„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Artėjant kinų Naujiesiems – Pekino ledas, raudoni žibintai ir užtvaros gatvėse

Po dešimties metų pertraukos grįžus į Kinijos sostinę – Pekiną, man jau nebeskamba ilgesinga Katie Melua daina „Nine million bicycles in Beijing“, nes bekraštę besiliečiančių dviračių jūrą jau seniai pakeitė plačios automobilių juostos. Negana to, neliko isteriškų posūkių ir pypsinimo – vairuotojai išmuštruoti kaip Vakaruose.
Pekinas ruošiasi Kiaulės metų sutikimui
Pekinas ruošiasi Kiaulės metų sutikimui / Godos Juocevičiūtės nuotr.

Nebeskamba man ir dar senesnis kūrinys – Jeano Michelio Jarre'o „Souvenir from China“, kuriame būta keistų garsų ir kartotas žodis zàijiàn, pasirodo, reiškiantis „ate“. Jis man vaikystėje priminė mano įsivaizduojamų ufonautų kalbą.

Suvenyrai iš Kinijos – dar tokie patys, tačiau Kinija, kaip suvenyras, – išoriškai jau pernelyg suglobalėjusi ir sumodernėjusi, kad atrodytų kaip tolima, nepasiekiama planeta.

Tradicinį Orientą Pekine iš naujo atrasiu ne iškart. Iš pradžių teks priprasti prie vietinės tvarkos ir nuotaikų pasikeitimų.

Ką nusineš Šuo?

Žiemą saulėtas, tačiau kartkartėmis vėjuotai aikštingas ir žvarbus Pekinas nepanašus į tą turistinį drakoninį miestą, kuriame dažniausiai lankydavausi šilkinį pavasarį arba aksominį rudenį. Tai išduoda oro uoste besimalantis tik vienas kitas plačiaakis.

Ir tai vakariečiai čia atvyko ne kuprinėti ar žioplinėti, o tvarkyti verslo reikalų. Matau – į svečių minią įsipina ir skandinavų šeima su mažais vaikais, bet, matyt, ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad į Tolimuosius Rytus bėga nuo ilgų ir klastingų „Barnevernet“ čiuptuvų. Keliautojų, į Kiniją atsibeldusių iš romantinių paskatų, sausį tiek mažai, kad jie beveik nepastebimi.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Pekinas ruošiasi Kiaulės metų sutikimui.
Raimondo Dikčiaus nuotr./Pekinas ruošiasi Kiaulės metų sutikimui.

Į eilę prie pasų patikros iš „Turkish Airlines“ lėktuvo, kuriuo ir atskridau, išsbarsto lyg ir vietiniai, nors jau nebūtinai Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) gyventojai. Dauguma jų – prakutę migrantai arba studentai, iš kitų Azijos šalių ar Europos grįžę į tėvynę kaip reikiant pasibūti su šeima per puošniausią ir gausiausią kinišką šventę – Naujuosius metus.

Į Rytus jie ateina vis kitu metu, tarp sausio 20 d. ir vasario 20 d., tiksliau, per antrą jauną mėnulį po žiemos saulėgrįžos. Bet pats Naujųjų periodas, kurį žymi svarbūs virsmai gamtoje, Kinijoje prasideda kiek anksčiau, o baigiasi penkioliktą pirmo mėnesio pagal mėnulio kalendorių, dar vadinamo teisinguoju mėnesiu, dieną – per Pavasario žibintų šventę.

Kinų astrologijoje kiekvienus metus simbolizuoja vienas iš dvylikos gyvūnų. Metus ir laiko ciklus dargi lydi ir tam tikras savybes bei reiškinius aplinkoje skatina vienas iš penkių pagrindinių elementų: Medis, Metalas, Ugnis, Vanduo, Žemė, taip pat in arba jang pradas.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kai kurios gatvės išsipuošusios ištisus metus.
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kai kurios gatvės išsipuošusios ištisus metus.

Žinoma, tai tik kukli esminė informacija. Kelis tūkstančius metų skaičiuojanti kinų astrologija yra milžiniška, su kitais tradiciniais kinų mokslais bei daosine filosofija persipinusi sistema, ir jai išnagrinėti, aprašyti skirta šimtai tomų knygų. Taigi, su lietuviškomis palmyromis nieko bendra neturi.

Šiemet Naujieji išpuola vasario 5-ąją. „Janinį“ Ugninį Šunį iš žmonių mąstymo, savijautos, elgesio galutinai išstums „ininė“ Žemės Kiaulė. Pažįstama tradicinės kinų medicinos profesorė, studijuojanti grandiozinį veikalą „Yi Jing“ – „Permainų knygą“ ir šiaip labai išprususi, nuteikė optimistiškai: galėsime lengviau atsikvėpti, nes diktatūrinę, šunišką tvarką kitiems brukę asmenys neteks galios, ore atsiras daugiau laisvės, ir užlies sėkmė tuos, kas daro pinigus. Kartu su stačiokiškomis taisyklėmis turėtų atslūgti širdies problemos, 2018-iais daugiausia kankinusios vyrus (tiesa, paaštrės skrandžio ir blužnies bėdos).

Pasitinkant naują Kiaulę – grūstys ir spūstys

Kiniški Naujieji užsieniečiams – komplikuotas metas, priešingai nei aplanko įsivaizdavimas per ekraną, nuotoliniu būdu, stebint gatves užtvindžiusius drakonus, triukšmadarius ir liūtų šokius. Todėl kelionę planavau taip, kad specialiai spėčiau namo grįžti dar velkantis Ugninio Šuns uodegai.

Verčiau iš Kinijos sprukti vėliausiai likus savaitei iki visuotinių atostogų, kai pasiruošimas joms paūmėja, ir ten nesirodyti dar dvi savaites po pirmos Naujųjų dienos. Pirmiausia todėl, kad šiam metui ne tik kosmiškai pakyla nakvynės viešbučiuose kainos, bet apskritai sunku rasti laisvų numerių, tuo labiau – traukinio ar vidinių skrydžių bilietų. Visus juos išgraibsto kinai, nes Naujieji – viena iš trijų vadinamųjų auksinių progų per metus, kada dauguma gauna poilsio ir gali spėti nuvykti aplankyti toli gyvenančių artimųjų.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Straipsnio autorė budistų vienuolyne Pekine
Raimondo Dikčiaus nuotr./Straipsnio autorė budistų vienuolyne Pekine

Sutikti kiniškus Naujus metus pačioje KLR verčiau vengti ir todėl, kad net pietūs restorane gali virsti galvosūkiu ir stresu, kadangi maitinimo vietos būna pergrūstos. Juk Kinija – maisto kulto šalis, ir didžiausia žmones vienijanti pramoga yra valgymas prie didelio apskrito stalo, kai pavydėtinai čepsėdamas, aplinkiniams gali rodyti, kokia tavo gera padėtis, ir tokiu būdu išlaikyti veidą.

Dauguma bankų, klinikų, paštas, kitos įstaigos per šventinį metą visai nedirbs arba dirbs ne visą laiką. Taip pat ne visi muziejai ir kiti lankytini objektai veiks, o tie, kurie liks atviri, bus perpildyti kaip per turistinio sezono piką. Mat per atostogas kinai daug keliauja po savo gimtuosius ir aneksuotus regionus.

Raudonas dekoras

Šiemet jau nuo sausio vidurio Pekinas ėmė pustytis ir nerimauti prieš atkriuksint Kiaulei. Netoli Tiananmenio aikštės išaugusiame Dašilaro kvartale, kurio vienas ruožas vietoj hutongų paverstas niekuo nesiskiriančia pėsčiųjų alėja, atsirado dar daugiau raudonos spalvos. Bet ne komunistinės, o tos, kuri nuo senų laikų simbolizuoja laimę. Taigi, namus, vartus, medžių šakas, duris kaip uogos nusagstė dar daugiau žibintų ir apkarstė girliandos.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Dašilaro pėsčiųjų alėja
Godos Juocevičiūtės nuotr./Dašilaro pėsčiųjų alėja

Lig tol šaltuoju metų laiku darbo dienomis ir vakarais buvęs nykus Dašilaras (išskyrus keletą vietų, kurios čiauška ir spirga visada) atsigavo ir papilnėjo šlitinėjančiais, pramogaujančiais pėsčiaisiais, o populiariausios arbatos krautuvės nuo pirkėjų spūsčių ėmė dusti.

Dėl kelių vidutinio brangumo jazminų ir žaliosios arbatos žiupsnių lauktuvėms į Lietuvą vos įsmukau į vidų, ir eilėje teko atstovėti gerą pusvalandį kaip prie deficitinės prekės. Pasijaučiau vargšė palyginti su vietiniais, prasibrovusiais čia užpirkti dovanų.

Kinai negailėjo nei šimtinių, nei tūkstančių juanių čia pat sveriamoms ir supilstomoms į blizgius maišelius aukščiausios rūšies arbatžolėms bei raudonoms dėžėms ir puošniems indeliams, į kuriuos dėl didesnio solidumo sugrūdamos tos jau ir taip supakuotos kvapniosios gėrybės.

Raudona ir kontrolė

Tačiau milijoninis Pekinas net prieš didžiąsias metų atostogas įsitempęs taip, tarsi ruoštųsi atremti teroro išpuolius, kurių čia niekada nebuvo. Turiu omeny akylą žmonių sekimą. Kad tik buvusi didinga padangių, drakono ir kitais prabangiais epitetais save šimtmečius maloninusi imperija taip galutinai neprarastų veido (o veidas – tai svarbi etiketo ir pasaulėžiūros dalis, kuri rytiečiams reiškia ir įvaizdį, ir gerą santykį su kitais).

Paraudonavusio Pekino veido akys dabar – nuosekliai kas šimtas metrų prie namų sienų ir ant stulpų įmontuotos kameros. Kas porą šimtų metrų vaikštinėja ar atsisėdę iš neturėjimo ką veikti nosį krapšto, telefonų ekranus glosto apsauginiai, taip pat policijos pareigūnai ir stovi policijos mašinos, o kad jos išlaužtų stipresnį efektą, sutemose įjungiami švyturėliai ant stogų.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Budintys policijos ekipažai viešosiose vietose – Pekino kasdienybė.
Godos Juocevičiūtės nuotr./Budintys policijos ekipažai viešosiose vietose – Pekino kasdienybė.

Miesto centre kai kurias atkarpas įmanoma įveikti tik praėjus rankinių patikrą kaip oro uoste. Beveik kiekviena požeminė perėja, tam tikri plotai palei Tiananmenio aikštę ir Uždraustojo miesto sieną ir visi be išimties įėjimai į metro paversti nusikaltėlių paieškos ir daiktų skenavimo punktais.

Kinijos teritorijoje užtverti ne tik populiarūs interneto keliai (feisbukas, google paieška, gmail paštas veikia tik turint mokamą VPN programėlę). Užtvaros vietomis išdygsta ir vidury gatvės. Tada tenka apsisukti ir ieškoti laisvų praėjimų. Dalis jų nakčiai išvis užblokuojami, ir erdvė tampa tuštutėlė ir tamsi, lyg čia būtų žmonių pamirštas pasaulio paribys, o ne viena tirščiausių ir įtakingiausių Azijos sostinių.

Ten, kur eiti leidžiama, pastatyti eismo prižiūrėtojai. Jei prie perėjos dega žalia šviesoforo šviesa, dar nereiškia, kad gali sau kulniuoti – turi sulaukti komandos. Uniformuotos tetos nurodinėja žmonėms, kaip elgtis, ir viešojo transporto stotelėse. Jų paskirtis – išrikiuoti autobuso laukiančius keleivius į eilutę kaip pingvinus ir neleisti jiems stovėti bet kaip, kad atsidarius autobuso durims, visi į jį liptų paeiliui, nesigrūsdami.

Iš pradžių į tokią liguistą tvarką žiūrėjau su juoku – kaip į pokštą, kaip į dirbtinių darbo vietų kūrimą. Paskui prie tokio judesių ir žingsnių varžymo įpratau, tačiau netrukus tai ėmė varginti, o ir laiko nemažai atimdavo, kai reikėdavo vaikščioti zigzagais, užuot ėjus tiesiai ir nepertraukiamai.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Pekinas naktį
Godos Juocevičiūtės nuotr./Pekinas naktį

Tuomet užslinkdavo mintys, su kuo valdžia taip įnirtingai kovoja – gal bijo protestų, Tiananmenio aikštės įvykių trisdešimtmečio paminėjimo? Ar savus žmones svarbu įbauginti, kad taptų dar paklusnesni?

Per pastarąjį dešimtmetį pekiniečių masė iš tiesų pasikeitė: beveik neliko laukinio stumdymosi, praeivių veidai tapo santūresni, dar labiau padidėjo saugumas, nors ir lig tol nebuvo didelio nusikalstamumo. O tuo metu korupcija kaip klestėjo taip ir klesti.

Taip Pekinui tvarkantis, tradicija retėja ir dalosi. Istorinė ir meditacinė miesto geometrija išlikusi tik vienuolynuose ir parkuose su apledėjusiais tvenkiniais. Šaltuoju metų laiku ir darbo dieną ten – taip tylu ir tiek erdvės (bet jokiais būdais ne tuštumos), jog sunku patikėti, kad esi daugiamilijoninio drakono nasruose, o ne šilko tapybos atviruke. Senojo ir ramiojo Pekino pėdsakų gausu – ir hutonguose, bet apie juos papasakosiu atskirai.

Skonių keliai

Taip, kaip „Vidurio valstybės“ miestų horizontų neįsvaizduoju be budistinių šventyklų kontūrų, taip kiniškų žemiškų malonumų neatskirčiau nuo maisto. Tai Kinijoje – reikšminga ir bendravimo, ir pramogos, ir net medicinos dalis. Juk kiniško skonio tradicija – viena gausiausių ir savičiausių pasaulyje. Tad degustacijos iš vieno didelio dubens ir persivalgymas tikrai gresia.

Sotumo jausmui patenkinti vienam žmogui užtenka nuo 5 iki 10 eurų, o naktiniuose turgeliuose skanaujant ant garų virtas bandeles su mėsos arba ryžių įdaru, vikšrus ar kitus apskrudusius padarus, pamautus ant iešmo, – perpus pigiau. Tačiau sostinėje, palyginti su kitais charakteringais Kinijos miestais ir regionais, maistas silpnėja, porcijos mažėja, o kainos kyla.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kinija – maisto kulto šalis.
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kinija – maisto kulto šalis.

Bėda, kuri trukdo besąlygiškai idealizuoti kinų maistą, ir ta, kad natrio glutamatas varvolinamas be saiko. Tad rasti gerą restoraną Pekine tampa vis sunkesne, nors kartu – ir vis įdomesne užduotimi.

Legendinis ir firminis sostinės patiekalas, kurį mielai su pasigardžiavimu šveičia patys kinai, – Pekino antis. Pagal paprotį iškepta ji glotniai pjaustoma ir mikliai ruošiama restorano lankytojų akivaizdoje.

Pekiniečiams įprastas maistas – koldūnai, jautienos, vištienos, karštų daržovių, grybų mišinių patiekalai ir patys įvairiausi sriuobalai. Taigi, nei vienas neliks nuskriaustas, ir prie vieno stalo gali sėsti visavalgiai, vegetarai, veganai, aštrumų gerbėjai. Nors Kinijoje iš tiesų tokio valgytojų skirstymo nėra.

Tačiau Pekinas – ne jūrinis miestas, todėl jūros gyviai paprastai į giliąją keptuvę patenka ne švieži, o šaldyti. Tiesą sakant, po Pekino man žymiai gardesnė žuvis buvo danguje. Ironiška, bet „Turkish Airlines“ maistas, patiekiamas lėktuve, gali konkuruoti ir su bet kurios įmantrios pasaulio virtuvės – net ir kinų – maistu, patiekiamu ant žemės.

Tai jau patyrusi ir iš anksto žinodama, kad Pekine persisotinsiu mėsos, bet pasiilgsiu jūros gėrybių, skrydžiui namo jas ir užsisakiau, juolab kad oro bendrovė netaiko papildomo mokesčio specifiniam pasirinkimui pagal asmeninius kaprizus ar poreikius.

Tarp specialaus maisto yra ir vegetarinis, kuris savo ruožtu gali būti kelių rūšių (paprastas vegetarinis, indiškas vegetarinis ir kitos atmainos), taip pat košerinis, diabetikams subalansuotas, vaikams skirtas ir dar kitoks. Tik reikia likus mažiausiai parai iki tarptautinio skrydžio oro linijas informuoti apie savo pageidavimą.

O į Kiniją ir kitus Azijos kraštus, kuriuose gausu kinų, kad ir vien dėl pasmaguriavimo grįžčiau būtinai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“