Kol kas sėdėti Kataro sostinės Dohos gatvėse prie įrengtų kavinių staliukų dar malonu. Po kelių savaičių šioje šalyje saulė pradės kepinti taip stipriai, jog dauguma gyventojų sulįs į malonias oro kondicionierių vėsinamas patalpas.
Kaip bebūtų, dabar vakarais besileidžiant saulei, šeimos maloniai leidžia laiką pakrantės promenadose. O krantinės vaizdas per pastaruosius kelerius metus pasikeitė neįtikėtinai. Plieno ir stiklo bokštai dygsta tarsi dirbtinis miškas sausame pakrantės smėlyje.
„Mes tapome miestiečiais“, – teigia Kataro universiteto sociologijos profesorius dr. Kalthamas Al Ghanimas. „Mūsų socialinis ir ekonominis gyvenimas pasikeitė – šeimos ir giminės vis labiau tolsta vieni nuo kitų, vartotojiška kultūra ima viršų.“
Kataro valdžia tokius pokyčius pateikia kaip labai pozityvų dalyką. Nuo apverktino skurdo vyravusio prieš šimtą metų, šalis sugebėjo nužingsniuoti iki turtingiausios pasaulio valstybės statuso. Katare vienam žmogui tenkantis bendras vidaus produktas (BVP) siekia 100 tūkst. dolerių (250 tūkst. litų). Palyginimui Lietuvos BVP vienam gyventojui – 40 tūkst. litų.
Tačiau Katare dar labai mažai tyrinėta tokio staigaus piniginio šuolio įtaka visuomenei. Dohoje tikrai galite pajusti ekonomikos augimo tempus. Visas miestas virtęs statybų aikštele, kurioje kyla nauji pastatai ir griaunami bei renovuojami seni. Nuolat sustingęs automobilių eismas gatvėse prideda kelias papidomas valandas dohiečių darbo savaitei, sunaudoja dar daugiau degalų nei bet kada anksčiau ir paverčia visuomenę nekantraujančia mase.
Kataro žiniasklaida teigia, kad apie 40 proc. katariečių santuokų baigiasi skyrybomis. Daugiau nei du trečdaliai Kataro suagusiųjų ir vaikų yra nutukę.
Be abejo, Kataro gyventojai mėgaujasi nemokamu mokslu, nemokama sveikatos apsauga, darbo ir būsto garantijomis, netgi nemokamu vandeniu ir elektra. Vis dėlto šios privilegijos ir gerovės gausa sukūrė ir savų problemų.
„Pabaigęs universitetą studentas iš karto gauna 20 darbo pasiūlymų. Dėl to daugelis žmonių jaučia žvėrišką spaudimą teisingai pasirinkti“, – teigia vienas amerikietiško universiteto padalinio Katare dėstytojas.
Kataro darbo rinkoje, kur katariečių yra septynis kartus mažiau nei atvykėlių iš kitų šalių, matomas didelis nerimas tarp baigusių mokslus studentų, jog geidžiamiausius darbus susirinks užsieniečiai. Prie visko prisideda jausmas (ypač tokio spartaus ekonominio augimo sąlygomis), jog kažkas svarbaus gyvenime buvo praleista.
Kataro šeimos gyvenimas labai išskaidytas. Vaikai be tėvų globos užauginami filipiniečių, nepaliečių ar indoneziečių auklių visiškai skiriasi nuo savo tėvų kartos. Taip formuojasi dideli kartų skirtumai.
Šešiasdešimtmetė moteris Umma Khalaf, savo veido bruožus slepianti po tradiciniu hidžabu, pasakoja apie gyvenimo paprastumą jos jaunystės laikais. „Buvome daug išradingesni. Dabar tikrai skaudu matyti šeimos intymumo nykimą.“
Toliau už dulkinų Dohos lygumų, Um al Afaijoje, dar kitaip vadinamoje Gyvačių vieta, ūkininkas Ali al-Jehani vaišina žurnalistą mažu putojančio kupranugarės pieno puodeliu.
„Anksčiau turtingas galėjai tapti tik daug dirbdamas, o jei nedirbdavai, tai ir netapdavai. Taip buvo daug geriau, – pasakoja ūkininkas. – Valdžia stengiasi mums padėti, bet viskas juda per greitai.“
Jo nuomone, politikai tikrai nežygiuoja koja kojon su paprastais Kataro žmonėmis, ypač taip su užsidegimu organizuodami 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatą. Korupcija, pragariškos statybų sąlygos ir tempai, protu sunkiai suvokiami projektai, piniginės sumos ir trumpas laikas viskam įgyvendinti – visa tai niekaip nesiderina su paprastų Kataro ūkininkų pasaulėžiūra.
Žurnalistikos studentė Mariam Dahrouj, kalbėdama apie tokio pasaulinio renginio grėsmę, pasitaiso savo hidžabą.
„Kataro žmonės bijo, – teigia ji. – Staiga visas pasaulis nori mus pamatyti. Bet mes labai uždara bendruomenė. O jie nori ateiti ir įnešti pokyčių. Kaip tada mums patiems išsaugoti savo tradicijas ir vertybes?“
Kataro visuomenė suskirstyta klasėmis, kurios dažniausiai priklauso nuo rasės ir yra labai nelygios. O atstačius lygybę (panaikinus „kafala“ sistemą, kuri pasmerkia mažai apmokamus imigrantus darbuotojus vergovės sąlygoms, arba leidus Kataro pilietybę gauti užsieniečiams) bijoma, kad šalies sanklodos stabilumas pradės irti, o kultūrinės vertybės bus pažeistos. Vis dėlto stabilumas čia jau prarado savo vertę, o vertybės labai staigiai keičiasi.
Nuolat buvusi kartu su Saudo Arabija ir kitomis regiono kaimynėmis, Kataro valstybė sudvejojo. Katariečius, artėjant Pasaulio čempionatui, apniko abejonės. Iki renginio vis dar liko aštuoneri metai, bet valdžia jau dabar patiria didelį spaudimą reformuotis.
„Aš nieko anksčiau nežinojau apie „kafala“ sistemą, – prasitarė viena jauna katarietė. – Ir vis pagalvoju, kodėl mes to neišgyvendinome iš savo gyvenimo anksčiau?“
Už pakrantės promenados kavos gurkšnotojai ir kaljanų rūkytojai mėgaujasi vėsiu vakaru Souk Waqif turguje. Tiesa, ir jis ne senasis Dohos turgus, bet jo kopija pastatyta kitoje vietoje ir atrodanti lygiai taip pat.
Tai vienintelis turgus Rytų šalyse, kuriame vyrai vaikšto su semtuvėliais šiukšlėms ir šluotomis. Švara yra dar viena Dohos manija.
„Užjauskite katariečius, – priduria amerikietis akademikas praleidęs šioje šalyje daugelį metų, – jie prarado beveik viską, kas jiems buvo svarbu.“
