Peru atrodo didelė šalis, po mažo Ekvadoro. Naktinis autobusas mus kratė bent devynias valandas, tada dar vienas iš pat ryto kokias keturias. Vaizdas pro autobuso langą visai kitoks visoje šiaurinėje Peru dalyje. Skirtingai nuo to, ką matėme Kolumbijoje ir Ekvadore, čia visur, kur nusisuka akys, yra sausa. Viskas perdžiūvę. Kartais nieko daugiau nematome, kaip tik kelią ir dykumą, o kartais šį sausą vaizdą papildo šiukšlės ir namai, kurie neleidžia pamiršti, kad esame trečiojo pasaulio šalyje.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Kelis į Huančiako. Visur dykumos. |
Liko paskutinis, bet įsimintiniausias vietinis-maršrutinis autobusas, jei jį taip galima pavadinti, iš Truchijo į Huančiako.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Vos važiuojantis autobusas |
Kai užsimerkiu, atrodo, sėdžiu tanketėje – viskas kratosi, nepriklausomai nuo greičio ir pavaros,
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Autobuso viduje |
kurias vairuotojas perjunginėja beveik sau už nugaros. Tam jis naudoja sodo šlanga apvilktą vamzdį. Viduje jaučiuosi kaip laivų statyklos 5-osios suvirintojų brigados darbuotojas, kuris su kolegom susivirino transporto priemonę iš surūdijusių laivų nuolaužų, kad galėtų iš darbo ir į jį važinėti. Viskas padaryta „savomis rankomis“, ir vėliau paaiškėja, kiekviename autobuse vis kitaip. Kiekvienas gabusis vairuotojas matyt bus savo žinias pritaikęs praktikoje – čia pas vieną gudriau durų atidarymas sukonstruotas, pas kitą pilna lempučių, pas trečią muzika garsi (vadinasi gera). Visų grindys suvirintos kaip kelių šimtų detalių dėlionė. Variklio garsas labiausiai priminė paskutines dienas skaičiuojančių laivų kriokimą Amazonėje, nei kokią transporto priemonę su ratais. Mistiniu būdu viskas veikia ir mus nuveža, kur reikia. Pakeliui dar palenktyniauti spėja.
Huančiako užsibūnam visas tris dienas. Jei pirmoji tinginystės diena pateisinama naktiniais-mažamiegiais-autobusais, tai antrąją jau turime kažką nuveikti. Važiuojame laivų statyklos autobusu iki Truchijo, nes knieti visgi pamatyti jį.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Aštunkojis |
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Ragaujam patiekalus |
Čia išbandėme dar du naujus maistus. Pirmasis – tai tiradito. Sako, neva tai japoniška ceviche versija, kai nėra svogūnų, viskas neplaukia laimo sultyse. Ir išties susivalgė skaniai, jaučiasi ne tik rūgštumas, bet ir kiek aštrių pipirų, vaisių padažo (greičiausiai moliūgo). Sakysime, tai švelnesnio skonio ceviche. Bet originalioji mums kaip ir labiau patinka. O ir pigiau.
Antrasis bandymas buvo virtas aštunkojis alyvuogių padaže (isp. pulpo al olivo). Valgant aštunkojį tikrai jaučiasi, kad tai daug jėgos turintis gyvūnas. Mėsa labai tvirta, kieta, net kiek guminė. Atsiribojus nuo fakto, kad tai aštunkojis, jis anaiptol nebaisus ir net labai skanus. Toks tvirtas jūros gėris. Tik va alyvuogės, jei iš pradžių patiko, tai vėliau jų rūgštumas pradėjo užmušti viską, laimei po pusės apsikeitėm lėkštėm.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Sekmadienis mieste |
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Sekmadienis mieste |
Truchijo, kurį pamatėm tądien buvo sekmadieninis. O tai reiškia, kad beveik viskas uždaryta grotomis ir užrakinta spynomis. Kur visi? Centrinėje aikštėje, kur viskas, ko reikia sekmadieniui, yra čia pat: paminklas, Peru vėliava, daug suoliukų, žolės, gėlių, ruošiamas koncertas. O šeimyninius džiaugsmus siūlosi įamžinti vietiniai fotografai. Apie fotografiją išmanantys mažai, užtai neva profesionaliai atrodančiu fotoaparatu įtikina vietinius pirkti jų paslaugas. Sustato visus ant žolės, įjungia baisiai viską gadinančią blykstę ir pykšteli vieną kartą – čia pat krepšyje esantis spausdintuvas pagamina nuotrauką ir visi lieka laimingi.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Žvejų miestelis |
Grįžkim į Huančiako. Jis kitoks nei kiti žvejų miestai. Čia yra išlikę senieji šiaudiniai žvejų laiveliai, kurias šie naudojasi iki dabar. Siauri, šiaudiniai, riestomis nosimis vienvienčiai plausteliai nebijo didelių bangų ir jas įveikia neapvirtę. Visą dieną šie laivai džiūsta išrikiuoti prieš saulę, kaip puiki paplūdimio dekoracija ir laukia kitos žvejybos.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Šiaudiniai laiveliai |
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Vietiniai paplūdimyje |
Visas atpalaiduojantis Huančiako efektas dingo išvažiuojant. Jau sėdim ramūs Truchijo autobusų stotyje kai Eglė paklausia, kur mūsų telefonas. Kur jis buvo? Liko Huančiako hostelyje. Autobusas už valandos, o telefonas už pusvalandžio kelio, taigi Andrius ieško bėga iš autobusų stoties ir ieško geresnio taksi.
Populiariausias taksi automobilis, ypač šiaurinėje Peru, yra mažas „Daewoo Tico“. Greičiausiai, prieš kokius penkioliką metų neblogas korejiečių vadybininkas sugebėjo kažkokiu būdu visiems taksistams šias mašinas iškišti. Veikia ir atrodo mašinos panašiai, kaip ir senos „Daewoo“ mikrobangų krosnelės – lėtai ir nepatikimai. Vienintelis jų privalumas – tai kad jos mažos kaip „Daewoo“ virduliai, tai dviejų eismo juostų gatvėje išsirikuoja bent keturiom eilėm. Jei skubate, šiomis keturratėmis mikrobangėmis geriau nepasitikėti, nes jos sukurtos picai šildyti ir tik vėliau taksistams pritaikytos.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Mažieji taksi automobobiliai |
Taigi sėdu į kiek didesnę, nors ir nenaujesnę, Toyotą ir prašau spausti, kiek galima. Į laikrodį žvilgčioju bent dukart per minutę, prie raudonos šviesos pačepsiu taip primindamas vairuotojui, kad mes skubam. Ir nuskubėjom per 25 minutes. Bet čia hostelyje telefono prie rozetės, kur jis pasilikome krautis, nebėra. Dar dešimt sugaištų minučių ieškant vaikino, kuris valė kambarius. Šis galiausiai perduoda telefoną iš dušo kabinos, kur maudėsi. Supraskit, rado, bet į savo kišenę jau buvo įsidėjęs.
Įsėdęs į tą patį taksi prašau spausti dar labiau, nes autobusas jau už 25 minučių. Vairuotojas visai nebegailėjo savo mašinos, šokinėjom per visus gulinčius policininkus, ir saugiai pralėkėm per kelis raudonai šviečiančius šviesoforus. Į stotį atbėgau likus net trim minutėm iki autobuso ir su telefonu rankoje. Eglė buvo beatsiimanti bagažą, bet viskas baigėsi gerai. Dar vienas naktinis autobusas veš mus vėl į kalnus.
Daugiau rasite: Greitgrisim.lt
