Jau trečia savaitė, kai Romoje svilina beveik 40 laipsnių karštis, o jo padariniai – akivaizdūs. Kaitra labiausiai kerta ne pensininkams, o vasaros metu miesto centre priverstiems dirbti vidutinio amžiaus vyrams ir moterims. Karštis taip išvargina, kad iki depresijos – vos vienas žingsnis.
 |
| Jurgos Jurkevičienės nuotr./Arbūzų baras Romoje |
Psichologiškai slegia ne tik nuo ankstyvo ryto alinanti kaitra, bet ir nuolat kaukiančios greitosios pagalbos mašinos. Apie eleganciją Romoje vasarą sunku galvoti – drabužiai lyg antra oda prilimpa prie kūno. O ankstų rytą keliaujant į barą patirti įprasto metų malonumo – išgerti puodelį espreso, nuotaiką sugadina gatvėse prie bažnyčių lūkuriuojantys gėlėmis dekoruoti katafalkai.
Kaitros Romoje nepakelia nei seni, nei jauni. Tiesa, miršta daugiausia seni, nes jauni išvengia infarkto ir insulto dėl vienos priežasties. Jie moka taisyklingai maitintis. Todėl savaitgalį Romos gyventojai stengiasi nukeliauti pailsėti į pajūrį.
Labiausiai kenčia tie, kuriems kasdien tenka vykti į darbovietę Romos centre. Būtinybė kasdien naudotis miesto transpotu tampa tikru nervų išbandymu. Technologijų nemėgstančioje Italijoje kandicionieriai laikomi žmogaus priešais, nes, pasak italų, geriau natūraliai prakaituoti, nei kvėpuoti atšaldytu oru.
|
| Jurgos Jurkevičienės nuotr./Arbūzų baras Romoje |
Vienintelis laikas, kai atsigauna siela ir įmanoma racionaliai mąstyti, – naktis. Romoje dirbantys žmonės gyvena naktį. Siela nurimsta tik šiek tiek vakare sumažėjus karščiui. Vieninteliu malonumu tampa susitikimas su šeimos nariais vadinamuose arbūzų baruose. Jie Romoje veikia „non stop“ režimu. Tai – primityvūs vagonėliai, į kuriuos sukraunamos arbūzų galvos, šalia jų – mobilus gastronomas su stiklo vitrina.
Mini gastronomas – nei per daug išvaizdus, nei rafinuotas. Jame sudėliotos vaisių riekės. Baltos plasmasinės kėdės ir staliukai Viduržemio jūros pušų paunksmėje šalia antikinės Romos sienos, kuria aptvertas visas miestas, tampa malonia vieta, kur galima ramiai pasėdėti kelias valandas prieš miegą. Čia nuo kaitros pailsi siela ir smegenys. Arbūzų baras – vieta, kurioje galima su šeima ir draugais aptarti ateinančios dienos darbus.
Samdomi juodaodžiai iš Bangladešo šiame mini bare siūlo atsigaivinti rieke arbūzo. Ji kainuoja 1 eurą. Arbūzų barai vasarą Romoje klesti.
„Mano savininko baras veikia jau pusę šimtmečio. Vasarą, dieną ir naktį jis nepakeičiamas“, – maloniai paaiškina musulmonas, vos spėjantis aptarnauti klientus kaitrią Romos naktį.
 |
| Jurgos Jurkevičienės nuotr./Arbūzų baras Romoje |
„Kodėl nepardavinėjate bare užkandžių ir vyno? Juk daugiau priviliotumėte klientų“, – klausiu Ahmedu pasivadinusio vaikino.
Musulmonas šypsosi ir pirštu rodo į greta veikiančią piceriją „Romolo e Remo“.
„Jei norite, ten gausite vyno. Čia – tik vaisiai ir sveikata“, – paaiškina. Net vandens arbūzų bare nėra. Prie vagonėlio pastatytas didžiulis indas vandens, bet jis skirtas nusiplauti rankoms.
Laisvų vietų arbūzų bare, kaip ir šalia veikiančioje picerijoje, beveik nėra. Seni ir jauni čia leidžia laiką su vėduoklėmis rankose. Romos gyventojai visą naktį gaivinasi sultingais arbūzais. Bare galima gauti ir riekę ananaso, meliono, skiltį kokoso riešuto. Plastmasiniuose puodeliuose paruošta „macedonia“ (it. desertas iš vaisių gabaliukų).
Tačiau naktį Romoje populiariausi arbūzai.
„Kiek jų parduodate per parą?“ – klausiu rodydama į maždaug 20 kilogramų sveriantį arbūzą.
„Nuo 10 iki 15 tūkst. galvų“, – sako Ahmedas ir gudriai šypsosi. Jam Romos kaitra – galimybė gerai užsidirbti.
 |
| Jurgos Jurkevičienės nuotr./Arbūzų baras Romoje |
