Huaraze būnam anksti anksti ryte. Taip šalta, kad vos išlipę iš autobuso pradedam raustis kuprinėse ir ieškoti megztinių ir striukių. Miestas 3000 m aukštyje, taigi dar nepakilus saulei šaltis įkyriai kandžiojasi.
Čia, Huaraze, norime poros dienų aklimatizacijai, kad organizmai vėl priprastų prie pasikeitusio slėgio ir retesnio oro. Per „Couchsurfingą“ buvome susitarę su tokiu Ivanu, kad nakvosime pas jį. Paskambinom, jis mus pasitiko ir iškarto palydėjo iki savo būsto. Gera pradžia – pusė darbo.
 |
| Ivano būstas |
Ivanas, kilęs iš nedidelio kaimo kalnuose, atvažiavo į Huarazą, baigė „turizmą ir administravimą“ vietinėje kolegijoje ir dabar dirba gidu. Ne tik sau užsidirba, bet dar ir kaime likusiai mamai padeda siųsdamas pinigus. Grynakraujis kalnų fanatikas, kuriam vos dvidešimt penki, daug namie nebūna, nes treniruojasi po pusmečio vyksiančiam maratonui. Maratono dalyviai turi įkopti į statų ir snieguotą 5 800 m kalną, vėliau nulipti, važiuoti dviračiu iki miesto, bėgti apie 15 km, o tada dviračiais leistis iki nulinės altitudės–vandenyno (dar 60 km). Skamba baisiai, bet Ivanas sako, kad rekordą (šiuo metu jis yra 9h), pagerinti įmanoma. Ir ne dėl pinigų jis ten taip nori dalyvauti, o paprasčiausiai savo malonumui, tokiam pačiam, kaip pakepti šašlykų ir pagurkšnoti alaus.
Nors Ivano daug nematėme, turėjome puikią progą pamatyti ir pajausti paprastų (pakartosiu: ne vargingų, bet paprastų) peruiečių gyvenimą. Labiausiai tai gyvenamąją vietą. Ivanas negyvena toli nuo centro, vos 10 minučių pėsčiomis nuo pagrindinės aikštės. Iš išorės namas tvarkingas, nutinkuotas, padažytas vieno aukšto pastatas. Viduje – visai kas kita. Vienintelis kambarys, kuriame iš visų šešių pusių cementas ir plytos – netinkuota, nedažyta ir net tai, kad Ivanas gyvena tikrai tvarkingai, niūrumo jausmo nepanaikina. Dušas, žinoma, šaltas, o virtuvė įrengta tiesiog ant stogo ir uždengta polietileninės plėvelės stogeliu. Lipant į ją, reikia taip susilenkti, kad Andriui tenka saugoti ir galvą ir nugarą net lipant keturpėsčiam.
Išvadą apie peruiečius padariau vieną. Jiems labai svarbu, ką kiti pagalvos. Visi namai išdažyti ir sutvarkyti iš išorės, o viduje matosi netvarka ir purvas. Tas pats ir su apranga. Nesvarbu jaunas ar senas, iš kalnų ar nuo vandenyno, jie visi stengiasi atrodyti gerai, žinoma, pagal savus standartus. Vienas skrybėlę nusiims tik miegodamas, kitas nesusitepęs plaukų su želė neišeis pro duris.
Dar būdami Huaraz‘e iš turistinės informacijos girdime, kad į nacionalinį parką galima patekti tik su gidu – tai reiškia pirkti turą agentūroje ir mokėti bent 250 USD už kiekvieną. Nors kiek pagąsdino, per daug nepergyvenome.
Po dviejų dienų aklimatizacijos Huaraze pajudame. Ivanas padrąsina, kad mus įleis ir be jokių gidų. Kuprinėse nuomota palapinė, kilimėliai, benzininė viryklė, puodas, maistas keturiom dienom, mūsų miegmaišiai ir rūbai. Žodžiu, viskas ko gali prireikti ant pečių – mūsų didelėse kuprinėse, kurias pasiryžome nešti paskui save visus 50 kilometrų kalnuose.
 |
| Santa Kruzo takas prasideda karvių kaimenėmis ir stačiomis uoluomis |
Viskas praėjo geriau nei tikėjomės. Pusę dešimt ryto, jau esam prie įėjimo į nacionalinį parką. Čia mus pasitinka du besišypsantys „pareigūnai“, kuriems nekyla jokių klausimų apie gidus ar kokias kitas nesąmones. Paprašo sumokėti po 65 soles už įėjimą ir viskas. Taip vietoje 500, šis pasivaikščiojimas mums kainuoja 150 USD.
Pirmiausia su kuo susiduriame, tai didėjantis aukštis. Pradedame 2900 m aukštyje. Pirma nakvynė jau 3700, antra 4300 m, o trečiąja vėl grįžtame į 3700 metrus virš jūros lygio.
Su lipimu į viršų susitvarkome nesunkiai. Esame lipę ir anksčiau – svarbiausia, judėti į priekį ir ilsėtis tiek ir taip dažnai, kaip to reikalauja organizmas. Mūsų atveju išeina, kad lipdami įkalnėn stojame kas dešimt minučių trumpam atokvėpiui. Vėliau sunkiau būna tiems, kurie į kalnus bėga ir nekreipia dėmesio į kylantį kraujo spaudimą, sunkėjantį kvėpavimą. Čia, žinoma, išimtis vietiniams, kurie visus lenkia kaip lietuviški „mikriukai“ visą likusį viešą transportą – naudojasi visais įmanomais kelio trumpinimais, net jei jie reiškia statesnį lipimą, o tą patį atstumą įveikia bent triskart greičiau.
 |
| Andai |
Užbėgdamas klausimui už akių, papasakosiu, ką valgėm. Visą maistą nešamės su savimi ir dėl jo pirmą dieną kurprinės sveria nemažai. Pasukę galvas ir dar paklausę kelių Ivano patarimų susidarėm štai tokį meniu: ryte arbata ir šokoladas energijai, priešpiečiams ir pietums džiūvėsiai arba sausainiai su saldžiu ir maistingu džemu bei koks vaisius. Šiuos irgi išsirinkome puikiai tiek svorio, tiek išsilaikymo prasme – pirmą dieną bananai, antrą obuoliai, o trečią labai skanūs apelsinai. Vakarienei būtinai ko nors šilto, o ten, kur vandeniui užvirti ir virti reikia daugiau laiko, geriausiai tinka greitos makaronų sriubos. Visas maisto gerumas yra tas, kad kuprinės kasdien lengvėja. Vakare jau įsikūrus užsikuriame viryklę ir laukdami kol užvirs vanduo, palydime paskutines saulės apšviestas kalnų viršūnes ir pasitinkam po vieną pasirodančias žvaigždes.
 |
| Stovyklavietė |
Kuo aukščiau – tuo šalčiau. Kylant kiekvieną 100 metrų temperatūra nukrenta po 0,6 laipsnius. Dieną viskas labai gerai. Pats oras vėsus, kartais prapučiantis silpnas vėjas labai gerai atgaivina, o saulė, kuri yra bent trimis kilometrais arčiau, nei būtų prie jūros, kaitina išsijuosusi. Tai taip išeina šilta ir gaivu.
Naktis jau visai kita šneka. Jos net kiek bijojome. Nebuvome visai tikri dėl savo trijų sezonų „Deuter“ miegmaišių, kurių „extreme“ temperatūra yra vos +6 laipsniai. Naktimis temperatūra nukrenta iki neigiamos (maždaug -2 iki -6). Taigi prieš miegą reikia gerokai pasiruošti: dvigubos kelnės, trigubos kojinės ir viskas ką turi ant viršaus. Nesušalome. Jei rimtai, tai buvo netgi šilta visai.
Gana čia apie tuos praktiškumus. Geriausias jausmas atsikelti anksti ryte ir gerti kokos arbatą (mate de coca) saulei kylant, kai žolė dar padengta šerkšnu, o kalnus vis daugiau apšviečia šilta slystanti rytinė saulė.
Eidami prasilenkiame su viena ar kita grupe, kurie eina su mažytėmis kuprinėmis, o visus jų daiktus neša mulai. Ne gana to, jiems gidai stato virtuvės, valgyklos, tualeto ir miegamąsias palapines, gamina valgyti. Taigi lieka tik eiti. Skamba neblogai, bet tik iš pradžių. Jeigu eitume dar kartą, tai darytume tikrai patys. Jausmas, kai esi absoliučiai nuo nieko nepriklausomas ir viskuo apsirūpinęs yra nepakartojimas. Turi namą, maistą, mylimą žmogų ir puikius vaizdus čia pat – slėnis tarp akim nesuvokiamo dydžio uolėtų kalnų, skaidrus vanduo bėgantis iš kažkur aukščiau esančių ledynų, besiganančios karvės, žirgai ir vienas kitas asiliukas. Nieko daugiau nereikia!
 |
| Milžiniški slėnia |
Stūgsantys kalnai irgi nebėra tokie paprasti, kai pradedi geriau juos pažinti. Iš pradžių matome slėnį ir uolėtus kalnus. Tačiau po dviejų dienų gerokai pakilus, pasirodo ir tai, kas buvo dar aukščiau. Tai šešis tūkstančius metrų siekiantys vieni aukščiausių Peru kalnų. Didelės snieguotos viršūnės, kurias matai vis kitu kampu, kas kelioliką metrų vis kitaip apšviestas lėtais žingsniukais lipdamas į viršų. Atrodo, ramūs, sunkiai įveikiami ir tuo patenkinti kalnai savo ramumu užkrečia.
Kulminacija buvo trečioji diena, kai turėjome pakilti iki 4750 metrų aukščio ir pereiti į kitą kalno pusę, kur tęsėme savo žygį jau kitu slėniu. Ryte atrodė juokų darbas – „pora valandų ir įveiksim“. Bet kalnai turi vieną erzinančią savybę. Kai manai, kad tai, ką mato akys, jau yra viršus, jį pasiekus kalnai parodo likusią savo dalį. Taip mus kalnas „apgavo“ net keturis kartus. Kylant kiekvieną žingsnį oras vis retesnis, kuprinės sunkesnės ir vienintelis išsigelbėjimas yra kokos arbatos termosas. Visi Andų kalnų gyventojai sutiks, kad tai pats geriausias dalykas aukščio ligai įveikti. Negalime tam prieštarauti. Punta Union pasiekėm po penkių valandų ėjimo ir tai buvo didžiulis laimėjimas.
 |
| Draugiški asilai |
Paskutinę dieną, likus vos kelioms valandoms iki finišo, kol Andrius fotografuoja sugriuvusį tualetą, Eglė ramiu žingsniu prieina prie vieno iš keturių pievoje buvusių asilų. Ištiesta ranka į priekį, tarsi kažką turėdama delne ir norėdama duoti liūdno žvilgsnio ilgaausiui – taip asilas Eglę prisileido. Pradėjus glostyti jam viršugalvį, ilgos ausys bemat nusileido, o greitai ir likę trys asilai nedrąsiai priėjo arčiau. Mums nueinant keli bandė sekti iš paskos, bet tik keletą metrų.
Galiausiai pradedame eiti per gyvenvietes, kur vietiniai augina daugybę avių. Viena bliovė iš visų labiausiai, o to priežastis yra vos prieš 20 minučių gimęs jauniklis, kurį šeimininkas už nedidelį mokestį leido nufotografuoti.
Po šių keturių dienų grįžome labai purvini, pavargę ir laimingi. Net šaltas Ivano dušas nebeatrodė toks šaltas ir baisus. Aišku, kai man muiluota galva dingo vanduo, kiek išsigandau. Bet po kelių minučių jis atsirado, pfffiu.
Toliau – į sostinę Limą.
