Tačiau tikime, kad tame regione laisvai liejasi vynas, gyvena temperamentingi, karštakošiai vyrai ir kiek sukaustytos moterys. Jie šoka kaip velniai, jei dainuoja – nenutyla iki paryčių. Jei jau švenčia, tai vaišėmis nukrautais stalais, kurie vakaro pabaigoje galiausiai lūžta.
Šešis šių metų mėnesius praleidau Kaukaze. Pamėgau vietinės virtuvės ypatumus, išlandžiojau kone visus Gruzijos kampelius ir didžiąją dalį Armėnijos, išgirdau šimtus šeimos dramų istorijų, pagrobimo tragedijų, pasakojimų apie didingą šalies praeitį bei prastą politinę situaciją. Kaukazo žmonės labai atviri, ypač, kai sėdima prie stalo, nukrauto maistu ir svaigiaisiais gėrimais. Jie laisvai lieja ne tik vyną, bet ir savo dūšią.
 |
| V.Samarinaitės nuotr./Armėnijos kalnų gilumoje |
„Išgerkime už jūsų ir mūsų tėvynes! Už Gruziją!“ – šūkteli grėsmingos išvaizdos vyrukas iš kitos stalo pusės. Gruzijos kaimynystėje esančioje Armėnijoje tostas skamba taip pat, tik vynas teka Armėnijos garbei. Anaiptol nei gruzinai, armėnai svečią skatins daugiau valgyti, negu išgerti.
Dauguma Gruziją ir Armėniją laiko Lietuvos ir Latvijos atitikmeniu. Tačiau tai daryti ne visai tikslinga. Šių šalių kalba, alfabetas, religija, valiuta – visiškai skirtingos. Be to, jos jokiu būdu nenori būti tapatinamos. Gruzijoje visada turėsi progą išgirsti pašiepiančių juokelių armėnų adresu. Esą jie ne tokie vaišingi kaip gruzinai, dažnai ko nors šykšti bei yra pernelyg išdidūs ir arogantiški.
Tiesa ta, kad šių dviejų šalių istorija, žmonės, mentalitetas yra persipynę, susimaišę tarpusavyje. Išvažiavęs iš Tbilisio ir pasukęs Pietų kryptimi, dar neprivažiavęs šias valstybes skiriančios sienos, pastebi, aplink daugėja armėnišku stiliumi statytų namų, o pažiūrėjęs į žmones, nebesi tikras – gruzinai jie ar armėnai. Ten daugiausia gyvena armėnai, turintys Gruzijos pilietybę. Dažniausiai net nežinantys gruzinų kalbos.
Konkurencija tarp šių šalių akivaizdi net ir pasienyje. Žiemą pradėti pasienio posto rekonstrukcijos darbai Gruzijos pusėje vasarą jau yra baigti – keliautojus pasitinka naujutėlaitis, modernaus stiliaus pastatas. Pakeliui dar susiduriu su armėnais, dėžėmis traukiančiais ananasus iš furgono ir metančiais juos į upę. Keletą minučių stoviu ir negaliu atsistebėti. Priėjusi, paprašau vieno ananaso. Man atsakoma, kad jų, šiukštu, negalima valgyti. Ką gi, pakraipau pečiais ir prieinu Armėnijos postą.
Sumoku 10 dolerių ir atsakau į visus pasieniečius neraminusius klausimus apie Lietuvą ir į mano pasą iš karto įklijuojama viza. Aš Armėnijoje. Jau antrą kartą šiemet.
 |
| V.Samarinaitės nuotr./Armėnijos pakelėse |
Armėnija man visada asocijuojasi su kiek keistu raudonu granato vaisiumi. Tautosakoje jis simbolizuoja perteklių, vaisingumą ir vedybas. Tikėta, kad mesto į sieną išsibarsčiusios granato sėklos nulemia, kiek šeima susilauks palikuonių. Vaisius būdavo paliekamas pirmajai nakčiai ir prie jaunavedžių guolio, esą jis sustiprindavo jų santykius ir nešdavo laimę. Tebemanoma, kad įsimylėjėliams būtina perlaužti granatą ir kiekvienam jų saugoti atsilaužtąją pusę. Man pačiai granato sėklų skaičiuoti anei juo dalintis neteko. Tačiau prisiminimas apie ragauto granatų vyno skonį, vis dar dirgina gomurį.
Vasaros Kaukaze labai turtingos derliaus atžvilgiu. Niekada neatsisakydavau nusipirkti kilogramo abrikosų, pakelėje suvalgyti sunokusį, tik ką nuraškytą arbūzą ar tiesiog apsitaškyti sultingo persiko nektaru. Likti alkanam Armėnijoje tiesiog neįmanoma.
Armėnijos plotas dukart mažesnis negu Lietuvos. Didelę jos dalį dengia kalnai. Juose pasislėpę kanjonai, upės, plynaukštės, miškai ir gražiausi šalies vienuolynai. Nenuostabu, nes Armėnija – pirmoji pasaulio valstybė, krikščionybę paskelbusi oficialia religija. O Lietuva, žemaičių dėka, kaip žinome, išsivadavo iš pagonių žemės statuso pati paskutinė Europoje. Įdomu tai, kad šias datas skiria daugiau nei 1000 metų.
Aš, keliautoja iš paskutinės Europoje pagonių žemės, peržengiu sieną. Pakankamai niūru. Tenka kelti nykštį visiškai tuščiame kelyje. Aplink anei gyvenamojo namo, anei degalinės. Vos kelios pakeleivingos mašinos, o žiemos metu dar ir labai anksti sutemsta. Keliaudamas autostopu ir nespėjęs gerokai nutolti nuo sienos, gali įstrigti kalnų kelyje ir likti aklinoje tamsoje, greta valstybės sienos su Azerbaidžanu. Pirmą kartą Armėnijoje taip ir nutiko. Buvo sausis. Norėdama nesušalti, pėdinau pėsčiomis, azerbaidžaniečių kareiviams, siūlant pernakvoti jų poste ir nulydint mane su pašaipa veide.
 |
| A.Dainytės nuotr./Sevano ežeras |
Armėnija neturi priėjimo prie jūros, nors Vakaruose šniokščia Juodoji, o Rytuose ramiai tyvuliuoja Kaspijos jūra. Tačiau šalies centre kone iš krantų liejasi didžiausias Kaukaze Sevano ežeras. Jis, kartu su šiandien Turkijos teritorijoje esančiu Vano ir Iranui priklausančiu Urmijos druskos ežeru, sudarė tris Didžiuosius istorinės Armėnijos karalystės ežerus, vadintus Armėnijos jūromis. Tie laikai seniai praėjo. Nūdienos Sevanas yra tapęs oaze nuo karščio ir sostinės triukšmo išvargusiems armėnams. Yra manančių, kad tai pati romantiškiausia vieta pasipiršti.
Taip mano bičiulis armėnas ir padarė. Ramų vasaros vakarą jis nepasibodėjo iš tėvo rūsio nušvilpti seno vyno butelio, suruošti pikniko krepšio, įsodinti būsimos nuotakos į džipą ir užkopus į greta esantį kalną, šviečiant banaliai mėnesienai, atverti savo damai giliausius jausmus ir ketinimus. Žinoma, kad ji sutiko.
Tie, kurie jau vedę, vos prasidėjus savaitgaliui, kraunasi daiktus ir lekia ten pailsėti. Tomis dienomis vietovė primena lietuvišką kurortą, minint Mindaugo karūnavimo metines. Beje, būtent ten randu kavinę pavadinimu „Palanga“. Sutapimas? Kaip bebūtų, vienu iš populiariausių turistų traukos centru jis tapo ne veltui. Ne tik dėl iki akių skausmo mėlyno vandens, kalnais padabinto peizažo, bet ir dėl Sevanavanko vienuolyno, pastatyto IX a. Vienoje iš jo bažnyčių ir šiandien netyla giesmės, orą pripildo miros aromatas, patekti į vidų beveik neįmanoma dėl ypač religingų armėnų spūsties. Tačiau man pakanka ir pastovėti už durų, klausytis giedojimo bei kaip greta tapatiems dailininkams žvelgti į ežero tolius.
Vėjui ir saulei nugairinus juodus mano plaukus, traukiu į šalies gilumą, Armėnijos sostinės, Jerevano, link. Dar jos neprivažiavus, galima nusukti į kitas istorines Armėnijos vietas. Žinoma, kad tai vienuolynai ir šventyklos. Garni – tai mažas miestelis tarp kalnų. Jame kelios parduotuvėlės, viena pagrindinė gatvė ir vienintelė pagoniška Partenono pavyzdžio šventykla Armėnijoje, riogsanti ant kalvos jau XX amžių.
 |
| V.Samarinaitės nuotr./Šventykla Armėnijoj |
Ji pastatyta indoiranėnų saulės dievui Mitrai, dar vadintam Dieviškąja Saule bei Pasaulio Šviesa. Šventykla primena romėniškąjį architektūros stilių, joje puikiai dera kolonos, griežtos linijos ir kiti architektūriniai sprendimai. Sakoma, kad šio statinio dizainas idealiai įgyvendina Pitagoro ir Platono šventosios geometrijos teorijas. Greta jos apsukrūs armėnai įkūrė turgelį, kur galima įsigyti pačių įvairiausių Kaukazo gėrybių: graikiškų riešutų, aplietų vynuogių mase ir sustingdytų(gruzinai juos vadina „čiurčelo“), džiovintų vaisių, vyno, padažų, granato vaisių, megztų kojinių ar net kryželių. Netikėtai aptikau kavinę, kurios kieme prie pat kalvos krašto stovėjo milžiniškos sūpynės. Atsisėdau ten, mėgavausi saule, lengvu, bet šaltoku vėju, gurkšnojau per saldžią turkišką kavą ir žvelgiau į apačioje atsiveriantį tarpeklį.
Nusileidusi nuo kalvos, patenku į tarpeklio gilumą, greta šniokščia ledinė kalnų upė. Prasilenkiu su lėtai pėdinančiais vietiniais, iš paskos sekamais nešuliais apkrauto arklio. Nusišypsome. Garnio tarpeklis ypač garsus natūraliu gamtos paminklu, gavusiu akmenų simfonijos vardą. Taip vadinamas bazalto kolonų ansamblis, suformuotas dabar jau nuslūgusios kalnų upės. Skirtingo ilgio ir storio kolonos, nuo kurių kapsi vanduo, akimirkai man primena nebylius bažnyčios vargonus. Žiemą pereiti tarpekliu ne taip ir lengva – nuo viršaus gabalais krenta sniegas ir veržiasi vanduo.
 |
| V.Samarinaitės nuotr./Akmenų simfonija |
Pasivaikščiojimas po šią vietovę trunka ne daugiau poros valandų. Kelyje sustabdžius pakeleivingą mašiną ar vietinę maršrutką galima traukti kiek giliau į kalnus ir aplankyti greta esantį, gerai paslėptą ir be abejonės įspūdingą Geghardo vienuolyną. Anksčiau šis vienuolynas vadintas „Olos vienuolynu“, bet vėliau jam suteikta kur kas labiau simbolinė reikšmė – „Ieties vienuolynas“. Šis pavadinimas nurodo į Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną, kai jis buvo sužeistas ietimi. Nerasta įrodymų, tačiau, manoma, kad šią ietį Apaštalas Judas atgabeno į Armėniją ir laikė kartu su kitomis relikvijomis.
Vienuolyną supa vien kalnai. Nemaža pastato dalis yra įkurdinta jį įrėminusiose uolose. Pagrindinė vienuolyno koplyčia pastatyta tik XIII a., tačiau pats kompleksas pradėtas kurti dar IV a., ten, kur, tikima, teka šventoji versmė. Verta pastebėti, kad Armėnijoje daugumos vienuolynų eksterjeras yra panašus. Tačiau kiekvienas iš jų skiriasi tuo, kas randama viduje. Šiame vienuolyne pažeme visada teka vanduo. Taip, ta pati šventoji versmė, pakviesta iš kalnų.
 |
| V.Samarinaitės nuotr./Vienuolyno viduje |
Antrasis vienuolyno aukštas – ypatinga vieta. Tai apskritimo formos salė su tobula akustika. Vieta buvo skirta giedojimui. Pagal pasaulio šalis, keturiose vietose akmeninėse grindyse žioji nemažos skylės. Tokiu būdu nesuvaldomas giesmių garso pliūpsnis pasiekdavo net atokiausius vienuolyno kampus. Būdama ten, išgirdusi savo balso aidą, pajuntu per nugarą perbėgant šiurpą. Neįsivaizduoju, kokį poveikį turėjo daryti ten skambėjusios giesmės.
Sunkias, kiek slogias akmenines vienuolyno erdves sušildo pro nedidelius langus įkyriai lendantys saulės spinduliai. Girdisi kiekvienas mano žingsnis. Vaikštau ir bandau įsivaizduoti, kur stovėta kokio daikto, į kurią pusę žiūrėdavo žmonės melsdamiesi, kiek žmonių per tiek amžių iš viso apsilankė šioje vietoje. Galop po išsitęsusio pasivaikščiojimo po vienuolyno teritoriją, išeinu į kelią. Jis absoliučiai tuščias. Saulėkaitoje lėtai pėdinu per kalnus, tai pakildama, tai leisdamasi. Ir staiga tolumoje pamatau jį, pro debesis iškėlusį savo snieguotą viršūnę. Taip aš pirmą kartą susipažinau su Armėnijos pasididžiavimu – garsiuoju Ararato kalnu...
 |
| V.Samarinaitės nuotr./Šalia Ararato kalno |
(Laukite tęsinio...)
