Apie kelionę iki čia nesiplėsiu, tiesiog eilinį kartą patrinam autobusų sėdynes. Pradedam nuo Puerto Lopezo. Turistai iš užsienio čia pradės plūsti geriausiu atveju po mėnesio, nes tuomet bus galima stebėti pasirodančius banginius, o ir ekvadoriečiai dar nesiruošia atostogoms prie bangų, nes dar ne metas, vaikams į mokyklą reikia. Mieste, kuris iš pirmo žvilgsnio yra didelis, kaip kokia Šventoji, veiksmo tiek, kiek Nidoje rugsėjo-spalio mėnesiais – tylu ir ramu.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadoro pakrantė |
Hostelyje, kas jau nebestebina šioje kelionėje, pasitinka gyvūnai. Pastarųjų skaičius kasdien keičiasi, vakar du, šiandien trys. Labiau už visus svečiais džiaugiasi Spaikas. Jaunas, žvalus, vidutinio-didesnio dydžio (čia kaip sako vidutinių-aukštesnių pajamų – nelabai tikslu, bet visiem aišku, apie ką eina kalba) ir visur šmirinėja tas šuva su kokosu dantyse. Atsiremia į koją, kiša kokosą į ranką, atseit žaisk dabar su juo. Gyvūnus sutinkame beveik kiekvienam hostelyje, kuris priklauso šeimai. Mums tai labai patinka.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pakrantė nusėta žvejais |
Puerto Lopezas būnam dvi dienas. Bindzinėjam po paplūdimį, kurio pusė yra labiau žvejų laivams, o likusi dalis – galima sakyti ir niekam, na gal vienam kitam pasitaikančiam „mauduoliui“. Nueinam net iki paplūdimio galo, kur bangos pradeda skalauti uolas. Eglė parenka kriauklių, Andrius šiaip pagulinėja.
Atradimas – maži krabai, kurie šiaip kapstosi aplinkui, kartais įbėga į banguojantį vandenyną, o priartėjus žmogiškam pavojui subėga į savo išsiraustas duobutes. Pirmą kartą pagalvojom, kad čia koks nors pavojingas voras, bet vėliau viską supratom ir internete pasitikrinom. Jie tik jaunikliai, vėliau turbūt kažkas juos skaniai suvalgys. Po ilgų pastangų, apsimetinėjant rąstu, Andriui pavyko kelis nufotogafuoti:
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Krabas |
Į vandenyną kasdien išplaukia po keletą ar kelioliką, ar ne keliasdešimt žvejų laivų, kurie savo laimikį vėliau dėžėmis nešioja į sunkvežimius čia pat pliaže. Jūriniai paukščiai skraido ratais aplink, bandydami kokią žuvį pavogti, o blogiausiu atveju susirinkti iškritusias. Net iš tolo matosi kurioje pliažo vietoje žvejų laivas, nes virš jo buriuojasi vienas kitas ratu besisukantis paukščių debesis.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Laukia žuvies |
Kasdienė žvejyba neleidžia abejoti žuvies šviežumu. Pirmiausia, mus pažįstantiems ir nepažįstantiems reikia priminti, kad žuvies su keliomis išimtimis mes kaip ir nemėgstam ir nevalgom. Tačiau būnant taip arti vandenyno jaučiame pareigą išbandyti ceviche – peruietišką žalios žuvies ar jūros gerybių patiekalą. Gal reikėtų vadinti užkandžiu? Matyt nuo porcijos dydžio priklauso. Prisimenam ceviche dar iš Karakaso, kai tokia teta Elena atnešė lėkštę pačios namuose pagamintos. Dabar bandysim rimčiau. Pirmas bandymas pripratimui – Eglė užsisako žuvies, o Andrius krevečių ceviche. Viskas gerai, maždaug tai, ko tikėjomės, o krevetės netgi virtos, nes žalių valgyt negalima. Antrasis kartas buvo rimtesnis savęs išbandymas. Dvi porcijos kainuoja 10 dolerių, o mes pradedam eksperimentuoti, kas tuo pačiu turėtų reikšti ir rizikuoti. Eglė nekantriai laukia savo kalmarų ir krevečių, o Andrius dar geriau – kalmarų ir aštunkojų. Šįkart nei virtų, nei keptų. Viskas praėjo sklandžiai. Suvalgėm tuos žalius kalmarus ir aštunkojus, esam sveiki ir gyvi, ir neviduriuojantys. Buvo skanu. Labai.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Jūros gėrybės |
Trečia diena skirta trumpai išvykai. Pirmiausiai į greta esantį paplūdimį. Autobusas nuveža kelis kilometrus ir išleidžia ant kelio, prie įėjimo į nacionalinį parką. Ir čia netikėto malonumo vos nesugadino taksistai. Primygtinai siūlo pavežti „net tris kilometrus“ su savo perdarytais motociklais, panašiais į indiškas rikšas. Visa laimė, kad atsisakėm. Pasirodo, iki pliažo yra pėsčiųjų kelias per išdžiuvusį mišką ir kitus du pliažus, kas mūsų išvyką tik paįvairina ir primena žygio malonumus. Gražusis pliažas kaip pliažas, tik kiek tuštesnis. Mums ypatingas tuo, kad pirmą kartą išsimaudom Ramiajame vandenyne.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadoro pakrantė |
Grįžimui taksistai vėl siūlo savo paslaugas, bet labai brangiai. Tik pradėjus eiti susistabdome džipą, kurio bagažinėj nusigauname iki plento. O nuo ten moto-taksi jau atpinga, todėl gauna vežti mus iki Agua Blanca (liet. „baltas vanduo“) kaimelio, kuris vėl bendruomeninio turizmo pavyzdys.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Urnos, kuriose buvo laidojami žmonės |
70 kaimo šeimų pradėjo vystyti turizmą vos ne savo kieme. Viskas taip „bendruomeniškai“, bet su meile – eksponatų pavadinimai užrašyti ranka, o smulkūs eksponatai muziejuje sudėti ant tualetinio popieriaus. Tokio kokybiško, aukščiausios rūšies. Užtai visi takeliai, tilteliai, stogeliai ir apžvalgos aikštelės – viskas padaryta rankomis ir visai gražiai.
Vienas iš dvidešimt šešių kaimo gidų parodo ir papasakoja apie čia rastas urnas, kuriose senovėje žmonės buvo laidojami šiose apylinkėse. Tik vėliau gidas pradeda blaškytis, jam skamba telefonas, šis aišku pakalba. Išėję iš muziejaus matome du autobusiukus atvežusius bent 20-ties žmonių grupę, taigi mūsų kukliai aštuonių žmonių grupei greitai iškviečiamas kitas gidas, o mūsiškis skuba pas naujai atvykusius. Matyt jau geriausiu čia jis tituluojamas. Bet pakeitęs irgi geras buvo.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vietinis SPA centras |
Keletas minučių archeologiniuose pakapstymuose ir ateinam iki pažibos. Pirmiausiai visiems pasiūloma veidus pasitepti iš čia pat, kažkur už kampo, greičiausiai, iškastu purvu. Lygiai tokiu pat, kaip prabangiausi SPA naudoja. O vėliau, pramoga tik drąsiausiems. Mažas tvenkinys vandens, kuris turi kažką bendro su vulkanais ir vandeniu iš požemių, labai labai smirda siera (kvapas dar žinomas kaip supuvusių kiaušinių) ir, žinoma, turi gydomųjų savybių. Andrius iš pradžių nesiruošė, bet Eglė įkalbėjo nebūt „kokiu tai seniu“ ir išbandyt. Kvapą nuplovė tik dušas hostelyje, kur nakvojam paskutinę naktį. Vandens poveikį pajutom iš karto kitą rytą, taip pat sunku keltis kaip ir po Banos baseinų.
„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 14. Ugnikalnių alėja ir ekvadorietiški Druskininkai
Laikas Puerto Lopez prabėgo lėtai ir labai ramiai.
Kita diena. Važiuojame į keliautojų mėgstamą Montanita. Tikrajį kurortą, kuriame žvejybinių laivų jau nebeturėtume pamatyti. Gatvės pilnos atostogautojų. Tokia minia, kaip Palangoj vidurvasarį – nekontroliuojama, stichiškai judanti žmonių košė. Visų pastatų pirmi aukštai kažką parduoda ar nuomoja – dienos pietus, maudymosi kostiumus, visokius neva rankdarbius, kurie stebėtinai visur vienodi, ir visokius kitokius poilsiautojų reikmenis.
Po ilgų paieškų randame pigią vietą nakvynei. Keista, bet tiesiai priešais vandenyną, užsibūsim čia dvi naktis. Kainos gąsdina, nes jos dvigubos tiek nakvynei, tiek dienos pietums. Tai, ką žadėjo mūsų „Lonely Planet“, teatrodo pasaka per rožinį filtrą.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kurortinio miestelio gatvės Ekvadore |
Einam žiūrėti Čempionų lygos finalo (futbolo). Išsiruošėm kiek vėlai, vos keletui minučių iki pradžios, dėl to teko paklaidžioti, kol radom laisvą vietą užpakaliams viename bare. Ir tai ji buvo ant laiptelio, o ne kėdės. Nusėsta viskas ir visur.
Kai „Barselona“ įmušė pirmąjį, džiaugiasi Andrius ir dar vienas baltas gringo kitame baro gale. Kai „ManUtd“ įmušė savo vienintelį, pašoko visas baras, o gal reikėtų sakyti visi barai. Priežastis? Pasirodo, kad čia žaidžia vietinė žvaigždė – Antonio Valencia. Ar kas nors bent įtarėte, kad jis iš Ekvadoro?
Vakaras. Rodos visi jau pamiršo savo tautiečio pralaimėjimo kartėlį. Kiekvienos įstaigos muzika bando perrėkti kaimyno (o gal reikėtų sakyti konkurento) muziką. Gatvėse pilna kokteilių siūlytojų. Visi „are going out“ (liet. – eina į miestą). Ir užsieniečiai, ir ekvadoriečiai. Visi rengiasi geriausius skudurus. Baltaveidės turistės laimingos geria savo kokteilius apkabintos trumpam romanui sutikto ekvadoriečio.
Kaip ir kiekvienai nakčiai miesto laidus okupuoja paukščiai. Išsirikiuoja kaip kokie akrobatai, palikdami vienas tarp kito lygius tarpus ir stebi veiksmą mieste.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Paukščiai ant elektros laidų |
Antroji diena, sekmadienis, pilnai paaiškina pirmąją. Ryte miestas dar kiek šurmuliuoja, vienam kitam bare kompleksinius pusryčius perka susiraukusios jaunos mergos, kurioms matyt nepavyko nukabinti ekvadoriečių. Popiet lieka tik keliautojai. Vieni užsilikę ilgiau, kiti tik kelioms dienoms atvažiavę čionykščias bangas savo banglentėmis išbandyti. Kai kurie net savo kavines atidarę. Daugelis ekvadoriečių čia buvo tik savaitgaliui, o sekmadienį mauna atgal į savo didmiesčius, gatvėse nebelieka vakar buvusių mašinų. Miestas, nors kurorto jausmą išlaiko, tampa kiek ramesnis, labiau pilnas keliautojų nei atostogautojų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Ekvadore daug kur žmones lydi šunys |
Išbandome savo jėgas ant banglenčių. Sekasi neblogai, atsistoti ant lentos pavyko, bet tikslumo dėlei reikia paminėti, kad tai buvo ilgos lentos, kurios daug stabilesnės. Mums patiko ir norėsim dar pasportuoti šį sportą. Po dviejų valandų mokymosi buvome tikri vienu dalyku – visi gražiai raumeningi įdegę jauni vyrai su banglentėmis, kuriuos matome filmuose ir žurnaluose, iš tikrųjų gali tokie būti. Andriui kitą rytą skaudėjo visus raumenis aukščiau juosmens, net tuos, apie kuriuos jis pats turbūt nežinojo – visur po šonkauliais ir panašiai.
Penkias atpalaiduojančias dienas prie vandenyno Ekvadore pabaigia transportinė diena, kuri mus nuveža iki pat Peru. Apie tai netrukus.
