Pakeliui į kurortą: šokiai lėktuve
Juokaujama: kaip pradėsi atostogas, tokios jos ir bus. Vilniaus oro uoste praėjus patikrą ir įsėdus į autobusą, vežantį iki lėktuvo trapo, abejonių nebeliko – atostogos bus geros.
Keliautojai į Odesą, kaip per išleistuvių vakarėlį ar studentišką vasarą, atrodė visiškai atsipalaidavę. Pilnas autobusas lengvai šėlstančių jaunų žmonių savo klegėjimu netrukus užpildė ir Ukrainos nacionalinės aviakompanijos lėktuvą.
„Mergos, išsijunkite bekontaktes“, – sukomandavo vyresnioji (arba politiškai korektiškai – grupės lyderė) iš merginų kompanijos, visą kelionę gėrusių atsineštą vandenį ir sultis, ir su kiekvienu gurkšniu vis linksmėjusių.
„Girdėjau, nusukinėja parduotuvėse, užblokuokite, kad reikėtų suvesti kodą“, – nurodymus per visą lėktuvą bendrakeleivėms davė grupės lyderė, per garsiu kalbėjimu užrūstinusi dvi drauges, tuo metu aptarinėjančias asilus, kuriems „tik tas rūpi“ ir kurie per daug patys kontroliuoja.
„Vargšai pilotai ir stiuardų komanda“, – pagalvojau, kai lėktuvui pakilus į reikiamą aukštį dviejose eilėse lėktuvo viduryje prasidėjo šokiai. Divos buvo tarp vedančiųjų.
Įgula laikėsi stoiškai, o poilsiautojai iš Lietuvos stengėsi neperžengti skrydyje lėktuvu leistinų ribų. „Ar gausiu ilgai laukto raudono vyno taurę atostogų Ukrainoje pradžiai?“, – šmėkštelėjo galvoje, tačiau kol skrydžių palydovai atidardėjo su vežimėliu, alaus ir vyno buteliukų nebesimatė.
„Nebeparduodam“, – nusišypsojo kresnas pasportavęs ukrainietis, skrydžio palydovas. Panašaus sudėjimo vyrukai saugodavo Donecko naktinius klubus (iki Kremliaus operacijos Rytų Ukrainoje), tačiau jų veidų, priešingai nei šio skrydžių palydovo, niekada nepuošdavo šypsenos.
Neparagautas nusižiūrėtas prancūziškas vynas atostogų dvasios neužtemdė, pozityvą palaikė viltis, kad priekyje – 10 dienų puikaus laiko Ukrainoje.
Moteris šviesiais drabužiais
Kitą rytą nubundu Odesoje. Po 8-erių metų. Šįkart nekartosiu klaidos ir susirasiu gidą, kuris aprodytų miestą. Prieš išvykstant registratūroje nuteikia: „Mūsų gidai – tai tokie iš bėdos, svarbiausia jiems – kuo daugiau grupių prasukti“. Nenustembu, nes Odesa garsėja kaip verslių žmonių miestas. „Reikėjo pačiam daugiau pasigūglinti“, – pykteliu ant savęs, tačiau išėjus pro duris draugas Atsitiktinumas pateikia malonią staigmeną.
Besižvalgant, kaip greičiausiai nusigauti iki reikiamos gatvės, užkalbinu pirmą pasitaikiusią vyresnio amžiaus moterį šviesiais rūbais, su pirkinių krepšeliu. O ši, kaip vėliau prisipažins, pajutusi mano pribaltišką akcentą, iškart pasisiūlo jokių gidų neieškoti („nes jie nieko nežino, ir tik pinigus paims“), o pati pavedžioti po visas svarbiausias Odesos senamiesčio vietas. Drąsūs ir savimi pasitikintys žmonės žavi (senjorai – dukart), todėl dėl kainos nesideru ir iškart pradedam kelionę.
Ponia Marta įspėja, kad kelionė užtruks, nes ji nemėgstanti skubėti. Ji su apmaudu prisimena, kaip nepagrįstai gavusi barti iš ekskursijų organizavimo firmos už pernelyg ilgą ekskursiją miesto centre.
„Tiems ekskursijų autobusiukų vairuotojams svarbu tik kuo daugiau žmonių pravežti, o kad žmonės daugiau prisimintų, jiems visai nerūpi“, – piktinasi Marta Filipovna, man besižiojant klausti, nuo ko pradėsim.
„Užsuksim pas mane į namą, aš tik pasidėsiu pirkinius iš turgaus. Pas mane name du žymūs menininkai gyveno – Bukovski ir Nilus. Girdėjot apie tokius?“, – paklausia Marta Filipovna. Aš ne visus mūsiškius menininkus žinau, o čia teiraujasi apie ukrainiečių šviesulius, todėl tik papurtau galvą.
„Jei bus kaimynas, užeisim, parodysiu, kokias jie svetaines ir balkonus turėdavo ir kokie baliai ten vykdavo“, – pasakoja moteris, įėjus į XIX a. statytą namą su žavingomis medinėmis durimis, pro kurias patekus pasitinka remontai, laiptinėje voliojasi laidai ir statybinės atliekos.
Kaimynas paslaugiai įsileidžia kaimynką ir nepažįstamąjį pas save į namus, poniai Martai nesustojamai pasakojant apie XIX a. – XX a. Odesoje kūrusių menininkų gyvenimo užkulisius, butų puošybos elementus ir vėlesnius dailininko ir rašytojo pasiekimus ir nuopuolius.
Objektai ir istorijos
Pusnuogis apie 40-45 m. šeimininkas ir pats prisimerkęs klausosi, ką jo namo gyventoja pasakoja apie remontuojamame bute prieš daugiau nei šimtmetį virusį gyvenimą.
„Gal taip buvo, o gal ir nebuvo, bet vien dėl senjorės istorijų pasakojimo talento ir iškalbos galėsiu klausyti ir klausyti“, – Martai įtaigiai pasakojant apie kūrėjų gyvenimus topteli galvoje, ir pradžioje kirbėjusi dvejonė dėl pasirinktos savamokslės gidės iškart dingsta.
Per daugiau nei 8 val. kelionę po Odesos senamiesčio gatveles, kurių dalyje sovietiniu stiliumi vyksta remontai, laiko mašina nusikeliu į 1794-uosius, kada miestas Jekaterinos nurodymu kūrėsi (o mūsų Abiejų Tautų Respublika skaičiavo paskutines dienas), klausau istorijų apie pirklių vykdytas prabangių pastatų statybas miesto senamiestyje tada ir dabartinių verslininkų balansavimą ant ribos modernizuojant istorinius pastatus dabar; prašmatnios atskirą chorą turėjusios žydų sinagogos statybas ir dabartines rietenas tarp žydų ir miesto valdžios dėl brangaus turto susigrąžinimo bei miesto archyvo iškėlimo iš šio pastato; apie paminklą Apelsinui, dar kitaip žinomą kaip odesiečių paminklą kyšiui (Jekaterinos įpėdiniui Pavelui atsiųstą apelsinų siuntą mainais į paramą miestui); ir šiuolaikinių miesto galingųjų sprendimą paminklą iškelti toliau nuo savivaldybės tam, kad šis priminimas, pasak pašnekovės, „dabartiniams vagiams nebadytų akių“.
Naršydami senamiestį aplankome ir du paminklus garsiajam Rusijos poetui Aleksandrui Puškinui, mat garsusis romantizmo poetas čia gyvenęs ir odesiečiams, pasak Martos, iki šiol yra didis poetas. Apie jo meilės nuotykius Odesoje esą iki šiol pasakojamos legendos.
Miesto pasididžiavimas – laiptai ir teatras
Su dar viena meilės istorija ponia Marta supažindina mums leidžiantis Potiomkino laiptais, kuriuos ypač išgarsino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino 1925 m. sukurtas nebyliojo kino vaidybinis filmas „Šarvuotis Potiomkinas“. Juose nufilmuota tragiška žmonių bėgimo nuo kareivių scena.
„XIX a. grafas Aleksandras Voroncovas sugalvojo savo mylimai žmonai netradicinę dovaną – laiptus. Mediniai laiptai buvo pastatyti dar 1837 m. ir tuo metu kainavo įspūdingą sumą – apie 800 tūkst. rublių“, – legendinių laiptų atsiradimo istoriją pasakoja p.Marta.
Bėgant metams, mediniai laiptai buvo pakeisti granitiniais, ir šiuo metu jų ilgis siekia 142 metrus, aukštis – 24 metrus. Potiomkino laiptai sudaryti iš 192 laiptelių. Nuo jų atsiveria graži miesto panorama, o apžvalgos aikštelė skiria Odesos miesto centrą ir uostą.
„Tai pirmasis teatras, pastatytas Ukrainoje“, – pasakojimą tęsia ponia Marta, kai einame pro baroko stiliaus Odesos Nacionalinį akademinį operos ir baleto teatrą.
„Teatrą suprojektavo prancūzas Thomas de Thomonas, pastatytas jis buvo 1810 m., o vėliau apie šio teatro grožį rašė ir pats A.Puškinas“, – su pasididžiavimu pasakoja kelionės palydovė. Ji pabrėžia, kad teatras odesiečiams buvo toks svarbus, kad po 1873 m. teatrą nuniokojusio gaisro turtingi odesiečiai iškart organizavo lėšų rinkimo kampaniją, o vėliau teatrui atstatyti pasikvietė žinomus Vienos architektus.
„Teatro statybos kainavo daugiau nei milijoną rublių – tai laikais tai buvo didžiuliai pinigai“, – pasakoja gidė.
Marta prasitaria, kad teatras dar kartą degė XX a. trečiame dešimtmetyje, o tam, kad gaisro metu nežūtų žmonės, jo viduje buvo įrengta net 300 durų.
„Turbūt viena įspūdingiausių pastato dalis yra žiūrovų salė, kuri dekoruota rokoko stiliumi. Kitas teatro išskirtinumas – unikali akustika. Sėdint teatre, girdisi netgi menkiausias krepštelėjimas“, – pasakoja Marta. Deja, dėl laiko stokos į teatrą taip ir nepavyksta užsukti.
Įtampos ženklai
Uostamiestyje pastebimi ir mieste tebetvyrančios įtampos ženklai – Odesos medicinos universiteto rektorato durys užblokuotos dviem mašinomis.
„Darbuotojams nesumoka algų, todėl žmonės nusprendė valdžią pamokyti“, – man besiruošiant trauktis telefono kamerą paaiškina pašnekovė. Netrukus su apmaudu priduria, kad sūnus irgi baigė mediciną, gaudavo apie 1500 grivnų (dabartinių kursu apie 52 eurus), todėl negalėjo pragyventi ir pradėjo dirbti aptarnavimo sferoje.
Deribavskoje ir Preobraženskaja gatvių sankirtoje šnekučiuojasi klientų laukiantys taksistai. Šalia jų dėmesį atkreipia ant apsauginių judrios gatvės sienelių kabančios Ukrainos vėliavos ir kelios vyriškio nuotraukos. Šalia dieną naktį stovi šią vietą saugantis automobilis. (Vėliau per kelias gyvenimo Odesoje dienas pastebiu, kad automobiliai keičiasi).
Iš informacinių lentelių ir atminimo juostelių paaiškėja, kad taip „Dešiniojo sektoriaus“ atstovai pagerbia per 2014 m gegužę Odesoje vykusius neramumus žuvusį bendramintį. Ant greta esančio namo per susidūrimus tarp prorusiškų ir proukrainietiškų aktyvistų Deribavskoje gatvėje žuvusiam 27-erių jaunuoliui kabo atminimo lenta. Tą lemtingąją gegužės 2-ąją po „Dešiniojo sektoriaus“ atstovo žūties įtampa dar labiau paaštrėjo ir Odesos profsąjungų rūmuose sudegė arba šokdami per langus užsimušė 48 žmonės. Apie šią tragediją išsamiau – čia.
Netoliese esančiame miesto sode, kuriame gausybė turistų pamėgtų kavinių ir restoranų, virš vienos maitinimo įstaigos puikuojasi užrašas didelėmis raidėmis „Laisvę Sencovui!“ (angl. Free Sentsov). Taip išreiškiamas palaikymas Kremliaus režimo 2014 m. gegužę Rusijos okupuotame Kryme suimtam, terorizmu apkaltinta ir šiuo metu Rusijoje kalinamam filmų kūrėjui Olegui Sencovui.
Kultūrų ir tautų įvairovė
Stabtelėjus išgerti kavos iš namelyje ant ratų įsikūrusios kavinės, kelionės palydovė parodo ir menininkų namą, kurio pirmame aukšte visada veikia parodos, o antrame ir trečiame aukštuose gyvena menininkai, kuriems butus skyrė valstybė. „Žiemą praeinu pro šį namą, ir jis nuolat skendi tamsoje, tik viename kitame lange žybsi žvakės, mat menininkai neturi iš ko susimokėti už komunalines paslaugas“, – pasakoja miesto gyventoja.
Teisybės dėlei, pastebėtina, kad ir vasarą daugybė gatvių Odesoje, beveik miesto centre, skendi prietemoje. Ir jei ne garsiai skambantis rusų, ukrainiečių ir arabų kalbų mišinys, galėtum pamanyti atsidūręs XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos Lietuvos pajūrio kurorte.
Apžiūrint miesto centre atkastas senovinio pastato liekanas, mano gidė su pasididžiavimu pabrėžia, kad šiuo metu Odesoje gyvena daugiau nei 130 tautybių atstovai. Ir papasakoja apie graikų ir žydų pirklių vaidmenį statant daugybę brangių pastatų miesto centre.
„Arabų studentai, matyt, laukia paskutinių egzaminų rezultatų. Jų čia ypač daug, ypač iš Maroko ir Tuniso“, – tarsteli pastebėjus prie kavos kioskelio garsiai šūkaujančius būrelį jaunuolių. Ir papasakoja, kaip arabų jaunimas čia atvyksta įgyti aukštojo išsilavinimo, o studijas baigus patraukia laimės ieškoti į Vakarų Europos valstybes.
