Ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovas ir „Active Trips“ įkūrėjas, turizmo profesionalas Edgaras Vaškaitis sako, kad deklaruojama stovyklavimo gamtoje teorija ir esamos taisyklės Lietuvoje stipriai prasilenkia su realybe, todėl dar nedaugelis poilsiautojų mandagiai ir garbingai elgiasi stovyklaudami gamtoje.
Atsakingu stovyklautoju Lietuvoje būti sudėtinga
Kiekvienais metais prieš vasaros sezoną vienur ar kitur pasirodo informacija apie atsakingą stovyklavimą gamtoje. Švietėjiško pobūdžio edukaciniai, informaciniai straipsniai, skatinantys tausoti gamtą ir elgtis joje atsakingai, pasak E.Vaškaičio, sveikintinos iniciatyvos, nes visi tokio tipo pranešimai rekomenduoja būsimiems stovyklautojams susipažinti su stovyklavimo gamtoje taisyklėmis.
E.Vaškaitis apgailestauja, kad dažnai tokio pobūdžio tekstuose dominuoja raktiniai žodžiai „įspėja“, „baudos“, „draudžiama“ ir panašiai. Ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovo teigimu, taisyklių būtina laikytis, tačiau jos turi būti logiškos, aiškios, paprastos ir sudarytos sąlygos pagal jas elgtis.
„Reikėtų pabrėžti, kad stovyklavimo gamtoje taisykles reglamentuoja ne vienas dokumentas, stovyklautojui naujokui rasti, perskaityti, atsirinkti jam galiojančius, net ir tikslingai ieškant, būna sudėtinga, dauguma net nežino apie tokių dokumentų egzistavimą. Neturi taip būti, kad norint atsakingai stovyklauti gamtoje, laikas, praleistas ieškant reikiamos informacijos skaitant visus stovyklavimą gamtoje reglamentuojančius dokumentus, kartais būna ilgesnis nei laikas, praleistas gamtoje“, – apgailestauja ekspedicijos vadovas. Jo nuomone, per mažai arba visai nėra aiškiai ir patraukliai visuomenei pateikiamos informacijos.
Stovyklavimą gamtoje reglamentuojantys teisės aktai
Norintiems įgyti profesionalių žinių apie atsakingą stovyklavimą gamtoje, teks susipažinti net su penkiais skirtingais teisės aktais (lankymosi miškuose taisyklėmis, valstybinių parkų apsaugos reglamentu, nacionalinių ir regioninių parkų lankymo taisyklėmis, bendrosiomis elgesio gamtoje taisyklėmis, bendrosiomis priešgaisrinės saugos taisyklėmis).
Daugelis patraukliausių Lietuvos gamtos kampelių yra nacionaliniuose arba regioniniuose parkuose, todėl dažnai aktualūs yra visi išvardinti teisės aktai. Esminė informacija, reglamentuojanti stovyklavimą gamtoje, kad palapines statyti ir laužus kurti galima tik specialiai tam įrengtose ir ženklais pažymėtose viešo naudojimo poilsio objektuose, kartais nurodyti ir atstumai iki vandens telkinių. Griežtai reglamentuojamas ir laužo kūrenimas, kuris galimas tik įrengtose laužavietėse, o pasiruošti laužui kurą galimą tik prisirenkant šakų.
„Problema ta, kad vasaros viduryje populiariose stovyklavietėse aplinkiniai miškai jau būna iššluoti ir susirasti šakų būna problemiška. Alternatyva gali būti nešiojamos kepsninės ar kita nešiojama maisto gaminimo įranga, tačiau svarbu pažymėti, kad šie prietaisai yra prilyginami atviros ugnies naudojimui, todėl saugomose teritorijose jas kurti galima tik ten, kur leidžiama kurti laužus. Kitose vietovėse kietuoju kuru kūrenamas kepsnines, šašlykines, rūkyklas, buitines krosneles leidžiama naudoti atviroje teritorijoje“, – teigia ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovas E.Vaškaitis. Kokia yra realybė, pasak turizmo profesionalo, tikriausiai mato kiekvienas stovyklaujantis gamtoje.
Biurokratiniai neatitikimai
„Active Trips“ įkūrėjas pateikia pavyzdį iš šiais metais vykusios ekspedicijos „Baidarė upėje“ nacionaline Neries upės vandens turizmo trasa. „Neris, to paties pavadinimo regioninio parko teritorija, teka apie 40 kilometrų. Prie upės nėra nei vienos stovyklavietės, tik poilsiavietės. 40 kilometrų atstumas baidare įveikiamas per kelias dienas. Turistui iškyla dilema.
Pagal valstybinių parkų apsaugos reglamentą, poilsiavietėse nakvynė negalima, tačiau iš reglamento kildinamose saugomų teritorijų lankymo taisyklėse dažnai nurodoma, kad poilsiavietėse leidžiama statyti palapines. Žvelgiant biurokratiškai atrodytų, kad poilsiavietėse statyti palapines galima, tačiau nakvoti jose ne. Žinant nesutampančius teisės aktus nelabai ir norėsis nakvoti, nes vis galvosi, kurį teisės aktą pritaikys atvykęs patikrinti inspektorius“,– juokauja „Active Trips“ įkūrėjas E.Vaškaitis.
Norint išvengti galimų nesusipratimų, baidarininkui galima ir dar viena alternatyva. Po dienos plaukimo, 20–40 kilogramų svorio baidarę krantu reiktų tempti daugiau nei kilometrą iki vienos iš dviejų Neries regioniniame parke esančių legalių stovyklaviečių. „Kam po plaukimų yra tekę vilkti ar nešti baidares, tokiomis alternatyvomis tikrai nesusivilios “, – įsitikinęs ekspedicijos vadovas.
Stovyklaviečių paieška ir mityba gamtoje
Kai jau žinomos visos stovyklavimo gamtoje teisinės subtilybės, svarbu susirasti legalius poilsio objektus. Būtina žinoti, kad jie būna skirtingų paskirčių. Atokvėpio vieta, poilsiavietė, stovyklavietė.
Visas Lietuvoje registruotas legalias privačias stovyklavietes galima rasti Valstybinio turizmo departamento interneto svetainėje, tačiau, anot ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovo, eiliniam turistui tai menka paguoda. „Atsivertus turizmo departamento sąrašą prieš akis atsiranda 137 puslapiai neklasifikuojamų beveik 1700 apgyvendinimo tiekėjų sąrašas, tarp kurių 124 teikiantys turistinės stovyklos paslaugas. Pateikti pavadinimai, adresai, kontaktiniai duomenys, bet jie mažai padeda, jei ieškoma stovyklavietės konkrečioje upės atkarpoje“, – teigia E.Vaškaitis.
Tiesa, šiuo metu kuriami internetiniai portalai, kurie leis žemėlapyje matyti visus dominančius objektus. Lieka tikėtis, kad jų neištiks panašus likimas, kaip su anksčiau buvusiomis gražiomis iniciatyvomis, kurių nebėra interneto platybėse.
Ir tik praėjus visus šiuos, dažnai nematomus, ekspedicijos „Baidarė upėje“ planavimo ir organizavimo etapus, ateina laikas pagalvoti apie mitybą ir mitybos ypatumus gamtoje. Čia laukia nauji iššūkiai, apie kuriuos „Active Trips“ vaizdo reportaže.
Daugiau informacijos apie daugiau nei 1200 km Lietuvos upėmis nuirklavusią ekspediciją „Baidarė upėje“ www.baidareupeje.lt
