KPD Vilniaus skyriaus specialistai nuramino, kad tai daroma su jų žinia, toks projektas su jais buvo suderintas – durys čia tikrai buvo. Pradėjus domėtis, kada ir kaip jos buvo suprojektuotos, atsiveria dar viena įdomi Vilniaus senamiesčio pastato istorija, verčianti įsiklausyti į visas detales, padedančias suvokti šio kultūros paveldo objekto vertę ir reikšmę bei skatinančias saugoti autentiką.
„Remiantis istorinės medžiagos analize, atliktų tyrimų ir projektinės dokumentacijos duomenimis, istorinėmis nuotraukomis, galima teigti, kad tvarkybos darbų projekte numatyti sprendiniai nepažeis statinio vertingųjų savybių, o atlikus projekte numatytus tvarkybos darbus bus atkurta iki 1982-1984 m. rekonstravimo buvusi padėtis. Kadaise buvusios durys buvo užmūrytos būtent šiais metais“, – sakė architektūrinius tyrimus kartu su Ieva Blinstrubiene atlikęs architektas Robertas Zilinskas. Architektūriniai ir istoriniai pastato tyrimai atskleidė daug įdomių faktų apie šį senamiesčio namą.
Oginskiai nenuėmė Nagurskių herbo
„Taip pat tyrinėjome herbą, esantį virš vartų, parengėme jo tvarkybos projektą. Įdomu ir tai, kad pradžioje (XVII a.) rūmus pasistatė didikai Bžostovskiai, 1772 m. juos nusipirko Jokūbas Ignotas Nagurskis. Jų giminės herbas virš vartų ir išlikęs iki šiol. Nors po Nagurskių rūmai atiteko Oginskiams, jie šiuos rūmus nuomojo ir galbūt dėl to net nepasirūpino nuimti ar pakeisti Nagurskių herbo, jį taip ir paliko. Tik po 1983 metų restauravimo vietoj devynių „perlų“ viršutinėje karūnoje palikti tik du, o strėlei vietoj plunksnos apačioje prilipdytas antras smailas antgalis“, – pasakojo R.Zilinskas.
Herbo tvarkybos metu herbui bus sugrąžintas pirminis autentiškas vaizdas – karūna vėl turės devynis „perlus“, o strėlės apačia įgaus buvusį vaizdą. Šių tyrimų dėka istorija besidomintiems praeiviams herbas jau nebus vien nebyli dekoro detalė.
Kiprijono Maculevičiaus projektuotas fasadas
Apie šiuo metu kairėje vartų pusėje iškirstą angą durims R.Zilinskas pasakojo, kad šis sprendimas atkurs žymaus XIX a. Vilniaus architekto Kiprijono Maculevičiaus (1830–1906), to laikotarpio, kai rūmus jau buvo įsigiję Oginskiai (1890 m.) suprojektuoto fasado vaizdą.
Peterburgo dailės akademiją baigęs K.Maculevičius yra suprojektavęs apie 50 pastatų. Jis vienas produktyviausių to meto architektų. Bene garsiausi jo projektuoti rūmai – Klementinos Potockytės-Tiškevičienės rezidencija Neries krantinėje (dabartinė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Žygimantų g. 1), taip pat netoliese esantys Jono Juozapo Tiškevičiaus rūmai su oranžerija (Žygimantų g. 3)
„K.Maculevičius, projektavęs pastatus daugiausia grynu neorenesanso stiliumi, šiame name suprojektavo lyg ir vitriną iš dviejų langų ir durų. Laiptinė, kurią tyrinėjome, pastatyta kitaip, negu braižyta architekto – vietoj akermano tipo konstrukcijų sumūryti skliautai, o tai jau yra arčiau autoriaus dvasios“, – pasakojo R.Zilinskas.
Pastatė Bžostovskiai, perėmė Nagurskiai, Oginskiai
Šie Bžostovskių rūmai (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 771), esantys 25 Vilniaus senamiesčio kvartale, netoli Vilniaus universiteto, suformuoti per kelis šimtmečius – XVII–XIX a. Jie buvo ne kartą rekonstruoti keičiant ne tik planinę struktūrą, bet ir fasadų architektūrą.
Pirmosios žinios apie sklypą, kuriame stovi Bžostovskių rūmų kompleksas, siekia XVI a. Tada sklypas priklausė vyskupo jurisdikai (šioje teritorijoje minimos dvi posesijos). 1595 m. vyskupas Benediktas Vaina davė leidimą Jonui Dzienickiui namo statyboms šalia alumnato. Pietinėje dalyje jau stovėjęs kitas namas, kuris 1640 m. minimas kaip mūrinis.
Bžostovskių rūmų komplekso statybos pradžia laikomi 1669 m., rūmų statybą pradėjo Kiprijonas Povilas Bžostovskis (1612–1688), tuo metu ėjęs didžiojo kunigaikščio rūmų raštininko pareigas. Jis sujungė du sklype stovėjusius namus. 1982 m. tyrimų metu padaryta išvada, jog namas, kurį įsigijo K.P.Bžostovskis, tuo metu buvęs beveik kvadrato plano, šiaurinėje pravažiavimo pusėje.
K.P.Bžostovskis – žymus to meto politinis veikėjas. 1645 m. jis tapo valdovo Vladislovo Vazos sekretoriumi, nuo 1650 m. – Lietuvos referentu, nuo 1657 m. – Didžiojo kunigaikščio rūmų raštininku, 1672 m. pareigų atsisakė, tapo Trakų kaštelionu, vėliau Trakų vaivada.
1748–1749 m. pastatai nukentėjo gaisrų metu. Po jų, kaip manoma, buvo remontuoti fasadai, kieme užmūrytos penkios arkos – dvi pirmame aukšte šalia įvažiavimo į kiemą ir trys antrame aukšte. 1760 m. rūmai atiteko Kiprijono anūkui Povilui Ksaverui Bžostovskiui (1739–1827), Vilniaus kanauninkui, LDK didžiajam raštininkui. Šis rūmų pirmtako anūkas – taip pat garsus visuomenės veikėjas, vaidinęs svarbų vaidmenį valstybės gyvenime, susijęs su garsiąja Paulavos respublika. Jau valdydamas paveldėtus rūmus Vilniaus senamiestyje įsigijo dar ir Merkinės dvarelį prie Turgelių, pavadino jį Paulava. Čia lažą pakeitė činču, įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę, vadinamą Paulavos respublika.
1761 m. pagal žinomo architekto, vėlyvojo baroko ir klasicizmo pradininko Lietuvoje Martyno Knakfuso (1740-1821) projektą Bžostovskių rūmai buvo rekonstruoti, išmūrytos oficinos kieme (jos pavaizduotos 1808 m. miesto plane). 1772 m. rūmus nusipirko Jokūbas Ignotas Nagurskis (1734–1796). 1802 m. rūmai buvo parduoti Oginskiams.
1890 m. buvo parengtas ir įgyvendintas architekto Kiprijono Maculevičiaus gatvės fasado durų ir vidaus laiptinės rekonstrukcijos projektas. Projekte minima, jog šioje vietoje buvusi medinė laiptinė. Formuojant laiptinės patalpas, išmūrytos esamos pertvarinės sienos. Permūrijant skliautus, kai kur šiek tiek keičiant skliautų konfigūraciją, per pusės plytos storį apmūrytos sienos. Pati naujoji laiptinė įrengta nukrypstant nuo projekto – vietoje projekte vaizduojamų lengvos metalinės konstrukcijos laiptų, sumūrytos plytų pakopos, tarp laiptatakių išmūryta atraminė siena laiptinės skliautukams.
Sovietmečiu rūmai pritaikyti butams
1957 m. atliekant Bžostovskių rūmų komplekso rekonstrukciją, pritaikymą butams (architektas Albinas Purys) išsamūs istoriniai, architektūriniai ir polichrominiai tyrimai nebuvo atlikti. Tuomet rūmai buvo rekonstruoti, restauruoti, sutvirtintos konstrukcijos, perdarytas pagrindinis fasadas, sumažintos XIX a. – XX a. pr. įrengtų vitrinų angos. Kaip pasakojo R.Zilinskas, remiantis 1957 m. projektu, matyti jog tiriamos laiptinės patalpose tuo metu buvo užmūrytos kelios durų angos ir naujai suformuotos kitose vietose.
Istoriniai (Teresė Dambrauskaitė) ir architektūriniai (Aldona Švabauskienė) tyrimai pradėti 1964 m., tačiau tyrimų bylų parengta nebuvo. 1971 m. į Elenos Urbonienės parengtą 25 kvartalo tyrimų bylą įtrauktos A.Švabauskienės sudarytos rūmų komplekso apibendrintos stilistinės kartogramos, jų pagrindui naudoti 1957 m. A.Purio parengti komplekso apmatavimų brėžiniai.
1982 m. rekonstruotas visas rūmų kompleksas, rūmai iš dalies restauruoti, nugriauta dalis kiemo korpusų. 1983 – 1986 m. komplekso pastatuose vyko polichrominiai tyrimai. Nors šios rekonstrukcijos metu pačios laiptinės vieta nepakito, tačiau buvo performuotos laiptų pakopos. Performavus pakopas, atidengta plati arkinė durų anga, buvusi ties apatinio laiptatakio pakopomis. Rekonstrukcijos metu atidengtos užmūrytos 4 arkos kiemo fasade, viena iš tarpuvartės. Pirmo aukšto arka iš kiemo pusės atidengta dalinai, palikus 1890 įrengtos laiptinės mūrus, į kuriuos remiasi ir tuo metu išmūryta konstruktyvinė laiptinės arka. Iš tarpuvartės pusės atidengta arka, dalinai palikus palangės mūrą. Taip pat tuo metu, išgriovus rūsio skliautą, į dabartinę vietą perkelti rūsio laiptai, pažemintas grindų lygis patalpoje virš buvusių rūsio laiptų, panaikinta laiptinė į pastogę, nugriauta dar 1982 tyrimų kartogramoje užfiksuota 2 a. pertvara.
2020 atliktų tyrimų metu atidengtas 1 aukšto kiemo arkos viršutinis angokraštis iš patalpos pusės, besitęsiantis už 1983 m. suformuoto dabartinio lango angokraščio. Pasak R.Zilinsko, iš senųjų brėžinių matyti, jog 1820 – 1855 m. suformuotų langų palangės buvusios žemiau dabartinių arkinių langų palangių.
Dėmesys 1890 m. suformuotai laiptinei
Kaip pasakojo R.Zilinskas, iki 1890 m. laiptinės suformavimo nagrinėjamų patalpų planinė struktūra buvo kita. 1823 m. inventoriuje laiptų vieta nurodoma šiauriau dabartinės 1 a. laiptinės patalpos buvusiame priebutyje. Sienos mūrinės, du langai, lentų grindys ir lubos. Iš čia dvivėrės durys vedė į kiemą. Dabartinės laiptinės pirmo aukšto patalpa vadinama koridoriumi, kuriame minima buvus vieną dvigubą langą, lentines grindis, skliautuotas lubas, sienos dažytos tamsiai gėlėmis. Iš šio koridoriaus buvusios durys į tarpuvartę ir dvivėrės durys į prieškambarį.
2020 m. vykdant tyrimus ties skliautu šioje vietoje atsidengė XVIII a. pab. skirtingo mūro skliauto fragmentas ir buvusios tinkuotos pertvaros, dažytos keletu sluoksniu (išlikęs nedidelis dažų sluoksnių fragmentas). 1823 m. arkinis langas jau buvo dalinai užmūrytas ir sumažintas.
Tyrimų metu nustatyta, kad 1890 m. laiptinės statybos metu buvo pakeista tiriamos pastato dalies planinė struktūra, dalinai performuoti pirmo aukšto skliautai. Taip pat 1958 m.,1981 m. remontų metu performuota laiptų aikštelė, prie apatinio laiptatakio pridėta papildoma viršutinė pakopa, užmūrytos dvejos durys vedusios iš laiptų aikštelės į gretimas patalpas. 1983 m. vykusios rekonstrukcijos metu performuotos laiptų pakopos, apatinio laiptatakio pakopos buvo visiškai nuardytos. Visiškai ar dalinai atidengtos arkinių langų angos ir 1 a. durų anga, pažemintas gretimos patalpos grindų lygis, išgriovus rūsio skliautą, suformuoti rūsio laiptai.
Tyrėjai siūlo restauruoti 1890 m. laikotarpio laiptinės pakopas, nes dabartinė laiptinės patalpų planinė struktūra suformuota būtent šiame laikotarpyje, ir kiek įmanoma išeksponuoti ankstyvesnių raidos etapų architektūrinius elementus.
