Leticija-Tabatinga-Santa Rosa tai miestelis jungiantis trijų valstybių sienas (Peru, Brazilija, Kolumbija) ir tris kultūras. Tik perėję iš Tabatingos (Brazilija) į Leticiją (Kolumbija) jaučiame „palengvėjimą“. Žmonės nespokso, kaip į retą žiurkėną, o susitikus žvilgsniams nusišypso. Vietoje primityvios trankios muzikos, visur skamba kolumbietiška salsa arba kažkas panašaus. Visi draugiški, norintys padėti ir besidomintys, kokia kalba kalba žmonės Lietuvoje. Turim tris dienas iki skrydžio, kurios bėgo lėtai ir be streso. Apžiūrime miestelį. Vieną vakarą Andrius susipažįsta su serbu, palikusiu Belgradą prieš keletą dešimčių metų, ir ten visai nebenorinčiu grįžti. Pasirodo šis atsidarė savo itališkų picų pašiūrę Leticijoje vos prieš savaitę ir pačirškinęs dosniai nukrautą picą pečiuje, greta degančių malkų, deda į dėžę sakydamas: „šiaip dėžė kainuoja 1 USD, bet kaip tau – nemokamai“. Ar tai serbiškas ar kolumbietiškas dosnumas, taip ir liko neaišku, bet tokie susitikimai yra patys maloniausi. O didžiausią įspūdį Leticijoje paliko 11 km kelionė iki kaimo tokiu pat pavadinimu „kilometro 11” (kas jei pvz Panevėžį pavadintume „kilometras 128“?) Čia, vienuoliktame kelio į niekur kilometre, vis dar gyvena indėnai, kurių kolumbiečiai visoje šalyje skaičiuoja per 40 skirtingų genčių. Kelio į niekur, nes kolumbiečiai nuo Leticijos (didžiausio miesto Amazonėje) nutiesė tik 25 kilometrus link civilizuotesnės Kolumbijos dalies. Tie 25 kilometrai jau kuris laikas yra į niekur, o vienintelė susisiekimo priemonė su likusia šalies dalimi – lėktuvas. Indėnai, nors ir pilnai integravęsi į civilizuotą Leticiją, išlaiko savo pagrindines tradicijas, namų stogus dengia lapais ir greta visko užsidirba vieną kitą tūkstantį pesų iš rankdarbių. Labai malonūs žmonės! Labiausiai patiko linksmasis „stogdengys“:
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Stogdengys atokiame ir mažame Kolumbijos džiunglių miestelyje |
Bogota. Didmiestis kalnuose (~2600m) ir beveik visad po debesimis, dar oro uoste privertė išsitraukti primirštus megztinius ir batus. Bet joks blogas oras nesutrukdė pajausti miesto šurmuliuojančios dvasios. Po ilgo laiko matome iš tiesų stilingai besirengiantį jaunimą, iš 1960-tųjų nužengusius senukus, kažkokius tai rasta-pankus, o gatvėje prekiaujama ne tik „hotdogais“, keptais kukurūzais ir piratiniais DVD, bet ir sendaikčiais, knygomis, vinilinėmis plokštelėmis bei arbata. Bogotos, kaip kultūros miesto ispūdį sustiprina begalinės eilės prie teatro, šachmatais gatvėse žaidžiantys jauni ir seni, o galiausiai – sekmadieniais daugelis muziejų nemokami!!!
Tad neatsitiktinai mūsų maršrute pirmiausiai Aukso muziejus (Museo del Oro), kur išsižioję žiūrėjome, kaip prieš tūkstančius metų Pietų Amerikos indėnai dirbo su auksu. Štai mažą žmogiuką pirmiausiai nulipdydavo iš vaško, vėliau apdėdavo moliu ir šiam sustingus, kaitindami išpildavo vašką ir supildavo išlydytą auksą. O čia va prašau, vienas iš rašto (tatuiruočių) pavyzdys:
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Bogotos muziejuje |
Antrasis buvo Botero, dailininko tokio, muziejus, kur be jo paties darbų eksponuojami ir kiti garsūs dailininkai. Tokia muziejų politika neleidžia ištuštėti nei žmonių galvoms, nei miestui sekmadieniais. Daugelis Europos kultūros sostinių ir „nesostinių“ galėtų pasimokyti.
Neapsiename ir be įdomių pažinčių. Šįkart „hostelyje“ susipažįstame su vyriškiu iš JAV, savo penkiasdešimtuosiuose. Ne tiek įdomu tai, kad jis dirbo „National Geographic“, kiek tai, kad 1992 metais jis keliavo Baltijos šalyse, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, net sakė, kad mūsų kalba iš pat pradžių jam pasirodė kažkur girdėta. Aišku, dėl kalbos gal nereikia stebėtis, nes jis apkeliavęs visus žemynus, tai nemažai kalbų turėjo girdėti. Pastaruoju vyriškis metu girdė kaliformiečius savo baruose, kuriuos galiausiai pardavė ir po pasaulį keliauja antrą kartą bei žiūri, kaip viskas keičiasi.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Spalvotos Bogotos gatvės |
Laikas ir pinigai tiksi. Mums laikas pajudėti arčiau Ekvadoro. Bogotą paliekame uždavinėdami sau klausimą – „kodėl iš pat pradžių čia neskridome?“.
Nusprendžiame pakeliui vienai nakčiai sustoti Tatacoa dykumoje. Į Neivą (miestas netoli dykumos) atvykstame per vėlai, kai mašinos iki dykumos kaimelio nebeveža, taigi turime papildomą naktį gretimame viešbutėlyje. Ryte viskas gerai – džipas nuveža iki Vila Vieja, kaimelio netoli dykumos, iš kur „tourist police“ veža iki observatorijos. Pastaroji stūkso jau pačioje dykumoje. Čia visiška ramybė – pasivaikščiojimas po dykumą, knyga, fotoaparatas. O vakare susipažįstam su keturvaike šeima, kurią tėtis išsivežė paiškylauti su savo sunkvežimiu. Pažintis baigiasi pasiūlymu mus kitą dieną nuvežti atgal iki Neivos. Mes, aišku, nedelsdami sutinkam, tik va ryte atsikėlę sunkvežimio nebematome. Jei to negana, vietiniai kalba, kad dėl stipraus lietaus naktį upė užliejo kelią tarp Vila Vieja kaimelio ir Neivos ir pravažiuoti neįmanoma. Visų nuomonės dėl galimybės ištrūkti iš dykumos skyrėsi – vieni sakė, kad įstrigom kelioms dienom, kiti, kad iki vakaro, o treti tikino, kad už keleto valandų būsime Neivoje. Sutranzuoto džipo bagažinėje greitai nusigauname iki kaimelio, kur visą dieną laukime. Vėl visi kalba skirtingai, o norinčių išvykti vis daugėja.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Tatakoa dykuma Kolumbijoje |
Ir kai vakare galutinai prarandame viltį išvažiuoti bent į Neivą, mums pypsena vakar sutiktas vyriškis iš savo sunkvežimio ir mes kaipmat sušokam. Paskui mus įsiprašo dar kokių 20 nelaimėlių ir po keleto minučių mes įveikiame užtvindytą kelią, per kurį nenustoja bėgti vanduo.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kelionė per Kolumbija |
Aišku, Neivoje būnam vėlai ir prie planuotos vienos nakties dykumoje prisideda jau dvi force majore nakvynės. Bet jau kitą rytą vyksim į San Agustiną.
