nešiukšliną vietą palapinei buvo gan rimtas.
