Taip prasideda antroji Vasario 16-osios fondo ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo inicijuotos ekspedicijos savaitė Urugvajuje. (Antroji dalis ir pasakojimas apie Eduardą Lapaitį bei Cerro – čia).
Įsukus į reikiamą gatvę tolumoje akį patraukia kontrastinga pilkai Cerro aplinkai siena, išmarginta Lietuvos vėliavos spalvomis. Kol dairomės aplink, priešakyje keistai nusvyruoja jaunas vyras, patraukdamas būrio benamių šunų dėmesį, nuo karščio išdžiuvusia žole prabėga keletas vaikų, o prie metalinėmis grotomis apkaustytų gyvenamųjų namų besišnekučiuojantys kaimynai nepatikliai žvilgčioja mūsų pusėn.
Nuo bendruomenės pastato kritusiame šešėlyje stovi Gabriel Vuljevas, teptuku dailinantis stilizuotos Trakų pilies bokštą „Freskoje – mano pasakojimas apie lietuviškus papročius, pagonybę ir krikščionybę. Jų samplaiką. Viename kūrinyje užkoduotas visas lietuvio gyvenimo kontekstas – tai, ką kiekvienas mūsų išmokstame apie Lietuvą pirmaisiais gyvenimo metais“, – pasisveikina ir keliais sakiniais pristato kūrinį nuo galvos iki kojų dažais išsitepęs Gabriel.
Gabriel – trečiosios kartos Urugvajaus lietuvis, kurio seneliai susipažino lietuvių ansamblio šokiuose. Kūrėjo vaikystėje netrūko pasakojimų apie tolimąją Lietuvą ir pamokų, kaip pasigaminti pamėgtą kisielių, šaltibarščius ir košalieną (taip vietiniai lietuviai vadina šaltieną). „Šiandien viską darau žingsnis po žingsnio taip, kaip mane mokė močiutė. Tokiais mažais įpročiais nepasimiršta papročiai. Nereikia nieko pakeisti, interpretuoti, reikia daryti būtent taip, kaip išmokė, kad nepasikeistų, išliktų“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, ar apie freskoje vaizduojamus simbolius taip pat sužinojo iš artimųjų, Gabriel purto galvą: „Gaila, bet Urugvajuje, knygų apie lietuvišką mitologiją, papročius rasti anuomet buvo sunku, todėl informacijos teko ieškoti įvairiais būdais. Mažas būdamas skaitydavau bendruomenės prenumeruojamą žurnalą „Moteris“, iš ten sužinojau labai daug apie Lietuvą. O dabar tapau tai, ką pažinau tyrinėdamas ir keliaudamas. Pavyzdžiui, tautiečių rankomis tinklais Baltijos pakrantėse rinktą gintarą. Juk protėviai darė tai, kaip mokėjo, kaip mokė jų proseneliai“, – dėsto Gabriel ir žvilgteli į ant sienos nutapytą siluetą, rankomis dangun keliantį žaižaruojantį gintarą.
Jau vaikystėje užčiuopus lietuviškos tapatybės pulsą, Gabriel pradeda ieškoti saviraiškos būdų: „Įkvėptas skirtingų kultūrų, bet labiausiai, lietuviško meno, pradėjau tapyti. Po kurio laiko nustojau piešti peizažus, namukus, laivelius. Dėl to užsivėrė daugelio galerijų durys. Ieškojau savo stiliaus, nenorėjau pataikauti masei. Daug menininkų daro nuostabius portretus, piešinius, bet neturi savo kalbos. Norėjau tapyti tai, kas reprezentuotų mane. Dabar aš apie tą Lietuvą – nostalgiškus peizažus su namukais ir laiveliais – pasakoju abstraktesne, man suprantama forma“.
Už mūsų nugarų – tik dalis nutaptos freskos, pašnekovas šypteli ir primena, kad iki vasario 16-osios dar šiek tiek laiko liko ir užsimena apie norą pratęsti ją dar bent dviem kilometrais iki pat Cerro kalno! „Likusi sienos dalis liks balta. Kaip dovaną vaikams suorganizuosiu kūrybines dirbtuves, kurių metu šie galės tapyti tai, kas patinka, visi laimingi terliosis, įsitrauks visa bendruomenė“, – šypteli menininkas ir pasakoja, jog ilgą laiką lietuvių bendruomenė buvo pasidalinusi, todėl labai svarbu, kad jos nariai kartu dalyvautų kūrybiniame procese.
Po kurio laiko nustojau piešti peizažus, namukus, laivelius. Dėl to užsivėrė daugelio galerijų durys. Ieškojau savo stiliaus, nenorėjau pataikauti masei, – pasakojo G.Vuljevas.
XX a. Cerro, kur būrėsi daugiausia lietuvių emigrantų, bendruomenės buvo itin stiprios ir vieningos. Tiesa, tarpusavyje nebendravo, nors daugeliui buvo sunku priskirti save tik vienai ar kitai bendruomenės daliai. „Šiandien tautiečių pastangos suburti bendruomenę dažnai tenkina tik individualius, pavienių narių poreikius, todėl bendri užsiėmimai labai reikalingi“, – sako menininkas.
Gretimoje gatvėje stovinti Montevidėjaus Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia byloja tai, apie ką kalbamės su Gabriel. Cerro rajone veikė komunistų klubas ir itin stipri lietuvių katalikų parapija, išlikusi iki šiol. Katalikų iniciatyva pastatyta bažnyčia, kurioje iki šiol lankosi vietiniai. Tiesa, lietuviškai kalbančio kunigo čia sutikti nepavyko – pamaldos vyksta ispanų kalba nedideliame tikinčiųjų ratelyje.
Bažnyčia įspūdinga. Prieš keletą dienų dairydamiesi nuo Cerro kalno su Alberto Koluževičiumi stebėjomės, kaip aiškiai matosi trikampis raudonos bažnyčios stogas, išsiskiriantis iš bendro peizažo ryškiomis spalvomis ir neįprastu architektūriniu sprendimu.
„Turbūt keisčiausias pastato akcentas, kuris vis priverčia nusišypsoti – tai bažnyčios stogas. Atkreipkite dėmesį, jog jis trikampis, dvišlaitis. Tokių čia daug nepamatysi ir vietiniai ilgai stebėjosi lietuvių išradingumu. Juk tokius namus dažniausiai stato ten, kur būna sniego tam, jog jis nesikauptų. Bet... Argi jūs čia matėte kada sniegą? Juk sniegas tik kalnuose!”, – apie lietuvių kultūrinį palikimą šypsodamasis pasakoja kunigas Antonio Ocaña. Ispanakalbis kunigas – paskutinysis, vedęs pamaldas lietuvių kalba – tai audėjas Vytautas Dorelis jį išmokė šventą raštą skaityti lietuviškai.
Dairantis po bažnyčią į akis krinta Vilniaus vaizdai ir lietuviškos pavardės ant medinių suolų atkalčių, langų vitražų ir atminimo lentų. Taip atsidėkota lietuviams, aukojusiems bažnyčios statyboms arba prisidėjusiems prie jų. Ypatinga detalė – 4 varpai bokšte su išgraviruotais žodžiais „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.
Bažnyčią XX a. viduryje užsimojo statyti iš Šiaurės Amerikos atvykę kunigai, susipratę, jog tai bus geriausias būdas sustiprinti lietuvių bendruomenę ir tikinčiuosius.
Belgica gatvė bažnyčios statybai pasirinkta ne šiaip sau. Visai netoli nepriklausomos Lietuvos laikais, tarpukariu, veikė mokykla, kurioje dirbo iš Lietuvos atvykę mokytojai. Tuo metu valstybė rėmė užsienio lietuvius, todėl atlyginimą ir patalpų nuomai skirtus pinigus atvykę mokytojai gaudavo iš Lietuvos valstybės biudžeto.
Bažnyčią XX a. viduryje užsimojo statyti iš Šiaurės Amerikos atvykę kunigai, susipratę, jog tai bus geriausias būdas sustiprinti lietuvių bendruomenę ir tikinčiuosius. „Bendrai Urugvajaus gyventojai buvo labiausiai nutolę nuo tikėjimo, negu kitos Pietų Amerikos valstybės. Todėl čia buvę keli kunigai neištvėrė, išvažiavo, o du, apsimetę kunigais, nors tokie nebuvo, visai sumaišė geros valios lietuvius katalikus. Tik grupė lankė kun. Grigaliūno artą per mėnesį atnašaujamas Šv. Mišias sekmadieniais savo parapijos bažnyčioje“, – rašoma bendruomenės sudarytame leidinyje apie bažnyčios istoriją. Nuspręsta statyti bažnyčią, kurioje „lietuviai katalikai jaustųsi šeimininkais“. Tiesa, nors vietinių mylimi už darbštumą, Urugvajaus lietuviai nebuvo turtingi, todėl aukas bažnyčiai siuntė tautiečiai emigrantai iš viso pasaulio – JAV, Kanados, Australijos, Argentinos.
Pirmosios Šv. Mišios įvyko 1954 m. vasario 16 d., po kelių metų šalia bažnyčios įrengiama krepšinio aikštė, įsteigta parapijos „Lietuvos vyčiai“ šokių grupė. Tėvas Jonas Giedrys įkuria jaunimo fondą, iš kurio ilgą laiką finansuotos bendruomenės kelionės į lietuvių kongresus Šiaurės Amerikoje, studijos Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje.
Išeidami iš bažnyčios su savimi pasiimame ir čia rastų dokumentų šūsnį – XX a. pr. lietuvių kūrėjų natos, užrašai, keletas knygučių. Didelę fotografijų, užrašų ir dokumentų kolekciją apie lietuvių parapijos įsikūrimą Lietuvai perdavė Birutės Žuko ir Martos Cabrera atstovaujama Urugvajaus lietuvių paveldo komisija. Bet apie tai jau kitame straipsnyje.