Saulė vis aukščiau
Jau vasario vidurys ir saulė kasdien kyla vis aukščiau, kasdien vis daugiau šiltesnių spindulėlių glosto mūsų veidus. Gamta atgyja, rodos, tuoj nubus medžiai, krūmai... Tačiau dar reikia palaukti. Šiandien nusprendėme neieškoti kažkokių neatrastų kraštų, nebandyti laimės ir nevažiuoti mūsų dar neatrastais vieškeliais, o tiesiog važiuoti į gerai žinomą, ne kartą rašytą ir aprašytą kaimą, tik į jį pažvelgti savo, čia vos kelioms valandoms užsukančio smalsaus žurnalisto akimis. Važiuojame į Kalnaberžę.
Kalnaberžė nuo miesto tarsi ranka pasiekiama, vos dešimt gerų kilometrų kelio ir jau vietoje. Mes į Kalnaberžę vykstame labai saulėtą ir gražų antradienio rytą. Dar prieš išvažiuojant mąstau apie šį kaimą. Žinau, kad jis garsus savo veiklia bendruomene, savo muzikantais, savo nuostabiomis vasaros ir žiemos šventėmis, unikalia varnaėdynių tradicija. Žinau, kad kaime yra biblioteka, mokyklos pastatas, medicinos įstaiga, reabilitacijos centras. Kalnaberžėje stūkso visoje Lietuvoje garsus P. Stolypino dvaras, kuris, mano žiniomis, šiuo metu intensyviai atnaujinamas. Yra ir nedidelis Kalnaberžės piliakalnis.
Nemažas kaimas
O ko gi ten nėra? Turbūt visko yra. Tai kodėl oficialiai rašoma, kad Kalnaberžė yra kaimas, o ne miestelis? Pasidomiu ir sužinau, kad Kalnaberžėje šiuo metu gyvena per tris šimtus gyventojų. Rašytiniuose šaltiniuose randu, kad prieš penkiasdešimt metų gyventojų Kalnaberžėje buvo dvigubai daugiau – per šešis šimtus. Reiškia, Kalnaberžė ne išimtis, kaimelis mažėja, kaip ir visi kiti Kėdainių rajono ir Lietuvos kaimai. Gyventojai miršta, išvyksta, o naujų atsikrausto ir vaikučių gimsta mažai. Kaip ir minėjau, čia jau ne Kalnaberžės, čia visos Lietuvos problema.
Remontuotinas kelias
Į Kalnaberžę važiuojame vienu ir tuo pačiu keliu Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys. Kelias nors ir asfaltuotas, tačiau mano subjektyvia nuomone – tikrai remontuotinas. Vietomis gali ir dantis išsimušti nuo didelių duobių kelio ruožuose. Čia jau Kelių direkcijos specialistų kompetencija, jie turi nuspręsti, kada ateis eilė šito kelio remontui. Tiesa, prisimenu, kad redakcijoje sulaukdavome ne vieno skambučio su klausimais apie šio kelio remontą. O žmonėms taip ir neatsakiau. Blogai. Manau, šis pavasaris yra pats laikas.
Kaimas tvarkingas
Taigi, saulutė šviečia, o mes keliaujame. Kelionė neprailgsta, nes yra į ką pasidairyti. Važiuojame pro Babėnų mišką, pro Sirutiškį, pro Kruostą, pro Vitėnus. Važiuodami dairomės į laukus tikėdamiesi pamatyti kokių nors laukinių gyvūnų. Deja, šį kartą nelemta. Bet matome, kad laukuose jau kaupiasi vanduo, intensyviai tirpsta sniegas. Taip besidairant atvykstame į mūsų tikslą – Kalnaberžę. Važiuojame pagrindine kaimo gatve ir dairomės. Pirmas įspūdis – kaimas tvarkingas.
Pora apleistų
Važiuojame pro kaimą ir apžiūrime žmonių trobas. Visos tvarkomos, kai kurios netgi atnaujinamos. Pervažiavę visą kaimą pamatome vos du apleistus pastatus. Vienas jų daugiabutis, kitas individualus gyvenamasis namas. Kodėl jie apleisti? Galbūt apie tai mums papasakos kaimo gyventojai? Dar į akis krinta tai, jog Kalnaberžėje nemažai žemdirbių, mat kiemuose gausu įvairios technikos. Taip pat dažname kieme stovi ne tik mažas šiltnamiukas, bet ir didelis šiltnamis. Taigi, galima teigti, kad Kalnaberžėje dar yra žmonių, besiverčiančių agurkų ar pomidorų auginimu. Verslūs tie kalnaberžiečiai.
Tikimasi prikelti
Kalnaberžėje stūkso garsusis P. Stolypino dvaras. Per daug į istorijos vingius nesigilinsime, tačiau priminsime, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo. Dar 1923 metais dvaro pastatus su parku išsimokėtinai nusipirko žymus lietuvių rašytojas, poetas ir dramaturgas Kazys Binkis, tačiau nesugebėjęs išlaikyti dvaro, taip jo ir neišsipirkęs, grąžino valstybei.
Po to dvare buvo įsteigta nepilnamečių nusikaltėlių kolonija, kiek vėliau įsikūrė vaikų namai, o po to internatinė mokykla. Valstybės nuosavybe vėl tapęs Kalnaberžės dvaras šiuo metu perduotas patikėjimo teise labdaros ir paramos fondui. Dvaras šiuo metu yra tvarkomas, tikimasi jį prikelti naujam gyvenimui ir pritaikyti visuomenės poreikiams.
Privažiuoti nepavyksta
Tiesa, Kalnaberžės dvarą apžvelgiame tik iš tolo, mat privažiavimas prie jo uždraustas – visur pastatyti draudžiamieji ženklai, nors čia pat stovi ir ženklas, rodantis, kad čia kultūros paminklas. Žodžiu, nori pamatyti, sustok šalia pagrindinio kelio, palik mašiną ir keliauk pėsčiomis. Keistas, švelniai tariant, sprendimas pastatyti draudžiamuosius ženklus. Bet mūsų šalyje keistenybės jau tampa įprastais dalykais. Kaip ir sakiau, į istoriją gilinsimės mažiau, tad pats metas susipažinti su kaimo žmonėmis.
Nekalbūs ir užsiėmę
Pagrindinėje gatvėje matome važiuojant tai vieną, tai kitą dviratininką. Bandome kalbinti, mums trumpai atsako, bet nestoja. Užimti tie žmonės Kalnaberžėje. Galų gale sutinkame šalia senosios kaimo parduotuvėlės vaikštantį vyriškį. Tai šiame kaime gimęs, po to į Panevėžį išvykęs ir po trisdešimties metų į gimtuosius kraštus sugrįžęs Albertas. Vyriškas sako gražią dieną išėjęs pasivaikščioti, „pravėdinti“ galvą.
Gyventi gera
„Aš į Kalnaberžę sugrįžau po trisdešimties metų. Čia mano gimtinė, čia noriu ir pasenti. Ilgą laiką gyvenau Panevėžyje, bet priėmiau sprendimą sugrįžti čia, į savo gimtuosius namus. Gyvenu gerai, gaunu pensiją, tad darbo ieškotis nereikia, jau savo atidirbau. Vaikštinėju, ilsiuosi, o ką čia namuose sėdėsi. Oras gražus ir tyras, išėjau pasižmonėti“, – dėsto gerai nusiteikęs senjoras ir prideda, kad kaime gyventi gera.
Važiuoja autobusas
„Kalnaberžė geroje vietoje, čia važiuoja autobusas, susisiekimas geras, kelias geras, viskas gerai. Turime visko, ko reikia. Prieš keletą metų čia net parduotuvės dirbo dvi, dabar liko tik viena, bet didelė. Tad ir miestan nereikia važiuoti, visko yra čia, kaime. Gyvename ramiai ir gerai, ko daugiau žmogui ir reikia. Visko užtenka“, – viską išdėstęs Albertas nužingsniuoja toliau.
Atvažiavo apsipirkti
Kiek tolėliau pamatome dviračiu važiuojantį vyriškį. Tai Kęstutis. Išsiaiškiname, kad jis važiuoja apsipirkti.
„Pasiimsiu ko reikia ir namo. Į miestą mums dviem važiuoti kainuoja keturis eurus, tai negi dėl kokių kruopų į miestą važiuosim, aišku ne, perkam viską čia. Kai būname mieste, apsiperkame daugiau, kad ilgam užtektų, o kasdienių prekių randame savo kaimo krautuvėlėje. Tai ir to miesto mažai mums reikia. Čia, mūsų miestelyje, visko yra, ko žmogui gali reikėti. Kad tik taip būtų, kaip yra dabar, tai bus gerai“, – išporina dviratininkas Kęstutis ir užlipęs ant dviračio patraukia namų link.
Kuriasi jauni žmonės
Kalnaberžė yra patraukli vieta gyventi ne tik senjorams, bet ir jaunoms šeimoms. Žmonės kalba, kad šiame kaime yra ne viena šeima, kuri pasiėmusi paskolą įsigyja nuosavą būstą ir kuria gyvenimą.
„Susisiekimas su Kėdainiais labai geras. Keliolika minučių ir jau darbe. Užsienyje žmonės ne tokius atstumus važinėja. Viskas čia gerai. Turiu draugų, kurie pasiėmę paskolas nusipirko čia namelius, kuriasi, gyvena. Reiškia, kaimas gyvas, kaimas nesitraukia, o laikosi. Geros čia būna ir šventės, ir šiaip susibūrimai. Aktyvi bendruomenė. Todėl kaimas ir laikosi“, – dėsto kaimo gyventoja Karolina.
Yra ką apžiūrėti
Kalnaberžėje lankėmės vos porą valandų, tad ją pažinome vos per keletą atsitiktinai sutiktų žmonių. Žinome, kad apie šį kaimą galima rašyti ir rašyti. Po atskirą straipsnį verta kiekviena kaimo tradicija. O kur dar įdomioji kaimo istorija. Kur dar šiuolaikiški Kalnaberžės ūkininkai, naujieji verslininkai, bitininkai. O kiek dar daug žmonės planų ir planelių turi čia. Labai džiaugiamės aplankę tokį kaimą, kuris dar yra ir bus ilgai gyvas.
