Lietuvos Respublikoje gido sąvoka apibrėžta turizmo įstatyme, kuris priimtas 1998 metais ir nuo to laiko jau 15 (!) kartų redaguotas. Taip, 15 kartų!
Nieko, 16-oji redakcija jau patvirtinta ir įsigalios nuo kitų metų sausio. Žvelgiant į ją, labai panašu, kad tai yra toli gražu ne paskutinė šio įstatymo redakcija.
Nuo 1998-ųjų metų gido sąvoka turizmo įstatyme ne kartą koreguota, keista, tikslinta, kol galiausiai turime šiandieninę apibrėžtį, jog gidas – fizinis asmuo, ekskursijų metu teikiantis informaciją apie gamtos, kultūros, mokslo, religijos ir kitus objektus arba vietoves ir turintis gido pažymėjimą.
Kiek Lietuvoje gidų?
Gidų registro duomenys rodo, kad kiekvienais metais išduodama po 150-340 naujų gido pažymėjimų. Šių metų gegužės mėnesio duomenimis (2023 05 08) Lietuvos Respublikoje oficialiai turime 5458 kvalifikacinius reikalavimus atitinkančius ir gido pažymėjimą turinčius asmenis. Skaičius gražus, galbūt net įspūdingas, tačiau jis stipriai prasilenkia su realybe. Esmė labai paprasta.
Pagal galiojančius teisės aktus, gido pažymėjimas suteikiamas visam gyvenimui, nereikalaujama profesinės kvalifikacijos kėlimų kursų ar atestacijų.
Turizmo įstatymas numato tik tris galimybes, kada netenkama gido pažymėjo – tai: 1) kai gidas paprašo panaikinti jo pažymėjimo galiojimą; 2) gidas miršta; 3) arba jei paaiškėja aplinkybių, dėl kurių asmuo negalėjo gauti tokio pažymėjimo. Iš esmės situacija tokia – gavai gido pažymėjimą, įsimetei į stalčių ir tu visą gyvenimą gidas, nepriklausomai nuo to, dirbi pagal šią specialybę ar ne. Realybėje dirbančių gidų yra ženkliai mažiau.
Gidus vienijančios organizacijos pateikia skirtingus skaičius, kurie svyruoja nuo 400 iki 1800 veiklą vykdančių gidų. 2019 metų Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 498 asmenys vykdė veiklą įsigiję verslo liudijimą „Turistinių gidų veikla“, o 858 asmenys įsigiję individualios veiklos pažymą pagal „kitų išankstinio užsakymo ir susijusių paslaugų veikla“ kodą.
Valstybinė mokesčių inspekcija pažymėjo, kad 100 asmenų šias veiklas vykdė ir su verslo liudijimu ir su individualios veiklos pažyma. Įsigyjant šias pažymas asmenys mokesčių inspekcijai neprivalo pateikti jokių papildomų dokumentų, todėl lieka neaišku, kiek iš jų turi gido pažymėjimus. Skaičių intervalas didelis, kuris tik patvirtina, kad apie esamą situaciją nelabai ką ir žinome.
Kokie reikalavimai keliami gidams?
Esminiai reikalavimai gidams nustatyti 1998 metais, nuo to laiko kosmetiškai koreguoti penkis kartus.
Akcentas trims sritims – išsilavinimui, kvalifikaciniams reikalavimams ir turimai patirčiai. Per daugiau nei 20 metų šie reikalavimai kito nežymiai – įvyko tik tam tikri „pasistumdymai“ formuluotėse. Kaip esminius pokyčius galima paminėti 2001 metais iš reikalavimų išbrauktą užsienio kalbos mokėjimą, poreikio žinoti Lietuvos architektūros ir dailės istoriją atsisakymas ir 2009 atsiradęs naujas punktas – būti susipažinusiam su Lietuvos Respublikos turizmo teisės aktais. Dabar galiojantys reikalavimai nustatyti ne atskiru teisės aktu, o įtraukti į turizmo įstatymą.
Jame numatyta, jog gido pažymėjimas išduodamas asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą, apimantį ekskursijų rengimo ir vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos dalykus, gidų veiklos teisinį reguliavimą, ir po gidų rengimo kurso išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą. Dabar galiojanti gidų rengimo programa, išskyrus kelias korekcines smulkmenas, pagal turinį nesiskiria nuo programos, kuri galiojo 2013–2018 metais.
Apie rinkos aktualijas ir gidų kursus
Gidų rengimo kursai parengs klasiką. Klasika nėra blogai, tačiau pasaulis nestovi vietoje. Taip, yra ir klasikinių ekskursijų gerbėjų, bet „faktologinių“ ir „Google“ informacijos tipo standartinės ekskursijos eina praeitin. Gidas, pasakojantis istorijas, kurios nesunkiai randamos internete, žeriantis datas ir faktus, ar, nepriklausomai nuo situacijos, nenukrypstantis nuo prieš daugelio metų pasiruošto ir nuolat pasakojamo teksto, kažin ar ateityje bus paklausus.
Šiuolaikiniai turistai nori pramogos, potyrio ir nuotykio. Norint šiuos turistų poreikius patenkinti, vien tik klasikinių kursų neužteks. Rinkoje jau dabar reikalingi specializuoti gidai.
Keli praktiniai pavyzdžiai. Po kovido pandemijos itin išpopuliarėjo ekskursijos gamtoje, o joms pravesti reikalingi gamtos gidai, kurių esami standartiniai gidų rengimo kursai nėra pajėgūs parengti.
Visuomenėje populiarėja aktyvus laisvalaikis, pėsčiųjų žygiai Lietuvoje aukštumoje. Šios tendencijos atrieda ir į ekskursijų paklausą, klientai pageidauja fiziškai aktyvių ekskursijų pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis. Iš asmeninės praktikos galima drąsiai teikti, kad tokių specializuotų gidų poreikis tik auga.
Kelionių vadovas bei gidas, nors ir panašios, tačiau dvi skirtingos profesijos.
Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal naujausią Lietuvos turizmo įstatymo redakciją, neliko kelionių vadovų ir jų darbą formaliai atlieka gidai. Kelionių vadovas bei gidas, nors ir panašios, tačiau dvi skirtingos profesijos.
Esamuose gidų rengimo kursuose esminis akcentas yra tik ekskursijų rengimui, vedimui, kelionės ir turizmo verslas lieka nuošalyje. Tai dar vienas argumentas vedantis link to, kad gidų profesiniam rengimui reikalinga jau ne evoliucija, o revoliucija.
Gidai ir užsienio kalbos
Rengiant šį straipsnį teko nustebti, kad taip devalvuota užsienio kalbos svarba gidų rengime. Taip, yra gidų, kurie ekskursijas veda tik Lietuvos vietiniams turistams, bet šios veiklos variklis visgi yra užsienio turistai.
Ketvirtadalis visų sertifikuotų gidų nėra nurodę jokios užsienio kalbos. Remiantis gidų registro duomenimis, tipinis gidas geba ekskursijas vesti bent dvejomis užsienio kalbomis. Beveik kas antras gidas įvaldęs rusų kalbą, 40 proc. anglų. Lietuvos gidai taip pat kalba vokiškai (12 proc.) ir lenkiškai (10 proc.). Po 3–4 proc. gidų geba ekskursijas vesti italų, ispanų ar prancūzų kalba. Kitomis kalbomis kalbančių gidų oficialiai Lietuvoje yra tik po kelias dešimtis. Tačiau šioje statistikoje yra vienas itin svarbus aspektas.
Gido užsienio kalbų mokėjimo lygis nėra tikrinamas. Prieš gaunant pažymėjimą, būsimas gidas gali prirašyti, kad moka bet kokias, kad ir egzotines, užsienio kalbas. Niekas netikrins.
Baimė dėl duonos kąsnio
Retu atveju gido darbas (nemaišyti su kelionių vadovu) būna pagrindinė profesija ar pagrindinis pajamų šaltinis. Dėl turizmo sezoniškumo didžioji dalis gidų dirba 2–6 mėnesius per metus. Tačiau kai kurių gidus atstovaujančių organizacijų lyderiai teigia, kad net dviem trečdaliams jų narių gido profesija yra pagrindinis užsiėmimas.
Panagrinėjus detaliau, paaiškėja, kad tie du trečdaliai dažnu atveju būna jau pensijoje esantys žmonės, kurie ekskursijas veda pagal poreikį, taip prisidurdami prie pensijos. Darbingo amžiaus gidai įprastai turi pagrindinę darbovietę – tai mokytojai, dėstytojai, filologai. Jiems gido darbas yra papildomas pajamų šaltinis. Tokia situacija veda link to, kad didelė dalis gidų tampa labai panašūs.
Dalis puikiai įvaldę užsienio kalbas ar puikiai praves pasiruoštą maršrutą, tačiau dėl sezoninio darbo bei kitų priežasčių, neinvestuoja į savo išskirtinumą, pozicionavimą ir matomumą viešojoje erdvėje. Taip didžioji dalis gidų tampa tiesiogiai priklausomi nuo kelionių organizatorių ar kelionių agentūrų užsakymų, o tai veda link didesnės ar mažesnės baimės dėl užsakymų.
Gidai įprastai dirba pagal verslo liudijimą, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, dirbant pagal verslo liudijimą, per metus galima gauti iki 4500 eurų pajamų iš juridinių asmenų. Pajamų iš fizinių asmenų lubos yra kur kas aukščiau. Viršijus šią sumą mokesčiai skaičiuojami kaip turint individualią veiklą.
Kaip jau rašyta, gidai įprastai užsakymus gauna iš kelionių organizatorių ar agentūrų, rečiau klientai gidą susiranda tiesiogiai. Žiniasklaidoje dažnai suabsoliutinama ir pamirštama paminėti, jog 4500 eurų suma galioja tik dirbant su juridiniais asmenimis.
Gidams klientai per tarpininkus (kelionių agentūras ar organizatorius) įsitvirtino kaip norma. Primenu, jog dauguma gidų šalia ekskursijų vedimo turi įprastą darbą. Dėl šios priežasties vengiama imti individualią veiklą, nes mokesčiai didesni ir dalis mokesčių (privalomas sveikatos draudimas) sumokamas dukart. Šios mokestinės nuostatos galioja ne tik gidams, bet ir visiems dirbantiems pagal verslo liudijimą ar individualią veiklą.
Gidus atstovaujančios organizacijoms iki šiol nepavyko susitarti dėl specialių mokestinių sąlygų šiai profesijai. Šioje vietoje verta pažymėti vieną esminį skirtingo matymo aspektą – gidai save įprastai traktuoja kaip darbuotojus, kurie atstovauja tam tikrą įmonę (organizatorių ar agentūrą), o Lietuvos Respublika dirbančius pagal verslo liudijimą ar individualią veiklą traktuoja kaip smulkius verslininkus ar amatininkus.
Požiūrių skirtumai akivaizdūs. Tai ypač skaudžiai atsiliepė per kovido pandemiją, kai gidai liko pilkojoje zonoje. Pandeminis laikotarpis visu gražumu atskleidė valstybės požiūrį į šios profesijos atstovus, tad nenuostabu, kad dalis gidų atsisakė gido veiklos ir nebegrįžo atgal.
Tai ką mes turime?
Turime Lietuvoje reglamentuotą specifinę profesiją, kuri daugeliu atveju sezoninė ir išgyvena transformaciją. Gidai – šalies ambasadoriai ne politiniame, o kasdieninio gyvenimo lygmenyje. Turime ne vieną gidus atstovaujančią ar jų interesus ginančią organizaciją, kurioms dėl įvairių priežasčių dar daug kas nėra pavykę, nors pagal išsiųstų raštų kiekį įvairioms institucijoms, lengvai išklijuotų kambarių sienas. Turime mokesčių sistemą, kuri visiškai nėra orientuota į šią profesiją ir jos sezoniškumą, priklausomybę nuo tarpininkų ir baimę dėl duonos kąsnio.
Per du pastaruosius dešimtmečius kosmetiškai dailinant teisės aktus nuveikta nemažai, bet gal atėjo metas ne evoliucijai, o revoliucijai gido veiklos srityje? Pasaulis keičiasi, keičiasi turizmas ir turistai. Anksčiau ar vėliau, bet pokyčiai laukia ir gido bei jo profesijos, pradedant mokymų programa, baigiant mokesčių sistema ir suvokimu, kad gidas tai šalies ambasadorius ir mažas verslininkas, o sėkmingas verslas būna išskirtinis ir matomas.
