„Angelų dalimi“ škotai vadina per statinių sieneles išgaruojantį viskį. Pasirodo, jog iš tiesų, per metus per medinių statinių sienas išgaruoja apie 2% jose brandinamo viskio.
 |
|
Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./ per metus 2% viskio išgaruoja per statinių sieneles |
Remiantis škotų viskio daryklų duomenimis, per metus Škotijos „angelai išgeria“ per 45 mln. viskio butelių.
Škotijoje viskio brandinimui naudojamos ąžuolo statinės, kuriose prieš tai laikytas cheresas, burbonas ar net alus. Brandinamas viskis „pasiima“ iš statinės ąžuolo taninus, prieš tai laikytų gėrimų skonį ir kvapą, ir „atiduoda“ apie 2% alkoholio per metus. Būtent tiek jo „išgeria“ angelai.
Pagal Škotijos viskio gamybos įstatymą, šis gėrimas negali būti silpnesnis nei 40%, todėl itin retai pasitaiko ilgiau nei 25-erius metus brandinto viskio, mat jo stiprumas dažniausiai jau nebesiekia tiek, kiek reikalauja įstatymas.
Įdomu tai, jog vertingu vadinamas „statinės stiprumo“ (cask strength) viskis, kuris išpilstomas tokio stiprumo, kokio buvo statinėje. Kitais atvejais viskis atskiedžiamas iki reikiamo stiprumo kokybišku vandeniu. Šiuo metu Škotija yra didžiausia pasaulyje viskio gamintoja, ne veltui ir pats gėrimas turi sinonimą „scotch“. Įdomu tai, jog iki XIX a., kol nebuvo sutvarkyta įstatyminė bazė, beveik visas škotų viskis buvo varomas nelegaliai, naminiu būdu, kone kiekvienoje sodyboje. Gamybos mąstai tiesiogiai priklausė nuo grūdų pertekliaus – geresni metai, daugiau viskio, ir atvirkščiai.
Be kita ko, viskį saugoti buvo daug paprasčiau nei grūdus, kurie galėjo pelyti, pūti arba puolami graužikų. Išvarius daug viskio, jo nepavykdavo greitai suvartoti ir tekdavo palaikyti statinėse ilgesnį laiką – taip pastebėta, kad statinėse (o dauguma jų kaip tik buvo ne naujos) palaikytas viskis įgauna malonesnį skonį.
