Per porą valandų nenusakomu greičiu (nes spidometras neveikia) pasiekiame Gajanos – Surinamo sieną. Šį kartą siena – tai didelis keltas plaukiantis per upę tik vieną kartą dienoj. Kadangi vieną kart per dieną, sutinkame matytų veidų. Pirmiausiai olandas Binas, IT kompanijos vadovas su kuriuo susitinkame jau kokį ketvirtą kartą, bei keletas kitų keliautojų, kurių veidai matyti dieną prieš, Surinamo ambasados laukiamajame. Visi smagiai pasidaliname savų kelionių įspūdžiais, pajuokaujame. Apie savo darbus priverčia pamąstyti pora iš Prancūzijos, nes šie turi vaikų „klubą“ viename paplūdimyje savo šalies pietuose. Vadinasi, kai šilta dirba, o kai šalta ir nėra darbo – keliauja. Va taip va.
Priplaukus Surinamo pusę, pasijaučiam lyg stebintys sprintą sunkinančiomis aplinkybėmis – tvieskiant saulei ir su nešuliais ant pečių. Taip pusė keleivių bėgčiomis įveikia 400 metrų iki imigracijos punkto. Viskas tam, kad sutrumpintų savo stovėjimą ilgoje pasų tikrinimo eilėje. Aišku, europiečiai turistai apie tokią tradiciją nežinojo tad prislėgti kuprinių tiesiog nueina tuos metrus ir atsistoja į eilės galą. Pasirodo, gali ir neskubėti. Jei pasirašai važiuoti su vienu ar kitu vairuotoju, „gaudančiu“ klientus dar nepraėjus sienos, jis praveda be eilės. Praeinam vieni paskutinių ir matome visus skubėjusius susėdusius į kitus „mikriukus“, kurie laukia kol užsipildys paskutinės vietos. Tiek ir naudos iš to sprinto. Susirandam Bobio (turbūt jau kito, iš Surinamo) „mikriuką“ ir po trijų greitų valandų važiuodami 130 km/h atsiduriam Paramaribo.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Paramaribo daug gražiau sutvarkytas nei Džordžtauna |
Paramaribo yra tikra atgaiva po dulkėtos Gajanos. Na, tai nėra tikra olandiška Europa, bet olandišką atmosferą pajaučiame. Daug skirtingų rasių ir tautų žmonių. Be surinamiečių, matome olandus (turistus), indus, kinus, afrikiečius, japonus ir dar nemažai turbūt neatpažinome. Miestas tvarkingas, jokios smarvės, gražus parkas su aukštomis palmėmis. Ir, žinoma krantinė, kurioje renkasi vietiniai, valgo gatvės maistą bei ritualą užbaigia „Parbo“ alumi. „Parbo“ yra vienintelis čia gaminamas alus. Gal net ne alus, o ritualas– specialūs šaldytuvai rodo temperatūrą (apie -3 laipsnius) ir beveik visi perka litro butelį, kurį vėliau išsipilsto.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pakrantė |
Aišku, yra ir pietų-amerikietiškoji miesto pusė. Visur pilna skudurų parduotuvių, kur ko gero galima nusipirkti viso pasaulio prekės ženklų padirbinius. Nuo „D&G“ iki „Puma“ ar „North Face“. Turguje iš visų prekių pažįstam tik morką, pomidorą, papriką, svogūną ir gal dar kelis vaisius – visa kitą net nežinotume nuo ko pradėti gaminti ir kuri dalis valgoma, o kuri ne.
Sekmadienį centrinėje miesto aikštėje vyksta veiksmas. Privažiuoja vyrų, su narveliais, kuriuose čiulbantys paukščiukai. Sekmadieniais čia vyksta čiulbėjimo konkursas. Visi paukščiukai pačiulba, o komisija išrenka geriausią. Ir taip kas savaitę. Su kiekviena diena vis dažniau pastebime tuos paukščiukus pas vyrus. Vėliau išsiaiškinam, kad tai tiesiog garbės reikalas turėti savo paukštį. Be to to, jie kas vakarą paukščius treniruoja uždėdami specialų CD su melodija. Kartais vyksta konkursai „iš pinigų”, kur nugalėtojas gali išeiti ir su 5 000 USD. Reikia paminėti, kad talentingas paukščiukas kainuoja per 1 000 USD ir pridėti, kad šunų jie čia neaugina. Po to miestas galutinai nurimsta ir vietomis atrodo net apleistas – gatvėse tuščia, tuščia. Tik vienas kitas, iš pirmo žvilgsio pavojingas, juodaodis praeina gatve.
  |
| Greitgrisim.lt nuotr./Paukštis dalyvaujantis čiulbėjimo varžybo |
Trims naktims apsistojame pas Elly iš „Couchsurfingo“. Nuoširdi, stambi juodaodė pradinių klasių mokytoja. Gryna surinamietė, kuri yra buvusi tik Prancūzijos Gvianoje ir niekur daugiau. Dėl to daug dalykų jai atrodo keisti – kaip galima praustis po dušu tik du kart per dieną (ji prausiasi bent 5), kaip galima auginti šunį ir eiti su juo į miestą (čia visi tuos paukščius augina), kaip šalyje gali negyventi juodaodžių, kaip galima keliauti su knyga („Lonley planet“). Kasdien ją kažkuo stebindavom.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Džiunglėse gali pasijusti nykštuku |
Nusprendėm pamatyti Surinamo džiungles. Kad būtų kuo pigiau, mums reikalingi hamakai, kurie pasunkina mūsų kuprines bent po pusantro kilogramo. Autobusiukas nukrato iki Brownsberg kaimelio, o nuo čia džipas visą valandą veža į to paties pavadinimo gamtos rezervatą, kur be pačių džiunglių galima sutikti gyvūnų, o vienoje nuotraukoje net užfiksuotas jaguaras. Gauname vietas hamakams ir sąlygas virtis savo atsivežtus makaronus, ryžius ir buljoną. Turim tris dienas ir kokius 40 kilometrų džiunglių trasų. Dvi dienas stebėjom krioklius, nematytas varles, paukščius, beždžiones ir miško žiurkes.
Viskas ramu ir gražu, kol paskutinę, trečią, dieną neišeiname pasivaikščioti paskutine trasa. Po geros valandos kelio nuokalne išgirstame riaumojimą. Skardų ir užtęstą. Iš pradžių sustingome, o išgirdę dar kart, apsisukame ir sparčiu žingsniu einam atgal. Eglės mintyse 80% tikimybė, Andriaus 30%, kad tai jaguaras. Eglė pasiekia savo asmeninį rekordą – į džiunglių kalną užlipam per 15
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Spalvoti drugeliai |
minučių ir išsprogusiom akim žiūrim viens į kitą tylėdami. Aišku, vėliau išsiaiškinam, kad jaguarai labai bijo žmonių ir jų vengia, o mes, pasirodo, girdėjome riaumojančią bėždžionę (angl. „howler monkey“). Wikipedia rašo, kad tai garsiausias gyvūnas pasaulyje. Net tai žinodami, antrą kart sutikt nenorim. O nufilmuoti kažkaip nesiryžom begalvodami, kad tuoj būsim pietums suvalgyti. Bet jūsų laimei radom „youtubėj“ filmuką kaip analogiškai drąsesni žmonės nebėgo, o įamžino:
Po džiunglių dar vieną dieną pasimėgaujame Paramaribo ir nusprendžiame, kad tikrai vertėjo čia važiuoti. Viskas visai kitaip nei iki šiol matytoje Pietų Amerikoje. Tarsi Amerikos, Europos ir Afrikos mišinys. Tikrai geras!
