Tačiau abu su broliu esame kelionėse per daug dantis pravalgę, kad taip lengvai išsigąstume šito vaikiuko.
„Kur tos patalpos?“ – klausiu. Vaikiukas nebe toks užsidegęs. „Tai gal arbatpinigių duokit verčiau“, – siūlo pritildęs balsą. Mes prajunkame. Galėjome ginčytis, bet jau temo, mūsų autobusiukas nebūtų laukęs.
Įbrukau 5 eurus ir vaikiukas nubėgo pasišvilpaudamas, taip ir nesužinojęs, kad per dešimt artimiausių minučių visos ištrintos nuotraukos mūsų fotokameroje buvo atkurtos.
Kas bendro tarp Biškeko ir Kauno?
Pirmas Kirgizijos ir jos sostinės bei didžiausio šalies miesto Biškeko įspūdis – skurdas, smogas, tamsa, dulkės ir duobės. Duobės kaip Kaune, paklausite jūs? Oi ne... Lietuvoje tokių duobių nėra.
Kauno duobės mirtų iš gėdos patekusios akistaton su Biškeko monstrais. Centrinės gatvės dar tvarkingos, tačiau išėjus iš centro ribų viskas pasikeičia. Prasideda dar sovietmečiu asfaltuotos gatvės su išmuštomis baisiomis skylėmis.
Kauno duobės mirtų iš gėdos patekusios akistaton su Biškeko monstrais.
Mikroautobusai, automobiliai ir sunkiasvorės mašinos sudrožtose gatvėse kelia tokius dulkių debesis, kad žolė ir medžiai gyvenamuosiuose rajonuose yra tiesiog pilki, o kai kurie gyventojai vaikšto su kaukėmis.
Smogas ir spūstys Biškeke yra ne dėl miesto dydžio ir svarbos, o iš apsileidimo ir skurdo. Akivaizdu, jei būtų sutvarkytos gatvės ir automobiliai neturėtų stabčioti ties kiekviena duobe, judėjimas pagreitės. O į orą nepateks tiek nuodų.
Tiesa, yra ir dar viena spūsčių priežastis. Tai mikriukų kultas. Kaip prieš keliolika metų pas mus, jie čia yra populiariausia susisiekimo priemonė. Mikriukų Biškeke yra tūkstančiai, bet jie vis tiek nuolat perpildyti, pilni stovinčių keleivių, stoja, kur nori, kas kelis metrus, kimšdami ir beprotiškai stabdydami bendrą eismą.
Taigi, dar vienas patarimas: sutvarkykite miesto viešąjį transportą, atsikratykite mikriukų. Spūsčių ir smogo prolema sumažės maksimaliai.
Tamsu, bet saugu
Tamsa yra Biškeko sesuo. Centrinės miesto gatvės blausiai apšviestos, tačiau kituose rajonuose šviečia tik butų langai ar lempos nuo parduotuvių ar kioskų.
„Būkite atsargūs“ – perspėja mus kelionų vadovai. „Biškekas jums meiliai šypsosis dieną, tačiau naktį jis nesaugus“ – dar prideda. Tačiau jie visiškai neteisūs. Arba bailūs. Biškekas jums nepaliaus šypsotis ir naktį. Tik jo šypsenos jūs nematysite, nes bus per tamsu.
Centrinės gatvės blausiai apšviestos, tačiau kituose rajonuose šviečia tik butų langai ar lempos nuo parduotuvių ar kioskų.
Praleidęs savaitę šiame mieste, Biškeką įtraukčiau į labai saugių miestų sąrašą. Taip, tamsa sukuria nejaukumą, tačiau ji nėra pavojinga. Nebent mieste susidurtumėte su girtais rusais.
Norisi tikėti, kad čia ne visos nacijos bruožas, tačiau mums taip jau „pasisekė“, kad, jei jau kelyje sutikdavome įkaušusį rusą, jis būtinai pajusdavo pareigą prisikabinti.
O sužinojęs iš kur atvykome, nepraleisti progos piktai išdėstyti ir savo nuomonę apie pasaulinę situaciją. Anot jų, jei ne „taikioji“ Rusija, jau senai būtų buvęs Trečiasis pasaulinis karas.
Bet nieko, ramino jie mus. Netrukus jie pamokys visų pasaulio bėdų kaltininką ir vėl bus stiprūs ir galingi. Kas tas kaltininkas? Kaip Lietuvoje dėl visko kaltas Kubilius, taip pasaulyje dėl visko kaltos, be abejo, JAV.
Nesileisdavome su jais į ginčius, nes vyrai pastebimai agresyvėdavo susidūrę su kitokia nuomone. Su kirgizais tokių problemų nekildavo. Kita pasakojimo dalis bus kaip tik apie juos. Aprašysiu, kodėl jie dūsauja kalbėdami apie Lietuvą ir nuolat siunčia linkėjimus Kaunui.