Daugiau nei pusė miesto yra po smiltainio uola. Įdomu ir tai, kaip miestelis atsirado – už tai reikia padėkoti nuobodžiaujančiam paaugliui. 1914 m. 14-metis Willie Hutchisonas buvo paliktas stovykloje, o jo tėvas bei kiti vyrai išėję ieškoti aukso.
Vaikiui buvo nuobodu, ir jis nuklydo nuo namų patyrinėti aplinkos. Grįžę vyrai sunerimo, kad Willie nebėra, bet 14-metis grįžo naktį. Ne tuščiomis – per petį persimetęs maišą su opalais. Ir dabar aplink Kuber Pidį yra iškasama 70 proc. viso pasaulio opalų.
Miestelyje nėra medžių, bet pilna mašalų, o vasarą temperatūra siekia ir 50 laipsnių – gyvenimas čia nėra lengvas. Jo keistas, kiek nežemiškas peizažas dar papildytas ir rūdijančiais paliktais automobiliais bei kasybos įrankiais. Nieko keisto, kad režisierius George'as Milleris 1985 m. čia nufilmavo dalį filmo „Pašėlęs Maksas“. Nedaug ką reikėjo pakeisti, kad būtų sukurta postapokaliptinė atmosfera.
Gyvenimas čia tikrai netradicinis. Kuber Pidyje gyvena apie 1,8 tūkst. gyventojų. Jie turi net ir golfo aikštyną, bet jame nėra žolės. Užtat yra tamsoje šviečiantys kamuoliukai, nes šis žaidimas daugiausiai žaidžiamas nakty – dieną tam per karšta. Visame miestelyje pilna ženklų, įspėjančių būti atsargiems ir neįkristi į vieną iš begalės nepažymėtų skylių.
Po dykine slypi dar įdomesnis gyvenimas. Patys gyventojai daugiausiai laiko praleidžia po žeme – net 80 proc. jų gyvena olose. Smiltainyje buvo įrengti požeminiai kambariai, kuriuose temperatūra net ir karščiausiomis dienomis neviršija 23 laipsnių.
Kai kurie gyventojai net nesivargina pirktis daug baldų. Reikia knygų lentynos? Ją galima išsikirsti smiltainio sienoje. Po žeme yra net ir bažnyčia, kuri dabinta išskaptuotais šventųjų paveikslais. Viena moteris po žeme net turi baseiną.
Kuber Pidis yra tapęs netradicine turistine atrakcija – keistoka vieta vilioja keliautojus, kurie gali apsistoti požeminiuose hosteliuose.
