Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
Mano nuomone, verta keliauti beveik į visas šalis. O Juodkalnija gali pasiūlyti ir poilsį paplūdimuose, ir pasivaikščiojimą po kalnus, ir ekskursijas laivu. Ir visa tai atsieina pigiau nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Kroatijoje, kurioje kainos pastaraisiais metais šovė aukštyn.
Taigi, jei jau nusprendėte įtraukti Juodkalniją į kelionių krypčių sąrašą, pagrindiniai klausimai: kada keliauti, kur apsistoti, ką ten veikti. Pabandysiu trumpai į juos atsakyti.
Geriausias laikas keliauti – pavasaris ir ruduo
Juodkalniją, kaip ir kitas pietų Europos šalis, siūlyčiau aplankyti gegužę–birželį arba rugsėjį–spalį. Tada, kai oras dar pakankamai šiltas, tačiau jau ne per karšta, o turistų gerokai mažiau. Vasarą, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, mėgautis paplūdimiais gali būti gerokai per karšta, o ir svečių šalyje – daugybė.
Aš Juodkalnijoje viešėjau spalio 13–20 dienomis, bet patarčiau atvykti savaite-dviem anksčiau. Oras buvo geras, įdienojus sulaukdavome 22–23 laipsnių šilumos, 20–21 laipsnių vandens temperatūra taip pat labai tinkama maudynėms.
Iš septynių dienų tik viena pasitaikė lietinga, pora buvo debesuotų. Dažniausiai paplūdimių gultai jau nurinkti, žmonių juose nedaug, kavinės ir barai taip pat neperpildyti, automobilių nuomos kainos sumažėjusios ir šiaip daug kur galima derėtis dėl kainos. Tai čia privalumai.
O minusai, dėl kurių kitą kartą paankstinčiau kelionę? Momentais apimdavo jausmas, kad atvykai į vakarėlį jam pasibaigus, kai šeimininkai jau pradeda tvarkyti stalus.
Labiausiai tai jautėsi pašiukšlintuose, panašu, nelabai stropiai prižiūrimuose paplūdimiuose su uždarytais barais, sumenkusioje ekskursijų pasiūloje ir tokiame švelniai jaučiamame vietinių nuovargyje, kurį tikrai galima suprasti po šešių mėnesių intensyvaus darbo.
Jei dabar ieškočiau lėktuvo bilietų į Juodkalniją, manau, rinkčiausi paskutinę rugsėjo ar pirmą spalio savaitę.
Kuriame kurorte geriau apsistoti?
Kai tik pradėjau ieškoti informacijos apie Juodkalniją, buvau nusprendusi, kad Budva – tikrai tas miestas, kuriame nenorėčiau poilsiauti. Spėkite iš trijų kartų, kur finale atsidūriau. Taip, jūs teisūs – Budvoje. Ir labai tuo džiaugiausi.
Pasirinkau Budvą ir dėl šio savo sprendimo vėliau tikrai nesigailėjau.
Šio miesto aprašymas: populiarus kurortas su nuostabiais paplūdimiais, aktyviu naktiniu gyvenimu ir daugybe kavinių bei restoranų – manęs tikrai neviliojo. Bet turėjau dovanų kuponą ir turėjau rinktis kelionę per konkrečią agentūrą. Jos pasiūlyti, mano norus geriausiai atitinkantys viešbučiai buvo Budvoje ir Bečičiuose.
Pasirinkau Budvą ir dėl šio savo sprendimo vėliau tikrai nesigailėjau. Kodėl? Nes labai ilga paplūdimių zona, pajūriu galima nueiti net iki garsiojo Sveti Stefan, o tai kiek daugiau nei 10 km – puikus atstumas pasivaikščioti.
Kitos priežastys: netoliese labai daug įvairių paplūdimių, jaukus senamiestis, yra ir vietinių gyventojų, tad nutolus nuo pakrantės galima rasti ir mažiau turistinių vietų valgyti, iš Budvos patogu keliauti į kitus miestus. Žinoma, tikrai nesirinkčiau Budvos liepą ar rugpjūtį, nes kavinių, barų skaičius jau išduoda, kokia marmalynė čia būna sezono įkarštyje.
Lietuvos agentūrų labai rekomenduojami Bečičiai – tarsi ir Budvos pakraštys, pasiekiamas einant pakrante ir pralindus pėstiesiems skirtą tunelį. Tokia viešbučių zona su plačiais paplūdimiais. Gal irgi neblogas variantas, tik jau visiškai turistų rezervatas, ir jei norėsis vakare pasivaikščioti po Budvos senamiestį, reikės gerokai paėjėti.
Mano pirma idėja planuojant kelionę į Juodkalniją buvo apsistoti Kotore – viename gražiausių Juodkalnijos miestų, įtrauktame į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Jo viduramžių senamiestis apsuptas aukštų kalnų ir, anot reklaminių bukletų, puikiai tinka tiek istorijos mylėtojams, tiek gamtos grožio ieškotojams.
Taip, čia galima pasivaikščioti akmeninėmis gatvelėmis, aplankyti senovinę Kotoro katedrą, palypėjus į tvirtovę ar kalnus pasigrožėti įspūdinga Kotoro įlankos panorama. Tai čia privalumai.
Minusai – minios turistų, kasdien atvykstančių pasižiūrėti miesto, tarp jų – ir kruizinių laivų keleiviai, neįkvepiantys paplūdimiai, labai jau turistinis senamiestis. Ir šiaip siauroje pakrantės zonoje, tarp vandens ir kalnų įsiterpusi miesto juosta man pasirodė tokia klaustrofobinė. Dar skaičiau komentarus – spalį svarbu ir tai, kad Budvoje daug daugiau saulės, nes Kotore ją greičiau paslepia kalno šešėlis.
Dar vienas poilsio vietos variantas – Tivatas, labiausiai garsėjantis „Porto Montenegro“ – viena moderniausių Europos prieplaukų, kurioje gali švartuotis pačios prabangiausios pasaulio jachtos. Žinoma, prie tokių jachtų – ir atitinkamo lygio restoranai bei viešbučiai. Taip pat Tivate švaros ir tvarkos yra kur kas daugiau nei kituose aplankytuose Juodkalnijos miestuose.
Aišku, čia taip pat galima rasti ir paprastesnių rajonų, ir pigesnių viešbučių, yra šis miestas ir lietuviškų kelionių agentūrų pasiūloje. Daug apie Tivatą negalėčiau papasakoti, nes lankiausi jame tik pusdienį, tad pasivaikščiojau po prabangųjį „Porto Montenegro“ ir aplink jį, kitas miesto dalis tik apžiūrėjau eidama į autobusų stotį.
Visai jaukus pasirodė ir netoli Kroatijos sienos įsikūręs Hercog Novis kurortas su jaukiu nediduku senamiesčiu, kuriame palyginti gerai išsilaikiusi tvirtovė, su stačiais link jūros vedančiais takais ir keliais. Tik paplūdimiai čia gana akmenuoti, miesto žemėlapyje pažymėtą smėlėtą paplūdimį pirmą kartą net praėjau jo nepastebėjusi – toks siauras jis buvo. Ir šis miestas labiau nutolęs nuo kitų lankytinų Juodkalnijos vietų.
Žinoma, vietą, kur apsistoti, verta rinktis ir pagal planuojamas veiklas. Visi čia paminėti miestai – pajūrio kurortai. Jei jūsų kelionės tikslas – kalnai, tad reikėtų ir įsikurti arčiau Durmitoro, Biogradska Goros ar Prokletijės nacionalinių parkų.
Veiklos ras ir kalnų, ir paplūdimių gerbėjai
Juodkalnija – palyginti nedidelė šalis, jos plotas – 13,8 tūkst. kv. km, bet čia galima rasti viską – ir jūrą, ir kalnus, ir UNESCO paveldo miestus. Veiklos yra.
Dėl paplūdimių geriausiai apsistoti Budvoje ir šalia jos, vadinamoje Budvos Rivjeroje. Vienas iš man patikusių – Mogren paplūdimys, visai netoli Budvos senamiesčio, šiek tiek paėjėjus taku šalia uolų į dešinę (jei žiūrite veidu į jūrą). Tai pat patiko paplūdimiai prie Bečičiuose, Sveti Stefan. Sezono metu gultai mokami, kaina gali siekti ir 30 eurų.
Šiltomis dienomis puiki pramoga – plaukiojimas laivu po Kotoro įlanką. Galima rinktis trumpesnius pasiplaukiojimus, pavyzdžiui, Budvoje.
Kalnų gerbėjams bus ką veikti Durmitoro, Biogradska Goros ar Prokletijės nacionaliniuose parkuose. Aš šį kartą po kalnus nevaikščiojau, tai apie juos mažai galiu papasakoti. Labai populiarūs Moračos ir Taros kanjonai, Juodasis ežeras Durmitoro nacionaliniame parke.
Istorijos ir architektūros mėgėjams tikrai patiks Kotoro (ir būtina užkopti iki San Giovanni tvirtovės, pastatytos 120 m aukštyje, nes iš jos atsiveria fantastiškas vaizdas į Kotoro senamiestį ir Kotoro įlanką) ir Budvos senamiesčiai, verta aplankyti ir senąją sostinę Cetinę, Ostrogo vienuolyną, netoli nuo Kotoro esantį Perastą, atvirukinį Sveti Stefan.
Šiltomis dienomis puiki pramoga – plaukiojimas laivu po Kotoro įlanką.
Iš Juodkalnijos siūloma ir vienos dienos ekskursija į Dubrovniką, tik sezono įkarštyje galima užstrigti prie sienos ir kelionės laikas bus kur kas ilgesnis nei pasivaikščiojimas po patį Dubrovniką.
Keliauti galima ir savarankiškai, išsinuomojus mašiną ar visuomeniniu transportu (šis variantas tinka, jei norite pamatyti miestus), ir su ekskursijomis. Jas siūlo ir lietuviškos kelionių agentūros, ir vietiniai kelionių organizatoriai, kurių pasirinkimas tikrai didelis.
Verta pasidomėti, ką siūlo lietuviškos agentūros, ir tada palyginti jų kainas su vietinių, tik derėtų atidžiai įvertinti, kas įskaičiuota į tą kainą.
Man patiko keliauti su vietiniu lietuviu, kurio agentūra vadinasi „Monteturas“. Gaila, kad spėjau tik į vieną jo organizuojamą kelionę.
Keliaujant tarp miestų visuomeninu transportu pravers bilietų programėlė – ne tiek bilietams įsigyti, kiek sužinoti, kada koks autobusas važiuoja. Taip pat – Blue Line autobusai. Viešasis transportas palyginti pigus. Pavyzdžiui, autobuso bilieto kaina Budva–Kotoras gali siekti 3,5–5 eurus.
Keli praktiniai patarimai
- Juodkalnija nėra Europos Sąjungos šalis, tad pagalvokite apie skambučių ir naudojimosi internetu telefone kainas – jos gali būti labai nemenkos. Vienas iš sprendimų, padėsiančių išvengti gerokai ūgtelėjusių sąskaitų – virtuali eSIM kortelė.
- Nors, kaip tik ką minėjau, Juodkalnija nėra ES šalis, visur galima atsiskaityti eurais. Praktiškai visur galima mokėti kortele.
- Maisto, gėrimų kainos panašios kaip Lietuvoje. Kiek pastebėjau, valgyti geriau kur nors toliau nuo krantinės, kainos bus mažesnės, o maisto kokybė geresnė. (Man dažniausiai pasiteisina Google Maps rekomendacijos ir vertinimai). Per pietus picos gabalą išsinešti galima ir senamiestyje – tokio maisto kainos visur panašios.
- Paplūdimiuose pakrantės dažnai akmenuotos, tad verta turėti arba atvykus įsigyti vandens batus.
Vertindama šalį, visada savęs klausiu – ar norėčiau čia dar kartą sugrįžti? Taigi, ar gali tikėtis Juodkalnija dar kartą mane pamatyti? Na, į kalnus dar norėčiau atvažiuoti. Taip, kartą Juodkalniją tikrai verta aplankyti, bet kad ji taptų mėgstama kelionių kryptimi – abejoju.
Pamatyti yra ką, bet viską apžiūrėti ilgai netrunka, nes šalis nėra didelė. Tai turbūt viena iš priežasčių, kelianti abejonių dėl grįžimo dar kartą – juk pasaulyje tiek nematytų vietų.
Taip pat norėtųsi daugiau švaros ir tvarkos – ir sutvarkytų šaligatvių, ir paplūdimių be šiukšlių. Labai nesužavėjo ir šios šalies virtuvė. Kol kas su Ispanija, Italija Juodkalnija dar gali šiek tiek konkuruoti kainomis, bet joms dar kilstelėjus, konkurencija labai paaštrės.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
