Gyvenimas nubloškė į San Marcos La Laguna miestelį Gvatemaloje, prie Atitlano ežero. Iki tol apie Gvatemalą žinojome tik tiek, kad egzistuoja. Apie San Marcosą apskritai nieko nežinojome. Taip ir keliaujame be išankstinių nusistatymų, susidarydami savo nuomonę iš to, ką matome ir patiriame. Tikresnis toks gyvenimas ir nuostabos jame daugiau.
Prasčiausias barmenas miestelio istorijoje
Kaip jau minėjau anksčiau, pinigų daug neturime, todėl savanoriaujame. Aišku, ir dėl to, kad esame geri ir pilietiški žmonės, norintys išgelbėti pasaulį.
Mūsų savanorišką pagalbą priėmė svečių namai ir baras „Hostal del Lago“. Paaiškėjo, kad tai yra miestelio širdis ir visa bendruomenė vakarais renkasi būtent čia. Gal tai ir nėra taip įspūdinga, kai žinai, jog bendruomenę sudaro apie 2200 žmonių, bet džiugu.
Savanorių buvo 12, o darbas iš pažiūros paprastas – barmeno. Tačiau taip paprasta, deja, nebuvo. Kasparas ir barmenas viename sakinyje automatiškai reiškia bėdą.
Panašaus darbo patirties anksčiau esu turėjęs tik vieną dieną. Sugebėjau prabangiame viešbutyje per pirmas 10 minučių darbo į liftą su žmonėmis išpilti apie 60 litrų verdančios kavos. Jausmas nebuvo malonus, todėl ir savo pirmą dieną San Marcose pradėjau su šiokia tokia baime.
Tačiau viskas pavyko neblogai. Sumaišiau kelių žmonių užsakymus, išpyliau kelis gėrimus ir kažką sudaužiau, bet nieko rimto nepadariau. Tiesa, nesu gyvenime ragavęs alkoholio, tai ir alkoholinius kokteilius maišiau, švelniai tariant, iš akies.
Vėliau stebėjau, geriančio žmogaus reakciją ir tikėjausi geriausio... Niekas nesiskundė. Taip ir apsipratau per savaitę ar dvi. Atrodė: jeigu aš sugebėjau būti barmenu, tai nėra gyvenime nieko, ko žmogus nebūtų pajėgus išmokti. Reikia tik šiek tiek pastangų ir mažiau abejonių.
Vieną dieną buvo atėjęs net pats miestelio meras. Tikrai nedidelis tas miestelis, bet visoms virtuvės ponioms tai buvo didžiulis įvykis. Man – didžiulė pramoga. Įžengė meras išdidžiai, kaip koks vietinis narkobaronas su jaunute gražuole iš vieno šono ir sargybiniu iš kito. Nepaprastas reginys. Galvoju, kas būtų, jeigu Lietuvoje taip kas nors pasielgtų.
Mainais į savo darbą gavome privatų kambarį ir restorano darbuotojų – majų moterų gaminto maisto. Tiesa, pagrindinis bonusas buvo galimybė iš vidaus pažinti tokią unikalią ir įdomią vietą.
San Marcoso flora ir fauna
Kur dursi, ten keistuolis. Atrodė, kad San Marcosas tiesiog tokius traukia. Dabar galvoju, gal ir mus taip pritraukė.
Susipažinome su Ana Liučija, kuri kažkada daug metų gyveno sostinės gatvėse, visada vaikšto tik su suknelėmis, neįtikėtinai groja gitara ir iš tikro yra vyras.
Sutikome Felipe – filantropą iš širdies. Žmogeliui per 70 metų ir jis visą savo pensiją paaukoja remdamas moteris, kurios vienos augina savo vaikus. Jo gyvenimo ideologija: nereikia būti turtingu norint padėti; užtenka būti geru.
Markas – vienas iš savanorių, Australijoje, grodamas gatvėje per dieną užsidirbdavo bent po tūkstantį dolerių. Kažkaip jam to nebuvo gana, tai pasileido keliauti, pamilo San Marcosą ir nusipirko ten žemės bei šiuo metu jau greičiausiai statosi namą.
O kiek pseudo hipių! Visi savaip nučiuožę, bet pagrindinis jų bruožas yra vaidinti, kad pinigai yra nereikalingas blogis, bet esant galimybei bandyti juos pasisavinti.
Daug tokių keliautojų užsiliko San Marcose. Atvyksti vienai dienai, o pasilieki gyventi. Aš taip pat galvoju, kad vieną dieną ten grįšiu. Nuostabiai keista vieta.
O kiek pseudo hipių! Visi savaip nučiuožę, bet pagrindinis jų bruožas yra vaidinti, kad pinigai yra nereikalingas blogis, bet esant galimybei bandyti juos pasisavinti. Gyvena jie paprastai kitų sąskaita. Kas draugus išnaudoja, kas valstybę.
Kita vertus, turbūt ne man suprasti. Nesu aš dar pasiekęs tokio dvasingumo lygio. Paklausdavo kai kurie: „kiek tu jau laiko dvasingas?“. Man tekdavo nuleidus galvą atsakyti: „Dar nesu, dar domina mane materialus gyvenimas“.
Buvo ir tikrų hipių. Jie nuo pseudo hipių skiriasi tuo, kad patys save išsilaiko. Tiesa, jų reikalavimai itin maži. Kai kurie gyvena palapinėje, augina velnias žino kokius grybus ir prausiasi (kai prausiasi) ežero vandeniu. Dar kiti, užsidarydavo mėnesiui mėnulio kursams ir mirtinoje tyloje bandė save pažinti.
Buvo ir kakavos ceremonijų, kuriuose didelėmis dozėmis vartojama kakava. Pasirodo, kad tai veikia kaip narkotikas.
Buvo ir kakavos ceremonijų, kuriuose didelėmis dozėmis vartojama kakava. Pasirodo, kad tai veikia kaip narkotikas!
Ir vis dėlto visi šie veikėjai yra labai paprasti lyginant su Muleriu. Jis su motociklu keliauja po Amerikos žemynus, piešia, rašo knygas ir renka armiją kovai su turtingaisiais. Siūlė man prisijungti prie tos „armijos“, kuri galiausiai iškarš turtinguosius ir sukurs lygių pajamų visuomenę. Dabar galvoju, kad ir jo kreditinė kortelė turbūt buvo vogta...
Paskutinį kartą Mulerį matėme, kai jis ranka griebė merginai už kaklo ir prispaudė ją prie sienos. Taip nutiko, kad vienas būrėjas, daktaras Katė, papasakojo Muleriui, jog jis San Marcose susitiks savo būsimą žmoną ir su ja susilauks dvynukų. Mergina prispausta prie sienos ir buvo toji būsima žmona.
Mes nusprendėme, kad daktaras Katė kartais klysta su pranašystėmis, o Muleris turi problemų valdydamas emocijas. Nepaisant visko, Muleris buvo išties malonus ir išsilavinęs žmogus bei geras draugas. Tik toks pasaulis – tobulų nėra.
Vietiniai majai švenčia nenutrūkstamus gimtadienius
San Marcose sutikome ir labai nemažai vietinių majų. Jie iki šiol rengiasi tautiniais drabužiais, kalba senovinėmis majų kalbomis ir švenčia nesibaigiančius gimtadienius. O koks gimtadienis be taurelės. Tai taip ir išeina, kad moterys dirba, o vyrai geria.
Tiesa, iš tiesų majai nešvenčia savo gimtadienio. Dauguma iš jų net nežino, kada yra gimę ar kiek jiems metų. Svarbiausia data yra jų miesto gimtadienis. Nepaisant visų negandų ir problemų (kurių didžiausia turbūt alkoholizmas) majai yra visuomeniški žmonės ir jų prioritetas yra visuomenės gerovė, o tik tada privatūs interesai.
Tikrai nebloga sistema buvo sugalvota vardan tos sociumo gerovės. Aplink Atitlano ežerą yra išsidėstę apie 15 miestelių. Vieno miestelio gimtadienis trunka bent 2 savaites ir yra vainikuojamas didžiule fiesta. Po jo praėjus 8 dienoms yra švenčiamas „Aštuntadienis“.
Labai gražiai sutapo, kad kiekvienas miestelis švenčia savo gimtadienį iškart po šalimais esančio. Taip ir sukasi viskas ratu ištisus metus. Taip ir keliauja religingų alkoholikų banga aplink ežerą.
San Marcoso gimtadienis
Teko „garbė“ mums sudalyvauti San Marcoso gimtadienyje. Įspūdis vienas – baisu. Labai daug San Marcose gyvenančių užsieniečių tiesiog išvyksta iš miestelio per šią šventę.
Apskritai Centrinės Amerikos gyventojai dievina garsą. Parduotuvėse nuolat stovi žmogus su megafonu ir rėkia visus pasiūlymus nuo akcijų kojinėms iki nuolaidų plazminiams televizoriams. Vairuotojai esant menkiausiai proga spaudžia garso signalą kaip išprotėję. Jei nėra progos, tada signalizuoja profilaktiškai.
Toks buvo ir miestelio gimtadienis. Visą parą, neaišku kodėl ir iš kur, buvo sprogdinamos, ausis perveriančios, bombos. Vieni pasakojo, kad taip daroma dėl religinių priežasčių, kiti sakė, kad taip bandoma atsikratyti turistų, o kažkas pridėjo, kad vietiniams tiesiog patinka tas garsas.
Mums, deja, nepatiko. Ir tai truko kelias savaites: vidury nakties ar įdienojus, kartais kas 5 minutes, o kartais – kas valandą.
Dar daugiau garso sklido iš daugelio greta esančių bažnyčių. Būna, majai 4 val. ryto pradeda apeigas ir prirenka pilnas bažnyčias. Dainuoja visi, gieda ir groja. Aš labai gerbiu religiją, bet 4 val. ryto dar labiau gerbiu miegą.
Na, o jei dar ir šūkaujančius bei po gatves miniomis besišlaistančius girtuoklius pridėtume, tai pamatytume visą San Marcoso šventinę savaitę.
Tiesa, ir gerų dalykų buvo. Viduryje miestelio buvo įrengta didžiulė karuselė. Ją iš dviračio detalių pastatė kartais blaivūs, o kartais girti vietiniai darbininkai. Pakankamai tiksliai viską sudėliojo, nes, atrodo, kad per visą šventę niekas nenukrito.
Jei mūsų seneliai knygas deda, kad stalas lygiau stovėtų, tai San Marcose panaši technika naudojama karuselei prilaikyti. Tik tam jie panaudojo aptrupėjusias plytas. Įtariu, kad nevietiniams buvo šiek tiek šiurpu ant tokios karuselės lipti, bet reikia gi atšvęsti tą gimtadienį. Lipome ir mes.
Su greičiu ir adrenalinu bėdų nekilo, bet dėl neaiškių priežasčių karuselė kaip nestojo taip nestojo. Paaiškėjo, kad reikia pačiam pranešti, kada nori nulipti. Spaudžia tada berniukas pedalą ir visas velnio ratas pradeda girgždėdamas stoti.
Lynas, ant kurio laikosi visa konstrukcija, lėtai, bet užtikrintai trinasi į metalą, dviračio dalys barška iš visų pusių. Toks jausmas, kad ir pati karuselė nuo vėjo svyruoja. Jai sustojus yra išlaipinami savanoriai, o visi kiti toliau pasileidžia ieškoti problemų. Mūsų 10-metis vietinis draugelis Ronis karusele prasisuko daugiau nei 2 val.
Paaiškėjo, kad nesvarbu, kiek sukiesi karusele, bilieto kaina išlieka ta pati – 2 doleriai. Tobula karuselė mažiau pasiturinčių šeimų vaikams. Mums užteko 15 minučių, kad įsitikintume, jog vis dar mylime savo gyvenimą.
Visa kita per šią šventę – kaip kokioje „Karklėje“ ar „Granatose“, t.y. lietuviškuose festivaliuose. Padainuoti atvyksta vietinės reikšmės Presley, žmonės prisigeria ir ryte prabunda neaišku kur, veidu į purvą.
Vienintelis skirtumas, kad niekas tada nebėga „taginti“ savo draugų „Facebook“ po įrašu „Kai sakau, kad daugiau nebe prisigersiu, tai būna tik melas“ ir neparašo „Kas įvyko San Marcose, tas ir liks San Macose“. Nesididžiuoja majai savo alkoholizmu, bet kartais gyvenimas yra tiesiog stipresnis.
Taip ir sukasi San Marcoso karuselė. Jogai, girtuokliai, hipiai, narkomanai, verslininkai ir pseudo žmonės gyvena išvien ir vieni kitus supranta bei palaiko. Nėra ten jokio pykčio ir paniekos kitokiems. Visi priima savo sprendimus ir visi už juos atsako. Unikali vieta, kurioje visi būna tuo, kuo nori būti.
Daugiau egzotiškų kelionių pasakojimų galima rasti autoriaus „Facebook“ paskyroje.
