Šiemet kovą Kauno tarpukario architektūrai buvo suteiktas Europos paveldo ženklas. Toks pripažinimas dažną kaunietį ne tik pradžiugino, bet ir nustebino.
Kiekvieną dieną pralenkiami pastatai tapo miestiečių kasdienybės dalimi – unikalios Kauno urbanistinio audinio detalės kauniečiams yra tokios natūralios, jog dažnai net nepastebimos.
Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į šiuos Kauno tarpukario architektų kūrinius paveldosaugos, architektūros ir istorijos specialistai susibūrė po „Ekskurso“ vardu ir pakvietė kauniečius ir miesto svečius į neįpareigojančiai trumpas, tačiau kokybiškas ekskursijas.
Jose – lankytojai vedami specialiai sukurtais maršrutais po nematytas erdves, išryškinančias pastatų pagrindinius akcentus ir vertes.
Ekskursijose siekiama atskleisti įvairialypį architektūros veidą ir pasakojama apie mažiau žinomus, bet labai reikšmingus faktus ir kultūrinį kontekstą.
Cheminis ginklas buvo vystomas ir Kaune
Į pirmąsias nemokamas ekskursijas žmonės buvo pakviesti paskutinį rugsėjo savaitgalį.
Smalsuoliai galėjo aplankyti Lietuvos teisingumo ir Seimo rūmus (dabartinė Kauno valstybinė filharmonija), Prekybos, pramonės ir amatų rūmus (dabartinį Kauno viešosios bibliotekos padalinį) ir Tyrimų laboratoriją, kur dabar įsikūręs Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas.
Pastarajame statinyje galima apžvelgti autentiškas cheminiams tyrimams įkurtas laboratorijas, kuriose, pasak atrastų istorinių šaltinių, buvo kuriamas net cheminis ginklas.
„Valstybingumą atgavusi Lietuva ginklus, sprogmenis ir kitą karo medžiagą pirkdavosi užsienyje, bet neturėjo tinkamos laboratorijos jų kokybei patikrinti.
Aukštos kainos, valiutos stygius, įvairios ekonominės ir politinės priežastys paskatino Vyriausybę kurti vietinę ginklų pramonę ir jai talkinsiančią tyrimo įstaigą, kuri atliktų ginklų gamyboje naudojamų žaliavų ir gaminių tyrimus, ieškotų naujų žaliavų ir gamybos metodų“, – pasakojo vienas iš ekskursijos Tyrimų laboratorijoje gidų architektas Algimantas Grigas.
Pasak jo, Chemijos fakultete laboratorijos įrengtos pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Statybų metu buvo naudojamos itin kokybiškos medžiagos tiek konstrukciniams, tiek interjero sprendimams.
Nors Tyrimų laboratorijos planas buvo simetriškas, t.y. sekė klasikine tradicija, pastate buvo įgyvendinta daug modernizmo architektūros principais paremtų sprendimų.
Pavyzdžiui, sumontuoti juostiniai kampiniai langai, suteikiantys maksimalų šviesos kiekį, plokščias stogas ir moderniausia technologinė įranga.
Dauguma statybinių medžiagų ir įrengimų buvo vietiniai, tačiau kokliai ir keramikos vamzdžiai ventiliacijos kanalams buvo užsakyti tuometinėje Čekoslovakijoje, Volviko lava laboratorijos stalams – Islandijoje.
„Dauguma statybinių medžiagų ir įrengimų buvo vietiniai, tačiau kokliai ir keramikos vamzdžiai ventiliacijos kanalams buvo užsakyti tuometinėje Čekoslovakijoje, Volviko lava laboratorijos stalams – Islandijoje.
Siekiant ypatingo saugumo, specialūs durų užraktai pagaminti Prancūzijoje, o degamųjų dujų generatorius pastatė Berlyno firma „Bamag Magnin“,– įdomiais faktais dalijosi architektas.
Tai, kad statyboms naudotos tik pačios geriausios medžiagos galėjo įsitikinti ir apsilankiusieji ekskursijoje.
Teismo sprendimai – koncertų salėje
Dar viena ekskursija, į kurią pakvietė „Ekskurso“ komanda, vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje. Turbūt ne kiekvienas žino, kad tik pastačius šį E.Ožeškienės ir L.Sapiegos gatvių sankryžoje įsispraudusį pastatą čia įsikūrė Teisingumo ministerija, o (vėliau) 1936 metais – ir Seimas.
Teisingumo rūmuose galime aiškiai įžvelgti klasikines architektūros formas, būdingas to laikotarpio architektūrai, tačiau itin aiškiai pastebimos ir tautinio stiliaus, galinčio reprezentuoti valstybę, paieškos.
Šią ekskursiją vedantis istorikas Žilvinas Rinkšelis teigia, kad tai be abejonių yra stambiausias tarpukario architekto E.Fryko kūrinys.
„Teisingumo rūmuose galime aiškiai įžvelgti klasikines architektūros formas, būdingas to laikotarpio architektūrai, tačiau itin aiškiai pastebimos ir tautinio stiliaus, galinčio reprezentuoti valstybę, paieškos.
Tautiniai elementai išorėje naudojami santūriai, o štai viduje atsiskleidžia visu grožiu – vitražai, grindų ornamentas, vestibiulį juosianti juosta ir Gediminaičių stulpai“,– apie puošybos elementų išskirtinumą pasakojo Ž.Rinkšelis.
Istorikas teigia, kad šiuo metu pagrindinė filharmonijoje vykstančių koncertų lankytojus priimanti salė yra ypatinga ir savo istorija.
„Anuomet čia posėdžiavo teismai ir Seimas, šiandien čia karaliauja muzika ir muzikai.
Būtent šioje salėje 1934–1935 m. įvyko žymusis Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų veikėjų teismo procesas, kitaip dar žinomas kaip Sasso ir Neumanno byla.
Siekiant labiau sureikšminti šį įvykį kai kuriuose šaltiniuose sakoma, kad Lietuva buvo pirmoji šalis iki karo ėmusi teisti nacius. Tačiau šį procesą derėtų vertinti veikiau ne kaip teismą prieš ideologiją, bet prieš antivalstybinę veiklą Klaipėdos krašte.
Būtent šioje salėje 1934–1935 m. įvyko žymusis Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų veikėjų teismo procesas, kitaip dar žinomas kaip Sasso ir Neumanno byla.
Šiaip ar taip čia perskaityti nuosprendžiai turėjo didelės įtakos tiek šalių tarpusavio santykių, tiek ūkio raidai“,– istorinius faktus vardijo ekskursijos gidas.
Kaip ir daugelis tarpukario pastatų, ši salė buvo apšviečiama natūralia saulės šviesa per stoglangius.
Tiesa, kas buvo tinkama dieniniams teismų ir seimų posėdžiams netiko filharmonijos koncertinei veiklai, todėl po rekonstrukcijos apšvietimas pakeistas dirbtiniu, tinkamu vakariniams filharmonijos koncertams.
Po rekonstrukcijos taip pat įrengtas choro balkonas, išplėsti žiūrovų balkonai.
Taip pat ekskursijos dalyviai galėjo apsižvalgyti retai visuomenei atveriamose patalpose – orkestro repeticijų salėje, didžiosios salės choro balkone, bei pasigrožėti iš pastato bokštelio atsiveriančia miesto panorama.
