Užuot švaistę pinigus ir užsisakinėję dienos turą iki Kotopaksio už šimtą dolerių, kaip „hostelio“ kolegos, važiuojame autobusu, išlipame vidury „Pan-americana“ greitkelio ir ieškome transporto toliau. Camionatą (tokį džipą) randame, o gal ji randa mus, po gero pusvalandžio. Vairuotojas nenustodamas aiškina apie kažkokią būtinybę turėti gidą, kol pavargęs nuo mūsų nerišlių kalbų pasako 30 USD kainą ir sako, kad dėl gido nebuvimo turėsim aiškintis patys. Prie oficialaus įėjimo gauname tą patį klausimą: „Kur jūsų gidas?“. Pasirodo yra kažkokios kvailos taisyklės, kurių oficialioji versija yra, neva, vardan saugumo – turistai privalo parką lankyti su gidu. Andrius pasakoja graudžią istoriją, kaip mums patinka Ekvadoras, kaip jį norime pamatyti, ir kaip neturime pinigų. Parko vartų kontrolierius, kaip ir daugelis kitų ekvadoriečių, nori būti draugelis. Ir taria jis: „Na, tik šį kartą“. Ir kaip vėliau pamatėm, jis akivaizdžiai melavo. Turistų su gidais čia buvo maždaug tiek pat, kiek „Elektrėnų energija“ (ledo ritulio komanda – red. past.) turi sirgalių.
Greitgrisim.lt nuotr./Kotopaksi ugnikalnis |
Organizaciniai klausimai baigti, krūva pinigų sutaupyta ir mes grožimės Kotopaksio nacionaliniu parku. Iš visų pusių kalnai ir ugnikalniai. Pats Kotopaksis neatrodo toks aukštas (5 897m), koks yra iš tiesų, greičiausiai, dėl savo nuožulnių šlaitų. Tačiau snieguota viršukalnė priverčia apsigalvoti. Kol iki šio monstro važiuojame, grožimės laukiniais arkliais ir laukiniais buliais, o šį akmenį, ant kurio sėdi Andrius ugnikalnis prieš 200 metų išspjovė:
Greitgrisim.lt nuotr./Ant seno akmens, kažkada išspaujoto iš ugnikalnio |
Alfredo galų gale pirmu bėgiu zulindamas statų vingiuotą kelią atveža mus į stovėjimo aikštelę. Per valandos pasivažinėjimą pakilome iš maždaug 2 800 į 4 500 metrų aukštį. Išlipus gerokai šalčiau, o sniegas, kurį taip norėjome paliesti ranka, atrodė čia pat. Matome ir namelį, tiksliau „refugio“, kur planuojantys kopti į viršukalnę kartais net kelias dienas praleidžia aklimatizuodamiesi. Taigi,
Greitgrisim.lt nuotr./Pasiekus ugnikalnio snieguotą kepurę |
pirmiausiai mums reikia pakilti iki „refugio“, o tada iki ledo. Alfredo sako, kad iki geltonojo namelio, kuris atrodo visai čia pat, nutolęs kokių 800 metrų, mes turėtume kilti apie valandą, o tada iki sniego tik kokias 10 minučių. Iš apačios valanda tokiam atstumui atrodo visai nedaug. Pamatome ženklus, kad reikia pakilti dar 300 metrų virš jūros lygio, kas priverčia suabejoti kelio trumpumu. Tačiau aukščio, kai einame siauru vingiuotu keliuku į ugnikalnį tiesiog neįmanoma nejausti. Galvos neskauda ir nepykina. Tačiau net eidamas lėčiausiu įmanomu greičiu, kai lėčiau reikštų atgal, pailsėti ir atgauti kvapą stojame kas penkias minutes. Kuo aukščiau tuo vaizdai apačioje gražesni, o ugnikalnis nebeatrodo toks mažas, kaip iš apačios.
Papildomi 300 metrų atrodo nedaug, kai taip aukštai esi, bet vėstantį orą jaučiame su kiekvienu metru. Pasiekus „refugio“ Eglė nusprendžia aukščiau nebelipti, o Andrius pakopia vos penkias minutes per sniegą, tačiau nuotrauka nebesigauna – šaltis ir oro trūkumas priverčia pamiršti pakeisti nustatymus ir nuotrauka visai balta. Eglei sekasi geriau. Ji pamato laukinį Andų kondorą, kuris yra didžiausias paukštis, kokį čia galima pamatyti. Sako, kad labai retas jį čia pamato. Išskleistų sparnų plotis siekia 3 metrus.
Greitgrisim.lt nuotr./Leidimasis žemy |
Žemyn viskas paprasčiau. Nusileidimas beveik bėgte, kojoms smingant į minkštą akmenų žvyrą. O Alfredo „camionetoje“ apima lengvas nuovargis ir mieguistumas. Važiuojam ilsėtis į karštas vonias, kurortą panašų į Druskininkus.
Ekvadorietiški Druskininkai
Miestas, į kurį atvažiavome, vadinasi Banos (tariasi „banjos“). Žodžio „banos“ reikšmė lietuvių kalboje yra ne kas kito kaip vonios. O čia ekvadoriečiai omenyje turi ne šiaip kokią špižinių vonių gamyklą, o gydomąsias arba mineralines vonias.
Sako, kad vonios nepadeda iškart, tačiau po trijų pasipliuškenimų turėtume pasijusti daug geriau.
Greitgrisim.lt nuotr./Aktyvus Tungurahua ugnikalnis spjaudosi pelenais |
Taigi skubam iškart, iš pačio ryto. Pasirodo, ten ne vonios, o baseinai, kuriuose visi sau mirksta ir tiek. Mes ėjome į seniausią ir kasdien veikiančią vietą, kuri siūlo tris baseinus – šaltą, šiltą ir karštą. Vanduo čia ateina iš gelmių, o jį prišildo Tungurahua ugnikalnis, kuris ir dabar spjaudosi pelenais bei išlieka labai aktyvus.
Kad visi tie mineralai ir gydomosios savybės nėra mitas, liudija iš pačio ryto čia susirinkę veteranai. Iš pradžių jausmas, lyg pakliuvus į šokius „kam per 60”, bet vėliau, pamačius keletą mamų su vaikais, pervadinam į „kam ne(be)reikia dirbti”. Akivaizdu, kad šie iš pažiūros labai guvūs senukai čia ateina jei ne kiekvieną, tai bent kas dvi dienas. Tvirti, nenutukę, judrūs. Lenda į karščiausią (apie 48 laipsnių karščio) baseiną, o vėliau bėga po šalta srove, kuri bėga tiesiai nuo čia pat esančio krioklio. Ir mes norim tokie sveiki būti, tai tą pačią dieną nueinam dar ir vakare, į naktinę pamainą, kur publika jau visai kita – dirbantys ekvadoriečiai ir atostogaujantys užsieniečiai. Ne taip jauku, bet baseinų vanduo prileistas iš naujo, tai reiškia, kad gerųjų mineralų vėl pilna.
Per dieną buvę dukart, tikėjomės atsikelt labai pasitaisę. Ryte keliamės sunkiai, jaučiamės „sulaužyti“. Turbūt, tai reiškia, kad vonios veiksmingos, tik mūsų visą savaitę žygiavusius kūnus atpalaidavo kiek per daug.
Greitgrisim.lt nuotr./Žygis dviračiais |
Banos, kaip ir Druskininkai, nors garsėja mineralais, druskomis ir SPA, turistus traukia ir kitais kurortiniais malonumais. O čia ekvadoriečiai stengiasi įtikti kiekvienam turistui, poilsiautojui ir keliautojui. Nuo masažų iki šuolių su guma. Gatvės vietomis taip apstatytos nuomojamais dviračiais ir vos bezdančiais, užtai kietai atrodančiais bagiais. Praeiti beveik neįmanoma. Kai į trukdančiųjų praeiti gretas pasijungia ant šaligatvio šokantys siūlytojai: “Amigo, bicicletas, buggys, rafting, Amigo, tours, masages, informacion” – kartais priverčia pasijusti vaikštančia dolerio kupiūra.
Greitgrisim.lt nuotr./Keltuvai link krioklių |
Aišku, vienos pramogos negalime atsisakyti. Nuomojamės dviračius ir važiuojame link gretimo Puyo miesto. Tai viena iš tų galimybių gyvenime, kai į kalną minti beveik nereikia – tik spėk stabdyti. O važiuojant būtina dairytis, kad nepraleistume kokio krioklio. Kelias dviračiams tiesiog puikus – kalnuose, vingiuotas, visad žemyn. Ir dar viena pramoga, kurios laukiame visą kelią – tai „tarabita“ – toks krepšys, kuris pakabintas ant lyno tarp dviejų kalnų, vėžina žmones iš vienos pusės į kitą. Greičiausiai tai buvo labai turistų mėgstamas dalykas, nes ekvadoriečiai kaip tikri partizaninio marketingo specialistai, dabar kone kiekvienas pasidarė po tokią ir išsikėlė didžiausias reklamas su žodžiu „tarabita“. Išbandėm net dvi.
Greitgrisim.lt nuotr./Keltuvas per upę |
Pirmoji neatrodė veikianti, tačiau tai buvo mūsų apsirikimas. Pribėgęs nepilnametis patikina, kad jo „tarabita“ veikia puikiai ir yra visiškai saugi. Andrius pastebi, kad variklis, traukimo mechanizmas ir net visas valdymo pultas yra buvęs sunkvežimis. Vistiek rizikuojam. Ši „tarabita“ mus nukels kiek žemyn, kur galėsim pereit upę ir pasigrožėt kriokliais. Valio! Mes apačioje ir sveiki. Perėjus per tiltą sumokame dar dolerį kažkokios trobelės šeimininkei, kad galėtume iš pakankamai arti pažiūrėti į krioklius ir savo atsivežtus obuolius suvalgyti.
Greitgrisim.lt nuotr./Prie krioklių |
Antroji buvo tikroji. Tik pavažiavę keliasdešimt metrų, pamatėm dar bent tris „tarabitas“, o prie vienos buvo ne tik šiaip koks reklaminis skydas, bet ir oficialus kelio ženklas, kaip kad pas mus gimtinėj būna (vaizdingas maršrutas) ar pan. Taigi bandom ir antrą. Tik čia iki šlapių kelnių buvo kiek arčiau. „Tarabita“ mus perkėlė į kitą upės pusę bent 100 metrų aukštyje ir negana to, viduryje kelio sustojo minutei kitai, kad krioklius pafotografuotume iš viršaus.
Šaunioji išvyka dviračiu baigiasi sprogusia padanga. Taip, pasirodo, prieš nuomojantis dviratį reikia įdėmiai pasitikrinti ne tik stabdžius, vairą ir patogumą važiuoti, bet ir padangas. Andrius vienoje vietoje įtartinai stipriai nudilusią padangą pastebi tik po visų krioklių, po kelių valandų, nuvažiavus kokius 20 kilometrų. Dar keli smagūs greiti nusileidimai nuo kalno ir galų gale viskas baigiasi per stipriai nuspaustais stabdžiais ir pokštelėjimu. Visi sveiki išskyrus padangą. Kelionė atgal paliko nemažesnį įspūdį, nes vietiniams autobusams nestojant (matyt atsibodo jiems tuos dviratininkus į kalną pastoviai vežiot ir dar jų dviračius ant stogo kilnot), susitranzuojame kažkokį vidutinio dydžio sunkvežimį, kurio vištomis kvepiančiame krovinių skyriuje ir grįžtame.
Keletą dienų Banos miestelyje praleidom puikiai. Atsipalaidavęs miestas, kur vietiniai neskuba ir dažnas vaikšto dar šlapiomis nuo baseinų šlepetėmis. O pagrindiniai skirtumai lyginant su mūsų Druskininkais tai visada geras oras, kalnai ir daug daugiau turistų.