Dažnai žmonės viliasi, kad išvažiavę kur nors vieni, viską gerai apmąstys ir nuspręs, kaip toliau gyventi. Bent aš tokią viltį turėjau. Taip, vienam keliauti, pabūti ir labiau susipažinti su savimi yra labai sveika, bet savaitės tikrai nepakanka jokiems svarbiems pokyčiams atsirasti. O ir šiaip pokyčiai neatsiras, kai esi atsipalaidavęs. Reikia įdėti darbo.
Skrydis toks: Kaunas – Briuselis – Zadaras ir Pula – Briuselis, nakvynė Briuselyje ir iš ten į Kauną. Kainavo nedaug – apie 170 litų, bet keturias valandas sėdėjau „Ryanair“ puslapyje ir naršiau galimus skrydžius.
Pastebėjimai apie miestą ir šalį, ir piliečius
Kadaise pagal mainų programą gyvenau Serbijoje. Ten pramokau serbų-kroatų kalbos (beje, gana vertinga kalba – ja kalbama Serbijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Juodkalnijoje. Ją supranta Makedonijoje ir Slovėnijoje). Ten susipažinau su serbe, ji pažįsta kroatę. Taigi turėjau kur apsistoti Zadare ir dar gavau lengvą pažintinę ekskursiją po naktinį miestą.
123rf.com nuotr./Šv. Donato bažnyčia Zadare |
Buvo gilus vakaras, tamsu. Labiausiai įstrigo blizgantis apšviestas tiltas į senamiestį. Baltos blizgančios tašyto akmens senamiesčio gatvės išskyrė miestą iš kitų. Blizgesys – nuo drėgmės iškritusi rasa. Atrodo, kad ką tik lijo ar pravažiavo gatvių plovimo mašina.
Sužinojau, kad mokytojai Kroatijoje gyvena daug geriau nei Lietuvoje, kad doktorantūra ten mokama, kad žmonės tingi eit į kalnus, užtat dažnai sėda į valtį ir plaukia žvejoti. Kad pakrantės miestuose žiemą pučia baisus vėjas, pavadinimu Bura. Su juo, beje, dar susidursiu kelionės metu.
123rf.com nuotr./Krantinė Zadare |
Kainos Kroatijoje maždaug 20 procentų didesnės nei Lietuvoje, išskyrus transportą. Jis – dvigubai brangesnis.
Mėgsta kroatai mėsą ir žuvį. Tik žuvis neįperkama kavinėse ir restoranuose. Užtat įperkami ir privalomai ragautini Balkanų kraštuose yra „plėskavica“ ir „burek‘as“. Tai kaip kebabų ir čeburekų atitikmuo, tik daug kokybiškesni, su tikra mėsa ir autentiška tešla. „Plėskavica“ – serbų išmonė – tai mėsainis su tikru faršu, šviežiomis daržovėmis ir kažkur netoli kepta specialia bandele. „Burek‘as“ (žodis, panašus į „čeburekas“) tai musulmonų sugalvotas kepinys iš sluoksniuotos tešlos ir maltos arba kapotos mėsos. Užgerti mėgsta jį natūraliu jogurtu.
123rf.com nuotr./Burėkas |
Žmonės tame regione gražūs (Istrijoj, Pūloj, – ne tokie). Susidarė įspūdis, kad tingūs, kiek per išdidūs, bet nusiteikę padėti. Kasdien sutikdavau naujų žmonių, bendraudavau ir tik šeštą dieną vienas paklausė „o kaip čia yra, kad šiek tiek kalbi kroatiškai?“. Kitiems tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Arba šitaip mąstė: Lietuva – moka rusiškai, tai yra slaviškai, o kroatų juk irgi slavų. Išties panašumų yra, bet jų nepakaktų susikalbėti.
Ne paslaptis, kad tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, serbai kariavo su kroatais. Kroatai ir kroatų Vyriausybė to karo vis dar nenori pamiršti. Paliktos kulkų suvarpytos namų sienos, pažymėtos granatų sprogimo vietos, valstybinė kalba dirbtinai keičiama, kad nutoltų nuo serbų, niekur negali išsikeisti serbiškų pinigų, net jaunimas yra kiek priešiškai nusiteikęs prieš serbus (Serbijoje žmonės ramiau į praeities nuoskaudas žiūri). Su vyresniais žmonėmis apie karą iš vis nekalbėdavau.
Na, ir autostopas. Vietiniai sakė, kad nepavyks, aš pabandžiau – iš tikrųjų nepavyko. Iš didelio miesto neištranzavau. Teko pėdinti į autobusų stotį ir važiuoti tvarkingai. Tiesa, po kelių dienų susistabdžiau kelias mašinas tarp mažų miestelių, bet ir truko ilgokai. Žmonės išgąsdinti žiniasklaidos išpūstų įvykių, rodos, močiutės prisako anūkams neimti pakeleivių ir netranzuoti. Nors... turiu draugų, kuriems sekėsi Kroatijoje keliauti autostopu daug geriau. Pabandykit patys, papasakokit, kaip sekėsi.
(Beje, draugės neaplankiau, nes toli nuo oro uostų ir kalnų gyvena.)
flyout logo-1 |