Išvažiuojame neišpasakytai punktualiai – 7:00 ir nė minutės vėliau. Miegas, o tiksliau smarkus jo trūkumas kėlusis anksti, vis merkia akis, bet turime laikyti patys save ir vienas kitą atsimerkusius – kelias į Kači žada būti gražus.
Toks jis ir buvo. Važiavome ten, kur autobusas važiuoja tik kartą per dieną, o be jo, čia kelią zulina tik keletas autobusiukų su turistais arba keliautojų nuomoti automobiliai – eismas retas, kaip oras aukštuose kalnuose. Ir visi pastarieji čia vyksta vyno keliu, kuris turi prasidėti jau nuo Kači.
Greitgrisim.lt nuotr./Argentnos keliai |
Autobuso vairuotojai labai svarbūs žmonės: pypsendami sveikinasi su kiekvienu pravažiuojamo kaimo gyventoju, į vairuotojus visi žiūri su šypsena ir pagarba, nes šie ne tik veža žmones į didmiestį, bet ir atveža didmiesčio naujienas – tik dalį laikraščių nuperka keleiviai, likusi dalis parduodama Kači.
Atvažiuojame gerokai įdienojus, sekmadienį, blogiausią dieną kelionėms ir geriausią dieną nieko neveikimui Pietų Amerikoje – miestas tuščias, lyg kur nors kas nors pinigus dalintų. Dirba tik viena turistų laukianti kavinė miesto aikštėje, bet ir ta savo turistų nesulaukia, nes visi šie kažkur važinėja ir galbūt teiksis grįžti vakare.
Greitgrisim.lt nuotr./Mažas kaimelis |
Kuprinė pasunkėjo dviem su puse kilogramo, ne gana to, prie kuprinių šonų abiem priskreto paraloniniai kilimėliai, taigi mes iškarto einame prie Camping Municipal, kuris žadėjo būti valdiškas miesto kempingas su miesto baseinu. Bet vaizdas kiek kitoks, nei tikėjausi pamatyti: vartai atidaryti, nė gyvos dvasios. Po keliolikos minučių prie tuščio baseino radau tik iškylaujančią šeimą, kuri patarė palapinę statytis kur patinka, o kempingo administracija kažkada pasirodys pati.
Daug žadėjęs kempingas paaiškėja neturintis virtuvės, o karštą vandenį tik kelias valandas per parą. Užtai kiekvienai palapinės vietai čia yra po betoninį stalą ir, svarbiausia, ugniavietę su grotelėmis – tai, pasirodo, privalomas kempingo atributas Argentinoje.
Dar spėjame iki pietų nusipirkti maisto ir vyno, kurio pasirinkimas vos iš keleto rūšių, kas pasirodė keista mieste, kuris sakosi esąs ant vyno kelio. Net pats vyno kelias iki čia buvo keistas, nes vynuogynų nesimatė, o tik didžiuliai kaktusai tarp kalnų šlaitų.
Greitgrisim.lt nuotr./Spalvotos kalvos |
Buvome tiesiog priversti tinginiauti ir trintis aplink palapinę, nes gražusis miestelis miegojo sekmadienišku grožio miegu, o apylinkės veiklos ir pramogos tik tiems kurie nuomavosi mašinas, t.y., sunkiai pasiekiamos. Vienintelė pramoga mums buvo pusvalandžio pasivaikščiojimas iki senų ir apleistų, bet fotogeniškų kapinių. Toliau laiką praleidome tiesiog šeimyniškai tobulai – Andrius skaldė malkas ir kepė mėsą, Eglė skaniai ir daug valgė.
Kelias nuo Kači iki Kafajate yra dalis garsiojo Ruta Nacional 40 – kelias išsitiesęs nuo Argentinos šiaurės iki pietų daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, ir tik retkarčiais asfaltuotas. Eismas juo yra beveik nulinis. Be to, viešasis transportas iki Kafajate mūsų nenuveš, nes tokio paprasčiausiai nėra, šiuo keliu jokie autobusai nevažiuoja, taigi vienintelė išeitis mums lieka vėl kelti nykščius.
Su visais daiktais ant pečių puškuojam link miesto pakraščio ir čia iš už kampo link mūsų pradeda bėgti vilkšuniui giminingas šuo. Eglė pameta keletą akmenukų į jo pusę, parėkaujam „fu fu fu“ ir šis aprimsta. Tačiau visą kelią nepaliauja mūsų sekęs, o kai jau radę gerą vietą mašinų stabdymui nusimetam kuprines, būsimas draugas randa gerą vietą už kelių dešimčių metrų ir pasidėjęs galvą ant priekinių letenų mus stebi.
Lemtingoji susidraugavimo akimirka atėjo po pirmojo prastovėto pusvalandžio, kai Eglė ištraukia pusrytinius sausainius: alkanas šuns žvilgsnis ir atkaklus draugiškumo siekimas, kuris pradžioje buvo mūsų palaikytas agresyvumu, galiausiai mus palaužė – užteko vieno mosto ir švilptelėjimo ir vilkiukas bemat atskriejo prie mūsų. Draugystė truko kokią valandą, per kurią visi trys valgėm sausainius, o vilkas apsimetinėjo mūsų augintiniu, taip, greičiausiai atbaidęs turistus nuomotais automobiliais sustoti pasiteirauti, kur važiuojame. Sustojus mūsų paimti mašinai, šunelis dar bandė bėgti paskui mašinos ratus, kas tik dar labiau abiem pusėm jausmų sukėlė. Bet tokie yra Argentinos šunys – mieli, alkani, visų.
Visus beveik du šimtus kilometrų iki Kafajate mus pavežė anglų pora. Su anglais keliaujant, būti vienoje kompanijoje, yra didelis malonumas, nes pirmiausiai jų humoro jausmas yra subtilus, bet tuo pačiu aštrus, skatinantis juoktis ir iš savęs paties. Mus veža ką tik į pensiją išėjusi pora, kurie būdami jaunesni visur keliaudavo motociklu, o dabar tai pasakoja su šypsena, pasididžiavimu, bet savo amžiaus visai nesigėdi. Atvirkščiai – jie juokiasi, kad sunkiau juda ir turi problemų su cholesteroliu, juokiasi, kad nebeturi dirbti, juokiasi ir iš mūsų sakydami, kad mums nepasisekė, nes pensijų mums greičiausiai niekas nebemokės. Tokie žmonės suteikia vilties, kad pasenus nėra taip blogai, kaip sako klišės, o yra taip, kaip nori, kad būtų.
Greitgrisim.lt nuotr./Vyno darykla |
Likus vos keliolikai kilometrų Kafajate pasirodo įrodymai, jog tai visgi yra vyno kelias. Pats Kafajate miestas yra didesnis, gyvesnis ir daug labiau vertas dėmesio nei Kači (bent jau ne sezono metu) – čia turbūt daugiau nei dešimt vyninių – ne tų vyno bariukų, kurie dabar labai madingi Vilniuje ir vietoje alaus parduoda vyną, bet tokių vyninių, kurios iš tikrųjų gamina vyną.
Naujas kempingas vėl verčia valgyti tik ant grotelių ruošiamą maistą: jautieną ir daržoves, o vyno mieste negali neragauti ir vėliau nepirkti.
Greitgrisim.lt nuotr./Argentina |
Po vienos ar dviejų ekskursijų per dieną vėliau sunku išsirinkti vieną vyną šiam vakarui – puikus gyvenimas Argentinoje tęsiasi!
Greitgrisim.lt nuotr./Vyno gamykloje |
Per dvi dienas apėjome tris vyno daryklas, kurių mažiausioje per metus pagaminama vos 6 000 butelių vyno, tačiau pastarasis niekur nevežtas kainuoja beveik dvidešimt dolerių už butelį. Tai nekasdienės kainos vynas, kurio retas ir retai geria ar net ragauja. Mes aišku ne išimtis, bet mūsų išvada vienareikšmė, kad tokie vizitai ir gero vyno ragavimai verčia kitaip žiūrėti į tai, ką geri.
Kiti vizitai buvo didesnėse – Nanni ir Etchart – vyno daryklose, kur nors viskas gaminama modernizuotais tankais, vos keliomis ąžuolo statinėmis, jaučiasi tas tobulumo siekimas, noras gaminti skanų vyną ir dėmesys detalėms. Etchart vyno darykla priklauso tarptautiniam platintojui „Pernoid Ricard“, tam pačiam, kuris platina ir „Havanna Club“ romą, bei kitus gėrimus visame pasaulyje. Tačiau vyno daryklos patalpos vis dar yra ta pati sodyba prie kelio, su senais namais ir naujais sandėliais, aukštais garažo vartais ir apsupta vynuogynų, kurios vėliau spaudžiamos ir brandinamos dideliuose tankuose.
Na o grįžimas į Saltą buvo nemažiau puikus. Mums sustoja čia gyvenantis čilietis, kuris važiuoja keisti padangos, kurią neseniai sugadino. Važiuojame vos 60 km/h, nes mažas atsarginis ratas sunkiai daugiau leidžia, užtai gerasis vairuotojas sustoja mums parodyti vietines slėnio įžymybes: dar vieną velnio gerklę ir amfiteatrą, kur puiki akustika uoloje verčia čia nuolat būti vieną muzikantą – fleitos pūtiką.
Tolesnis kelias į Čilę – Atakamos dykumą – raitosi taip va:
Greitgrisim.lt nuotr./Pakeliui į Čilę |