Kartą radome puikų medžiais apaugusį kalną. Gražioje vietoje pasistatėme palapinę ir pasitraukėme kiek tolėliau kūrenti malkelių primuso ir kaisti vakarienės. Vakaras buvo taikus, rodos, nė nesiruošė lyti. Tačiau tokią apgaulę jau buvome patyrę: vos užsimerki, pradeda pilti kaip iš kibiro, tik spėk dangstyti. Tamsa čia taip pat kitokia, ilgai nelaukia. Nors palapinės tinklelį pastatėme šviesoje, po vakarienės – be žibintuvėlio nė žingsnio.
Nutariame iš karto užmesti ir viršutinį sluoksnį, nors ir taip tvanku – įtariame lietų. Kurį laiką žiūriu į prožektoriaus apšviestą palapinės tinklelio viršų ir bandau prisiminti, ar prieš išvykstant draugai nupiešė tą pusės plaštakos didumo vorą, ar kaip jis čia atsirado. Visgi, „piešinys“ pasirodo esąs gyvas, tačiau savo noru niekur eiti neketina, tenka nustumti lazda.
Kaip įprasta, apie vidurnaktį ima pliaupti ir palapinė peršlampa kiaurai – jei toliau keliausime gamtoje, neišvengiamai reiks atsinaujinti inventorių. Kol kas dar tik tiriame naują aplinką ir savo pačių norus. Lietus nedžiugina, tačiau guodžia tai, kad dienomis saulėta. Kol stojame kur nors pailsėti nuo kaitros, išskleidžiame ir palapinę.
Miesteliuose ir pakelėse daugybė prekeivių. Vilioja kalnai ananasų, vos už dolerį gali gauti didelę kekę bananų ar porą kilogramų mandarinų, tad dažnai save lepiname tiek šiais, tiek nematytais egzotiškais vaisiais.
Miestuose apsistojame pas žmones, tačiau vis sunkiau derinti tokias nakvynes - telefone interneto neturime, tad vis tenka ieškoti wi-fi, o ir nuspėti, kur pasibaigs diena, sudėtinga. Tad karts nuo karto apsistojame paprastuose viešbučiuose. Žvaigždučių neieškome. Pakanka švaraus kambarėlio, šalto dušo ir ventiliatoriaus.
Gana greitai suprantame, kad pasiilgome keliautojiškos kultūros, žygių, gaivaus vėjo gūsio ir ramaus miego po žvaigždėmis nesislapstant nuo gangsterių ir banditų. Priimame sprendimą į Lotynų Ameriką grįžti kitą kartą ir nusiperkame bilietus į Australiją. Skrydžiai laukia po dviejų savaičių, tad tęsiame numatytą maršrutą per Jukatano pusiasalį.
Paslėpti kuprinės mokesčiai
Keliaujant po Meksiką turbūt būtų keista visai neaplankyti piramidžių. Apžiūrėję Teotihuakaną (Teotihuacan) išsirinkome dar keletą vietų, į kurias norėtume nuvykti. Viena jų – Unesco saugomas Palenkės (Palenque) statinių kompleksas, sąlyginai nedidelis, tačiau išskirtinis tam tikromis detalėmis bei jaukumu. Ši archeologinė vieta apsupta džiunglių, tad papildomas potyris – įspūdingi beždžionių staugūnų garsai.
Trečias kompleksas, į kurį užsukome pasidairyti po majų imperijos likučius buvo Čičen Itza (Chichen Itza) – buvęs galingas šventyklų miestas. Skaičiuojama, kad kasmet čia apsilanko per milijoną turistų, Čičen Itza įtraukta į Unesco ir Septynių naujųjų pasaulio stebuklų sąrašus.
Pagrindinė dominantė – El Castillo (dar žinoma kaip Kukulkano) piramidė, atspindinti majų kalendorių, saugoma nuo tokios daugybės kojų ir kopti į viršų jos laipteliais nebeleidžiama. Įspūdingai atrodo ir Žaidynių kiemas bei akmeninės Karių šventyklos kolonos, tarp kurių prieš saulutę šildosi sustingusios iguanos, lyg būtų ir pačios iš to paties akmens iškaltos.
Čia atvykus, verta šiek tiek nuklysti nuo pagrindinių majų imperijos griuvėsių ir pasivaikščioti aplink. Visai šalia tyvuliuoja specifinės gėlo vandens klinties smegduobės, būdingos Jukatano pusiasaliui. Manoma, kad vieną jų majai naudojo kaip šulinį lietaus dievui aukoti žmones, jog sustabdytų sausras.
Žinoma, dar vienas reginys – įvairiausių suvenyrų prekeiviai, kurių, kaip ir pridera, čia apstu. Pakanka žvilgsniu stabtelėti ties kuriuo jų, ir pasipila pasiūlymai pirkti. Net ir pasiderėjus nenuostabu kitoje, mažiau turistinėje vietoje, tokį patį ar panašų daiktą rasti už kelis kartus mažesnę kainą.
Palenkėje bei Čičen Itzoje nelauktai susidūrėme su „paslėptais kuprinės mokesčiais“. Kasose nusipirkome visus įėjimui reikalingus bilietus (Palenkėje tai sudaro du mokesčiai – įėjimas į nacionalinį parką (nors ir eini tik asfaltuotu keliu iki piramidžių) ir atskirai į griuvėsių kompleksą), tačiau tik prie paskutinių vartelių buvo pasakyta, kad „toliau su kuprinėmis negalima, yra saugojimo mokestis“. Dabar tai kelia šypseną, tačiau tuo metu labai erzino, galbūt jau buvome pavargę nuo to, kad į užsieniečius žiūrima kaip į vaikščiojančius bankomatus, o sandėriai neatliekami iki galo (pvz. taksi atvejai)
Kai pėdas kramto žuvytės
Be piramidžių Jukatane rūpėjo aplankyti cenotes – smegduobes-baseinus. Atsidūrę Vajadolido mieste pasidavėme pagundai pasinerti į vėsų vandenį. Dalis baseino tyvuliavo po plastiškais urvo skliautais, kita pusė – tiesiai po saule.
Sėdint ant uolos gera panardinti kojas, ir jei tik turi kantrybės ramiai išsėdėti dvi minutes, tuoj priplaukia pulkai žuvyčių ir ima kramsnoti pėdas. Tą pastebėjo šalia besipliuškenęs berniukas, kaip jis stengėsi pabūti nejudėdamas, prisijaukinti žuveles ir kaip nuoširdžiai juokėsi, joms prisilietus! Nežinau, kas tą dieną buvo gražiau: pati cenote, ar jo juokas.
Rožiniai paukščiai
Meksikoje pamatyti pelikanus nebuvo sudėtinga, tačiau flamingų teko specialiai paieškoti. Viena pamėgtų jų vietų – žvejų kaimelis Celestunas, esantis maždaug šimto kilometrų atstumu nuo Meridos ir žinomas dėl biosferos rezervo. Kaimelis išties nedidelis ir ramus, tad gera mėgautis beveik tuščiu balto smėlio paplūdimiu, kuriame prieš saulėlydį romantiškai vaikštinėja vos kelios porelės.
Jūra pirmyn atgal plaukioja žvejų valtelės bei flamingų stebėjimo turai. Tačiau ir neplaukiant į gilumą galima pasigrožėti šiais keistais rožiniais paukščiais – miestelio prieigose teka upė, kurioje vaikštinėja ilgakojai flamingai. Juos čia aptikome net ir ne sezono metu (paprastai jis būna sausį – balandį).
Vaizdai – atvirukai
Jukatano pusiasalyje gausu atrakcijų - pradedant kultūrinėmis kelionėmis per senųjų civilizacijų archeologinius pėdsakus ir baigiant poilsiniu kaitinimusi prieš saulutę paplūdimiuose, plaukimu irklentėmis, nardymu ir pasilabinimu su vėžliais. Vaizdai čia verti atvirukų: palmės, baltas smėlis, mėlynas vanduo ir dar mėlynesnis dangus. Kad pasiekėme turistinę zoną, liudijo ne tik paplūdimio skėčiai, barai ir viešbučiai, bet ir dažniau iš vietinių išgirstama anglų kalba: „nekalbėsi – nedirbsi“, – sakė vienas vairuotojų.
Nakčiai įsikuriame atokiau ant jūros kranto. Prisigalvojam cunamių ir potvynių, tad vis norisi eiti tikrinti, ar nekyla bangos.
Ryte iškeliaujame į Kankuną – vakarėlių miestą. Čia ruošiamės skrydžiui Los Andželas-Havajai-Sidnėjus ir vos nepramiegame fakto (o kartu ir lėktuvo), kad atsidūrėme kitoje laiko juostoje. Kankuno oro uoste savo paslaugas primygtinai siūlo taksistai, tikindami, kad iki kito terminalo, t. y. vieną kilometrą, eisime keturiasdešimt penkias minutes. Tad jis, padaręs nuolaidą, nuvežtų už dvidešimt dolerių.
Statistika
Meksikoje keliavome 32 dienas. Po pirmų dviejų savaičių nusipirkome bilietus į Australiją. Autostopu ir kartais nedidelius atstumus pavažiuodami autobusais įveikėme 1600 kilometrų. Maždaug 16 naktų nakvojome senoje palapinėje, lygiai tiek pat naktų svajojome ją išmesti, tačiau neradome, kur nusipirkti naują.
Vienuolika dienų buvome apsistoję pas svetingus žmones iš couchsurfing bendruomenės. Penkis kartus džiaugėmės ventiliatoriais viešbučiuose. Vieną kartą kambaryje sutikome porą senų tarakonų. Maršrutas vedė per Meksiko miestą, Kernavaką, Teotihuakaną, Pueblą, Verakruzą, Palenkę, Kampečę, Meridą, Progresą, Celestuną, Vajadolidą, Akumalį bei Kankuną.