Į metų kelionę be milijono
Mintis keliauti ilgą kelionę kirbėjo seniai. Atrodo, kad visos iki šiol buvusios kelionės buvo nuoseklus patirties kaupimas didžiajam nuotykiui. Tereikėjo išlaukti tinkamo laiko ir žmonių, kurie ryžtųsi kartu palikti įprastą gyvenimą ir patogumus.
Naujieną, kad iškeliaujame pranešėme šeimoms, draugams ir darbdaviams. Vieni nerimavo, kiti palaikė, treti smalsavo, iš kur kelionei be atgalinio bilieto turime tiek pinigų. „Laimėjot milijoną?“, – juokavo dauguma.
Paslaptis paprasta – kad patirtum iš tiesų daug, svarbu ne pinigai, o atvirumas ir pasitikėjimas. Didelę kelio dalį įveikėme autostopu, o kuprinėse tilpo viskas, kas būtina išgyvenimui. Namus dažnai atstojo palapinė, lovą – kilimėlis ir miegmaišis, spintą – keli drabužiai, virtuvę – malkelėmis kūrenamas primusas, vonią – šampūnas mažuose butelėliuose.
Maršrutas
Iškeliavome trise: Eglė, Tautvydas ir aš. Visada galvojau, kad aplink pasaulį keliausiu Rytų kryptimi. Tačiau nutiko priešingai. Vienas bendražygių turėjo svajonę pamatyti pilną Saulės užtemimą. Kaip tyčia pernai vasarą, rugpjūčio 21 d., jį buvo labai patogu stebėti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip pat pasisekė gauti nebrangius lėktuvo bilietus – už skrydį per Atlantą iš Norvegijos sumokėjome mažiau nei pusantro šimto eurų. Taip Rytus pakeitė Vakarai.
Po JAV vykome į Meksiką, Eglė čia liko ilgesniam laikui, o mes per Havajus persikėlėme į Australiją. Vėliau aplankėme Naująją Zelandiją, Indoneziją, Malaiziją, Singapūrą ir grįžome į Europą. Pratęsdami kelionę po trumpo sustojimo Lietuvoje per Baltijos šalis pakartotinai pasiekėme Norvegiją, kad patirtume poliarinio rato vėją ir nesibaigiančią dieną.
Kiekvienoje šalyje praleisdavome nuo savaitės iki poros mėnesių. Sutikome daug žmonių, aplankėme gražiausias vietas, parsivežėme daug istorijų, kuriomis ir norisi pasidalinti.
Paliekame Lietuvą
2017.08.06. Rugpjūčio rytas. Trise stovime ties Paneriais prie kelio. „Kur važiuojate?“, – klausia pirmas sustojęs vairuotojas. Autobusiuke muzikantai, važiavę į „Yaga“ festivalį. „Aplink pasaulį“, – sako kažkuris iš mūsų, tik nežinia, ar tuo jau tikim. Besišnekant dovanų gauname du kompaktinius diskus: „Daug vietos neužims, vieną pasilikite sau, kitą padovanokite kam nors kelyje“. Taip ir padarėme, vienas jų pasiliko Amerikoje.
Už keturiasdešimties kilometrų keliai išsiskiria. Vėl keliame nykščius. Dangus apsiniaukęs, lynoja. Mašinų nedaug. Tačiau ilgai laukti netenka. Pavažiuojame dar keliasdešimt kilometrų. Išlindo Saulė, džioviname lietpalčius, o galvoje sukasi mintys, kuo pasibaigs ši odisėja. Bet kada galime užstrigti, nespėti į lėktuvą ir t. t. ir pan. Bet gera pradžia žadėjo gerą tęsinį. Gerų žmonių dėka kilometras po kilometro artėjome prie mažo didelės kelionės tikslo – laiku pasiekti Varšuvą. Tai padaryti pavyko jau pirmąją dieną, Įveikti beveik 500 km padėjo 11 mašinų.
Taip prasidėjo laikas, kada nežinojome, kiek liko dienų iki namų.
Varšuvoje
Nuotykiai prasidėjo ryte, kai perone nusipirkome bilietėlius, tačiau įsėdome į traukinį, kuriame jie negalioja. Laimei, kontrolierius apsiribojo draugišku sistemos subtilumų paaiškinimu ir paliko zuikius netyčiukus nenubaustus.
Patikrinus Norvegijos orų prognozę paaiškėjo, kad pasiėmėme nepakankamai šiltų drabužių. Pirmoji misija Varšuvoje: vidury vasaros įsigyti vilnonius megztinius. Vėliau sočiai prisikertame – juokaujame, kad nežinia, kada vėl taip valgysime.
Vakare kyla panika dėl bagažo: turime tik rankinį, baisu, kad kuprinės netilps, kad palapinės kuoliukus atims. Pasigirsta siūlymas užsisakyti papildomą bagažą, tačiau viskas pasibaigia lažybomis, kuo viskas baigsis. O baigėsi gerai, viskas tilpo, nieko neatėmė.
Norvegiškas lietus
Osle kompaniją kuriam laikui papildė vaikinas iš Izraelio. Planavome keliavimui autostopu pasiskirstyti po du, tačiau pirmoji mašina paima visus keturis. „Jūs išprotėję“, – vis kartoja vairuotojas po kiekvieno sakinio apie planą apkeliauti pasaulį.
Nakvynę buvome numatę prie Drammen miesto. Lipdami į kalną kas kelis žingsnius stojome prisiskinti įvairių uogų. Suplukę vakarėjant pasiekėme stovyklavietę, kuri pasirodė puiki.
Šalia gaivaus ežero radome ir pastogę, ir indėnišką tipį. Pasidžiovėme kojines, užsikūrėme primusą, neilgai trukus pakvipo vakariene. Nakčiai įsitaisėme po stogeliu – žadėjo daug lietaus. „24 valandis lis, ryte bus tik dvi sausos valandos. Turėsime spėti iš čia dingti“, – nerimavo naujasis draugas.
Iš tiesų, norvegiškas dangus saule nelepino. Jei ryte tik lynojo, įdienojus be atvangos pylė kaip iš kibiro. Tokiomis dienomis sunku negalvoti apie namus. Slepiamės visur, kur tik yra stogelis. Šiaip ne taip, keturiomis mašinomis nuvažiuojame kiek daugiau nei 300 km iki Odda miestelio.
Teisė klajoti
Vis dėlto, nepaisant dažno lietaus ir vėjo, Norvegija – puiki šalis keliauti žygeiviškai. Nuostabūs peizažai, daugybė gerai sužymėtų takų ir mane labiausiai džiuginanti „Teisė klajoti“.
Iš esmės šis įstatymas reiškia, kad kiekvienas žmogus turi laisvą prieigą vaikštinėti ir stovyklauti beveik visose, net privačiose vietose. Pasistatyti palapinę ar nakvoti po atviru dangumi leidžiama kaimuose, miškuose ir kalnuose, laikantis mažiausiai 150 metrų atstumo nuo gyvenamų statinių. Pasilikti galima iki dviejų naktų, norint apsistoti ilgesniam laikui reikia atsiklausti žemės savininko leidimo.
„Teisė klajoti“ labai palengvina keliautojišką gyvenimą: nereikia ieškoti įrengtų stovyklaviečių bei tam skirti papildomų lėšų, galima lanksčiau planuoti žygių maršrutą.
Be abejo, galioja ir keletas paprastų taisyklių. Visų pirma, gerbti aplinką, palikti ją tokią, kokią pats norėtumei rasti. Svarbu išsinešti šiukšles, netrikdyti gyvūnų ir vietinių gyventojų. Verta žinoti, kad nuo balandžio iki rugsėjo vidurio draudžiama kūrenti laužus miškuose ar šalia jų, kur tikėtinas gaisro pavojus. Tiesa, dauguma keliautojų laužų nebekūrena. Juos pakeičia įvairių rūšių primusai.
Ant Trolio liežuvio (Trolltunga žygis)
Trolltunga – vienas populiariausių traukos objektų Norvegijoje. Liežuvį primenanti uola, esanti maždaug 1100 m aukštyje virš jūros lygio, kybo 700 metrų aukštyje virš Ringedalsvatnet ežero. Paskutiniai žingsniai ant Trolio liežuvio žengiami išbandyti drąsą ir įsiamžinti nuotraukoje su bendražygiais. Laukimas eilėje iki uolos gali užtrukti ir keletą valandų.
Uolos populiarumas nereiškia, kad kelias iki jos lengvas. Pakilimas siekia kilometrą, bendras žygio kilometražas – 28 km, trukmė – apie pusę paros.
Žygį pradėjome gana vėlai, tad skubėjome praeiti saugomą teritoriją, kurioje neleidžiama stovyklauti. Palapinę pasistatėme likus keliems kilometrams iki tikslo (tikėjomės ryte aplenkti lankytojų srautus). Šalia tekėjo upeliukas ir baltavo sniego kišenė. Būna, vasaros pradžioje pasitaiko ir didesnių sniego plotų. Tokiu atveju, ilgiau einant per sniegą būtini akiniai nuo saulės – atsispindėjusi šviesa gali stipriai pažeisti akis. Taip pat praverčia ir kremas nuo saulės, kalnuose net nepastebi, kaip nudega nosis ir skruostai. Rekomenduojamas sezonas prasideda birželio viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio.
Ėjimo procesas ne mažiau svarbus už tikslą. Juolab, kad tikslas gali ir nuvilti. Natūralioje aplinkoje Trolio liežuvis neatrodo toks didelis kaip nuotraukose (bendražygis jį netgi praėjo nepastebėjęs). Be to, ūpą gali numušti laukimas eilėje. O ir nuotraukos nebūtinai bus saulėtos kaip internete (orai dažnai keičiasi). Nepaisant to, pats kelias labai vaizdingas. Gera sau duoti laiko, pakeliui mėgautis atsiveriančiais vaizdais ar tiesiog sustoti pakvėpuoti kalnų oru.
Buvo šalta, vėjuota, bet gražu.
Bus daugiau
