Priežasčių buvo bent kelios. Sakome, kad norime išsivalyti nuo visų modernaus pasaulio toksinų kūne ir visokio nerimo sieloje. Be viso to, norime ir išbandyti ayahuasca.
Aišku, pagaliau išsipildė ir mūsų seniai brandinta mintis pagyventi kokioje nors glūdumoj, kur civilizacija, jei ir pasiekia, tai nėra kiaurai persismelkusi. Čia būtent taip.
Dabar nerašysiu apie ayahuasca (tariama ajovaska), jos sukeliamas haliucinacijas ir visus panašius dalykus. To teks kiek palaukti, nes viskas suguls atskirame įraše. Tik turiu pasakyti, kad Amazonės šamanams ayahuasca yra apeigų ir gydymo preparatas, ne narkotikas. Šiame įraše noriu daugiau papasakoti apie tai kuo ir kaip gyvenome visą savaitę.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Šamanas |
Išklausęs ko mes norime, Pedro minutę patyli ir vėliau sako, kad pirmiausiai jis nori pažiūrėti mūsų „užterštumo lygį“ ir jau pirmą vakarą sako dalyvauti ayahuasca ceremonijoje. Žinoma, su puse porcijos ir jokio poveikio. Kito ryto išvada buvo, kad mūsų valymas užtruks bent 3-4 dienas, o tada dar turėsime vieną ar dvi ceremonijas su ayahuasca. Verdiktas – mes čia liekame savaitei.
Gyvenome labai mažoje „atsiskyrėlių“ bendruomenėje. Čia Pedro, kartu su šešiais kitais šamanais (pastarieji vienas kitą vadina maestro) kuria mažą savo gyvenvietę, kuri būtų atokiau nuo civilizacijos šurmulio. Ją visi vadina „Laguna“, nes viskas įkurta ant upės užutėkio kranto.
Iki artimiausio kaimo – Nueva Betania – 30 minučių pėsčiom per mišką. Taigi motorų ūžesio Lagunoje nesigirdi, o elektros laidai nebus atitiesti dar bent kelis šimtus metų. Vienintelis būdas pasiekti civilizaciją – eiti iki Nueva Betania, o ten tikėtis susisiekti su likusiu pasauliu keliomis praplaukiančiomis valtimis arba vieninteliu telefonu visam kaimui. Kai kam nors skambina, ruporas praneša „ponia Sanchez prie telefono“. Iš pradžių nesupratome, kas čia ką sako, tik po poros minučių pamatėm atbėgančią senjorą Sanchez.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Ženklas prie džiunglių miestelio |
Mūsų Lagunoje iš viso keturiolika. Be septynių šamanų čia gyvena virėja Marta. Ji kiekvieną dieną pradeda ir pabaigia mažoje pašiūrėje, kuri čia yra rimčiausia virtuvė. Kartu su vienu vyresniu šamanu čia gyvena ir jo moteris, kuri taip pat praktikuoja šamanizmą, o likusiu laiku siuvinėja kryželiu neįtikėtino grožio rankdarbius.
Kitas šamanas, kiek jaunesnis, akivaizdžiai neseniai sukūrė šeimą, jie visi trys – su žmona ir trijų mėnesių dukrele – gyvena atskirame namuke. Visi likę šamanai ir vieno jų moteris/žmona miega kitame name. Ir tada trys prisiplakėliai – viena kanadietė ir du lietuviai.
Įtariu, kad gyvenimas pasaulio pakrašty su septyniais šamanais skamba labai keistai. Įsivaizduojate, matyt, kad sėdim kokiose pelkėse ir ištisas dienas bei naktis šokam aplink laužus ir valgom gyvačių ar roplių galvas.
Turiu nuvilti. O kitus gal nudžiuginti ir nuraminti. Amazonės šamanai daugiau orientuoti į augalus, taigi čia jiems gyvačių ir roplių nereikia, jie naudoja žoles. O kas dėl išvaizdos, tai jie iš pirmo žvilgsnio, ir net iš antro žvilgsnio, niekuo nesiskiria nuo eilinių Amazonės kaimų gyventojų. Smulkūs, tamsaus gymio, aukštais ir iškiliais skruostikauliais. Akys atrodo didelės, bet tuo pačiu siauros – tiesiog taip atrodo, nieko negaliu padaryt.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Nameliai, kuriuose gyvenom |
Apsirengę paprastais rūbais, dažnai kokiais treninginiais šortais ar kelnėmis, „Juventus“ ar „Real Madrid“ futbolo marškinėliais, apsiavę šlepetėmis arba botais. Kai kurie su kepurėm, pavyzdžiui, Pedro turi tokią raudoną ant kurios parašyta „Ferrari“.
Kasdienis gyvenimas irgi niekuo labai neišsiskiria. Vieni žvejoja, kiti namą stato, treti valgyt gamina, o dar kuris nors kokį medį kerta. Tik atvykę pamatėme būtent tą paprastą kasdieniškumą ir pagalvojome, kad vienintelis Pedro yra Šamanas, o visi kiti čia tik šiaip sau. Pasirodo klydome.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vienas iš šamanų |
Autentiška ir graži shipibo kalba, kuria kalba visi vietiniai. Tik kažką sakydami mums, jie verčia liežuvį ispaniškai.
Darbų jie turi nemažai, bet dirba šiukštu nepersistengdami. Ramiame upės užutėkyje jau stovi keturi namai, tačiau darbininkai jau baigia penktą ir pradeda šeštą. Kanadietė išdavė, kad buvo čia atvežusi grupę savo „dvasinių keliautojų“, kurie nemažai pinigų už savo patirtis paliko.
Įtariu, kad dėl tos grupės čia išdygo ir tualetai. Ne šiaip kokie laukiniai, bet su unitazais. Baltais. Jais naudojasi tik kanadietė ir mudu dažnais atvejais. Likusiems arba tualetai nereikalingi arba jie kokį slaptą ir geresnį turi. Bet net ir baltas unitazas neužmaskuoja žmonių paprastumo ir to, kaip jie nesupranta visų modernaus pasaulio mandrybių – vandenį nuleisti reikia kibiru vandens pasemtu iš bačkos, pastatyta kriauklė irgi neaišku kam, nes tekančio vandens nėra, o dušas yra tas pats kibiras ir upės vandens statinė. „Turistams reikia keistų patogumų, tai mes juos įrengėme“ – masto jie, turbūt. Bet, kad tame daugiau nepatogumo, nei patogumo vistiek nesupranta.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Rankdarbiai |
Kai nevisi stato namą, tada kai kurie žvejoja arba gamina dubenėlius iš tokių didelių vaisių, kaip gigantiški obuoliai – perpjauna, išskaptuoja ir išdžiovina. Turi ir visokių darbų, kaip žolės pjovimas ar pan. Kartais į pagalbą ateina Pedro sūnus, kuris gyvena minėtame kaime už pusvalandžio. Žodžiu, čia labai iš lėto, labai ramiai per dieną kažkas įvyksta. Jokie darbai nepermuša ramybės.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Saulėlydis |
O vakare, kai vieni nudirbę darbus laukia, kol kiti grįš iš žvejybos, žiūri į besileidžiančios raudonos saulės nuspalvintą vandenį, aš galvoju, kad man jie visi atrodo kaip buvusi vaikų šaika, kurie čia turėjo savo štabą ir dabar persikėlė ant visam.
Jie nesipyksta. Matosi ir jų kalbos nesuprantant, kad visi yra skirtingi, kai kurie mažai išsimokslinę, o kai kurie ir knygos nematę. Tačiau savo būdo skirtumus šie, atrodo, lengvai ignoruoja ir praleidžia pro akis.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Virtuvė |
Prisimenu save prieš išvažiuojant. Jei virtuvėje kokie paprasti makaronai nusunkiant vandenį iškrenta į kriauklę, būna didžiausia bėda, nervai ima viršų ir taip toks mažmožis suardo visą ramybę. Esu tikras, kiekvienam mūsų kasdien ar bent kas antrą kažkas tokio nutinka.
Kas buvo kai Marta netyčia sudegino žuvis? Daug juoko ir nieko daugiau. Taip čia su viskuo – jei kažkas nepasiseka jie juokiasi, jei turistas daro kažką kitaip – jie irgi juokiasi.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pagautos žuvys |
Iš šių žmonių nejautėme jokio pavydo, dėl to, kad neva gimėme po geresne saule. Jie laiko atstumą ir nors jiems viskas labai įdomu, savo progos paklausti išlaukia, net jei laukti tenka kelias dienas. Galbūt kai kurie savo klausimo taip ir neužduoda.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pokalbis su vietinėmis moterimis |
Mūsų valymas vėlgi nebuvo šokinėjimas per laužus ar kokia dūmų terapija. Iš tikro, tai pačios procedūros, na gal išskyrus vieną, buvo trumpos ir neskausmingos.
Antrą ir ketvirtą dieną viskas, ką darėme tai vakare prausėmės su pinion žolės nuoviru. Šis dušas tikrai buvo veiksmingas. Bent tiek, kiek gali matyti plika akimi – plaukai neriebaluoti, oda švari, jokių blogų kvapų. Šamanai sako, kad ir toksinus pravalo.
Bet va trečiąją dieną gavome rimtai ir iš esmės išsivalyti. Dar prieš sugerdami po pilną puodelį tos pačios pinion žolės, buvome perspėti, kad kiek skaudės pilvą ir bus pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Ir tie kas sakė, tikrai nemelavo. Nuo ankstaus ryto iki pietų sėdėjom, gulėjom, vartėmės visaip gurgiančiais pilvais ant savo namelio grindų. Į tualetą ėjom dažniau nei pratardavom kokį žodį. Kol galiausiai viskas baigėsi taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Pietaudami jautėmės sveikutėliai. O dėl veiksmingumo – nesu tikras, bet, atrodo, padėjo – pavalgius skrandžiai ir žarnynas jau seniai buvo tokie ramūs, nekunkuliuojantys ir neburbuliuojantys.
Po trijų dienų valymo liko tik dvi dienos su ayahuasca ceremonijomis vėlai vakare ir viena poilsio diena tarp jų. Pridėkite dar keturias beveik niekuo neužimtas dienas iki tol ir gausite visą čia praleistą savaitę. Dienomis daug nenuveikdavome – Eglė išskalbė visus rūbus, o kai kuriuos net kelis kart, nusimezgė megztinį, Andrius kiek pafotografavo ir parašė šitą įrašą, dar knygų paskaitėm. Bet laikas bėgo greitai ir nieko daug nenuveikiant, tokiu, o gal net kiek lėtesniu ritmu nei gyvena vietiniai šio upių labirinto gyventojai.
Greta esančiame kaime irgi buvome porą kartų. Sekmadienį ėjome su šamanais ir traukėme iš upės vandens prisemtą valtį.
Didžiausią laimę pajausti, kokioje užmirštoje vietoje vis tik esame, gavome paskutinę dieną. Dieną, kuri prasidėjo anksti, nes skubėjome į laivą. Sako, nuo septintos iki dešimtos valandos ryto praplaukia keli laivai, taigi mes ateidami aštuntą matome vieną ką tik nuplaukusį, bet laukiame kito. Laukėme iki popiet, ir tai labai pasisekė, nes dažniausiai laivai plaukia tik ryte.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Kiekvienas dirba savo darbą |
Ta diena, kai mes visas septynias valandas sėdėjome ant kranto, buvo kaimo švarinimosi diena. Bendruomenės pirmininkas nusprendė, kad jau laikas tvarkytis, taigi visi čiupo mačetes ir išėjo.
Krantinė teko moterims. Kokių dvidešimt moterų pasiėmusių mačetes atsisėda ant trumpos vos pradygusios žolytės ir pradeda mačetėmis ją „pjauti“. Visur kitur tai būtų suprasta, kaip atsisveikinimo su mačetės ašmenimis diena – moterys kerta į žemę, kad ne tik žolė nusipjautų, bet ir visos jos šaknų užuomazgos dingtų. Iš sausos žemės tik dulkės kyla, kol gauja moterų per kelias valandas sutvarko kelių arų lopinėlį.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vietiniai vaikai |
Bet smagumas ne tame. Smagumas matyti kaip čia auginami vaikai. Keletas išėjo su mamomis tos žolės skabyti ir vaizdas lyg iš baisiausio super-mamų siaubo filmo finalinės kvapą gniaužiančios scenos: moterys mačetėmis kapoja žemę, o vaikai, vos didesni už tas mačetes, vos paeinantys šlepsi visur aplink. Mamoms tai nėra kažkoks baisus pavojus, šios stveria vaiką už rankos ir nukelia sau už nugaros, kad nemaišytų. Kartą mūsų akyse vienas vaikas, neklausęs savo mamos, gavo su mačete per užpakalį. Štai kaip kaprizai sprendžiami.
Klausite, kodėl čia nėra daugybės turistų, jei čia taip gerai? Apskritai į šią Amazonės regiono dalį atvažiuoja mažai keliautojų, nes tai nėra vieta, rekomenduojama keliautojų knygose. Džiungles ir vietinius siūloma pamatyti Iquitos, ar Manu nacionaliniam parke, o Pucallpa yra pakankamai toli ir nieko tokio ypatingo nesiūlanti, išskyrus turizmo nesugadintas vietinių bendruomenes. Kitas reikalas – atstumas. Iš Limos iki Pucallpos 21 valanda kelio autobusu. Iš Pucallpos iki Nueva Betania, ar kitos mažos bendruomenes – 5-7 valandos valtimi. Mūsų atveju tai buvo šešios valandos valtyje su 40 keleivių.
Turistiniai ayahuasca bandymai dažnai vyksta prie Cuzco, Iquitos ar prie kitų turistų labiau mindomų miestų. Tik va bėda, kad ten šamanai nori labiau pinigų, o ne visi jie ir tikri: „einam šįvakar bus ceremonija, pakilsi į kosmosą, kainuos du šimtus dolerių“. Apie jokį dvasingumą negali būti jokios kalbos, kartais net su alkoholiu šamanai leidžia ayahuasca maišyti. Tie, kas ieško tik apsvaigimo, pasirašo.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vakaras prie Lagunos |
Kita priežastis yra, kad konkrečiai apie šią vietą mažai kas žino. O ir mes sužinojome labai netikėtai. Mums čia buvęs pasigyrė vokietis Vimalo, kurį sutikome Huaraze, kuomet kartu gyvenome pas Ivaną. Šis irgi buvo sužinojęs iš kitų keliautojų. Taip ir skilnda gandas iš lėto apie Pedro ir Nueva Betania – reikia nupirkti maisto ir po to jau tik nuvykus kalbėtis, kiek toks pagyvenimas gali kainuoti. Mums šis savaitės malonumas kainavo pigiai.
Išvažiuojame švarūs ir ramūs. Gal net labiau nei tikėjomės.
