Du naujai atrastus piliakalnius archeologai ir pavadino – Radžiūnų 1 ir Radžiūnų 2, rašo portalas Alytusplius.lt.
Žinomo Radžiūnų piliakalnio „kaimynai“
„Šie piliakalniai yra visiškai užgožti augmenijos, jų gynybiniai fortai nematomi nei iš toli, nei iš arti. Be to, vieno naujai atrasto piliakalnio šlaitas skalaujamas mažo, kadaise piliakalnį saugojusio upelio vandens, šlaito erozija sparčiai vystosi“, – kalbėjo iš Alytaus kilęs archeologas Zenonas Baubonis.
Abu praėjusiais metais atrasti, o šiais metais į Kultūros vertybių registrą įtraukti piliakalniai Alytuje yra visai greta jau žinomo Radžiūnų piliakalnio Vidzgirio miške.
Radžiūnų 1 piliakalnis yra Kirmijos upelio vingio dešiniajame krante, maždaug už 610 metrų pietryčių kryptimi nuo Radžiūnų piliakalnio. Naujai atrasto piliakalnio aikštelė netaisyklingo trikampio formos. Aikštelė lygi ir plokščia, jos didžioji dalis jau nuplauta upelio. Iš pietvakarių ir iš dalies pietų pusės piliakalnio aikštelė nuo palaipsniui aukštėjančio terasinio šlaito viršutinės dalies atskirta lenktu pylimu ir grioviu, kurie puikiai išlikę.
„Dabartiniu metu piliakalnis apaugęs mišku. Piliakalnis preliminariai datuojamas geležies amžiumi (I–XIII a.). Jo aikštelėje rasta smulkių molio tinko trupinių“, – pasakojo archeologas Z.Baubonis.
Antrasis naujai atrastas Radžiūnų 2 piliakalnis yra apie 460 metrų į šiaurės vakarus nuo Daukniškės upelio ir apie 430 metrų į pietvakarius nuo Kirmijos upelio įtekėjimo į Nemuną, Daukniškės upelio kairiajame krante, miške.
„Piliakalnio aikštelė yra trikampio formos, lygi ir plokščia, nežymiai nuolaidėja pietryčių kryptimi ir su staigiai žemėjančiu pietrytiniu galu. Iš šiaurės vakarų pusės piliakalnio aikštelė nuo palaipsniui aukštėjančio paviršiaus atskirta nežymiai lenktu pylimu ir grioviu, kurie puikiai išlikę. Išilgai piliakalnio pylimo iškasti du apkasai, o šlaituose nemažos kelios stambios duobės“, – sakė Z.Baubonis.
Taip pat mišku apaugęs piliakalnis preliminariai datuojamas geležies amžiumi (I–XIII a.).
Žiniai apie piliakalnius patvirtinti prireikė 10 metų
Paklaustas, kaip šie du piliakalniai buvo atrasti, Z.Baubonis pasakojo, kad situacija buvo gan kurioziška. Pirmą kartą žinią apie Vidzgirio miške esantį vieną piliakalnį archeologai išgirdo 2007 metais. Dar kartą naujiena apie tai, kad miške yra daugiau piliakalnių, archeologus pasiekė po dvejų metų.
„Tuomet atvykome į Vidzgirio mišką, tačiau kelias valandas vaikščioję piliakalnių taip ir neradome. Vėliau, jau trečiąjį kartą, gavome informacijos apie atrastus piliakalnius, tačiau dėl darbų gausos, kone šešerius metus, mes taip ir nesusiruošėme tos informacijos patikrinti.
Tačiau po to, kai visas Lietuvos žemės paviršius buvo nuskenuotas iš lėktuvo, dirbtinai nuo paviršiaus „nuimti“ medžiai, ir pasimatė visas reljefas, mūsų kolega, archeologas daktaras Egidijus Šatavičius, pagal būdingus piliakalniams išorinius požymius, ieškodamas piliakalnių, 2016 metais atrado šiuos du anksčiau mokslinei ir plačiajai visuomenei nežinomus piliakalnius.
Gavę iš jo informaciją, supratome, kad kalbama apie tuos pačius objektus, kurie buvo minimi ir prieš kelerius metus, nuvažiavome ir įsitikinome, kad šalia žinomo Radžiūnų piliakalnio yra du nežinomi piliakalniai“, – piliakalnių atradimo istoriją prisiminė Z.Baubonis.
Daugiausia dėmesio iki šiol sulaukia Alytaus piliakalnis
Kelią link naujųjų piliakalnių kol kas gali atrasti tik archeologai. O du nuo seno žinomi Alytaus piliakalniai visuomet matomi ir laukia lankytojų.
Prie garsiausio Alytaus piliakalnio pirmajame Alytuje – išpuoselėta aplinka, laiptai, vedantys į piliakalnio viršukalnę, naujai sutvarkyta Piliakalnio gatvė, išgenėti medžiai. Alytaus piliakalnis ne tik vietos gyventojų, bet ir turistų labai mėgstama lankytina vieta. Alytaus piliakalnis dar vadinamas Vienuolyno, Noninių, Švento Jono kalnu.
Istoriniuose šaltiniuose įvardijama, kad Piliakalnis atsirado I tūkst. II pusėje – II tūkst. I pusėje, o greta įsikūrusi senovinė gyvenvietė – VII–XII amžiuje.
Manoma, jog Alytaus pilis buvo pastatyta 1365 m. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, Kryžiuočių kelių aprašyme. Kovų su kryžiuočiais metu atsirado gražus padavimas apie bajoro Raimonio dukros Mirgrausėlės ir kunigaikščio Smūkninio sūnaus Alytos meilę. Nepaisant nieko, Mirgrausėlė turėjusi tapti vaidilute.
Kryžiuočiams užpuolus pilį kovoje kritę visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovojęs Alyta, bet ir pats žuvęs. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad ašaros upeliu liejosi į Nemuną. Upelis buvęs žynių pavadintas Alytupiu, o Gabijos kalnelis – Alytaus piliakalniu.
Beveik prieš dvidešimt metų Alytaus piliakalnis su senovės gyvenviete buvo paskelbtas Lietuvos kultūros paminklu.
Už piliakalnio priežiūrą – pagiriamasis archeologo žodis
2002 metais Alytaus piliakalnis su senovės gyvenviete buvo pritaikytas lankyti: išvalyta Alytupio vaga, sutvirtinti piliakalnio šlaitai, įrengti informacinis stendas, lieptelis per griovą, esančią tarp piliakalnio ir senovės gyvenvietės, takai, suolai, šiukšlių dėžės, automobilių stovėjimo aikštelė.
Kaip teigė archeologas Z.Baubonis, kad Alytaus piliakalnis atrodytų taip, kaip šiomis dienomis, reikėjo labai didelių miesto valdžios pastangų. „Lietuva yra miškų zona, ir čia neprižiūrimi tarpeliai tuoj pat užauga medžiais ir krūmais. Noras tvarkyti Alytaus piliakalnio želdinius tikrai buvo labai tikslingas“, – pastebėjo Z.Baubonis.
Anot jo, siekiant išsaugoti Alytaus piliakalnį, buvo atlikta tai, ko dauguma kitų šalies piliakalnių neturi iki šiol: miesto valdžios iniciatyva išpirktos piliakalnio papėdėje buvusios sodybos, kurios užgožė piliakalnio grožį ir savo ūkine veikla žalojo piliakalnio papėdės kultūrinius sluoksnius.
„Piliakalnio integravimas į šiandienį gyvenimą vyksta ir toliau. Tai rodo ir vietoje buvusio geležinkelio tilto pastatytas pėsčiųjų ir dviračių tiltas. Jis sujungia piliakalnį su Dainų slėniu, miesto bendruomenės pastangomis organizuojamos šventės, piliakalnis yra populiarus.
Tačiau ar tikrai viskas yra padaryta, kad Alytaus piliakalnis išnaudotų savo galimybes, kad alytiškiai, pamatę piliakalnį, lengviau suvoktų, kad tai nėra gamtos tvarinys, o medinių pilių, tūkstantmečius saugojusių miestą nuo išorės ir vidaus priešų, buvimo vietos?“ – retoriškai klausė Z.Baubonis.
Pasak jo, dalį Alytaus piliakalnio vis dar užgožia želdiniai, kuriuos reikėtų tvarkyti, kad šlaitas būtų maksimaliai atidengtas ir piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai matytųsi iš toli. „Gynybiniai įtvirtinimai – tikrai įspūdingi. Piliakalnis išsiskiria ir atitolusiu gynybiniu bokštu, kas kituose Lietuvos piliakalniuose yra labai retai pastebima“, – savo pastebėjimais dalijosi archeologas.
Radžiūnų piliakalnis ne pamirštas, bet ne toks lankomas
Jeigu Alytaus piliakalnis susilaukė pakankamai daug priežiūros ir dėmesio, tai nuo prieškario žinomas Radžiūnų piliakalnis – lyg nuskriaustas jo brolis. Archeologas Z.Baubonis įvardijo vieną pagrindinių priežasčių, kodėl taip yra.
„Kadangi Radžiūnų piliakalnis yra Vidzgirio botaniniame draustinyje, prioritetas visuomet buvo teikiamas gamtos apsaugai, o ne piliakalnio eksponavimui ir pažinimui. Nors miesto pastangomis piliakalnis yra įjungtas į pažintinį miesto taką, tačiau jis yra beveik visiškai užgožtas želdiniais, atidengtas tik vizualinis langas. Tarsi pro rakto skylutę matai aplinką, o pačiu piliakalniu iš toli negali grožėtis“, – sakė Z.Baubonis.
Radžiūnų piliakalnis su senovės gyvenviete, vadinama Pilaite, yra Vidzgirio botaninio draustinio teritorijoje, ant kairiojo Nemuno kranto. Iš vakarų jį supa gili dauba su joje tekančiu mažu Kirmijos upeliu, iš pietų ir rytų teka Nemunas, iš šiaurės jungiasi su Nemuno kranto aukštuma. Piliakalnis yra netaisyklingo trikampio formos.
Aplink piliakalnį, kelių hektarų teritorijoje kadaise buvo senovinė gyvenvietė su giliu, mažai tyrinėtu kultūriniu sluoksniu.
Legendos byloja, kad piliakalnį supylė du broliai kunigaikščiai gynybos reikmėms.
2003 metais Radžiūnų piliakalnis su senovės gyvenviete buvo pritaikytas lankyti: įrengti ąžuoliniai laiptai ir takai, piliakalnio papėdėje greta Nemuno – lauko laužavietė, aplink ją pastatyti suoliukai, per Kirmijos upelį – medinis lieptas, informacinis stendas, nukreipiančiosios rodyklės.
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.