Šiuolaikinio meno muziejus Izraelio sostinėje yra puiki vieta ne tik apžiūrėti gausias XX a. menininkų darbų kolekcijas, bet ir pasislėpti nuo nepakeliamo karščio (ypač, jei tai pirmoji jūsų diena Pažadėtoje žemėje).
Užsiėmimų čia randa tiek suaugusieji, ramiai keliaujantys iš vienos salės į kitą, tiek vaikai bei paaugliai. Jiems bene daugiausia emocijų kelia būtent minimas interaktyvus asmenukių kambarys: nes tradicinėse muziejaus salėse prašoma laikytis tylos, o į besiselfinančius lankytojus tetutės apsauginės žvelgia su ironiška šypsenėle, tai „My Selfie & I“ salėje visi kone prašomi maivytis, fotografuotis ir savo nuotraukomis dalintis muziejaus paskyroje feisbuke.
Kas ta asmenukė: menas ar ne?
Asmenukės nejučia įsiliejo į kasdienį mūsų gyvenimą. Viena iš šių metų valstybinio anglų kalbos egzamino užduočių buvo būtent apie selfius. Abiturientams reikėjo įrašyti trūkstamus žodžius į tekstą, kuriame klausiama, ar asmenukes galima vadinti menu.
Meno istorijoje iš tikrųjų netrūksta pavyzdžių, kuomet dailininkai tapymo objektais pasirinko būtent save, pavyzdžiui, Vincento Van Gogho „Autoportretas“ (1889), Francisco Goya'os „Autoportretas su dr. Arrieta“ (1820) arba Paulio Gauguino „Autoportretas“ (1893) ir daugelis kitų.
Vienas iš parodos Tel Avive įrenginių netgi siūlo įsiamžinti šalia keturių žymių menininkų – Fridos Kahlo, jau minėto Vincento Van Goggo, Francis'o Bacono ir Roy Lichtensteino kurtų autoportretų. Visuose lankytojo atvaizdas prisitaiko prie menininkų kūnų, o pastaruosiuose dviejuose net „reikiamai“ iškraipo žiūrinčiojo veidą.
Parodoje kviečiama save ne tik fotografuoti, bet ir pabandyti nupiešti: aplink apvalų šešiavietį stalą susėdę lankytojai žvelgia ne vienas į kitą, o savo atvaizdą veidrodyje ir stengiasi tai atkartoti popieriaus lape.
Žvelgiant iš šalies preciziškas toks savęs tyrinėjimas gali pasirodyti keistai. Tačiau prisiminus, kiek laiko praleidžiama tyrinėjant ką tik „pagamintą“ selfį, žaidžiant filtrais ir rūpestingai trinant ant veido nepageidaujamus spuogus, keistumo įspūdis iškart sumažėja.
Kambaryje taip pat yra daugybė veidrodžių, regimą atvaizdą pakreipiančių vienokiu ar kitokiu kampu. Lankytojai tūpčioja, žaidžia šviesa ir stengiasi įsiamžinti kuo „meniškesne“ poza.
Problema ta, kad skirtinguose veidrodžiuose kitaip atsispindi vis tas pats objektas – pats selfio autorius. Žiūrėti į tą patį žmogų tais pačiais drabužiais ir tai pačiais veido bruožais yra paprasčiausiai nuobodu. Minėtuosius menininkų autoportretus menu vadiname todėl, kad jie yra vieninteliai.
Kasdieniai „pokyčiai“, įamžinti selfiuose, nėra tikri – juk žmogaus veidas nesikeičia taip greitai. Tūkstančiai žmonių dažniausiai koncentruojasi tik į paskutinį savo selfį ir ignoruoja dar vieno egzemplioriaus reikšmę bendrame asmenukių kontekste. Vienokiu ar kitokiu kampu užfiksuotas, tai yra tas pats, iš esmės nesikeičiantis, paprasčiau sakant – nuobodus veidas.
Aplinkinių dėmesiu linkę mėgautis parodos lankytojai, tiesiogine šio žodžio prasme, strikinėja iš laimės matydami savo atvaizdą milžiniškame ekrane ir aplinkinių reakcijas jį komentuojant. Iš pradžių nusifotografuojama nedideliame ekrane, kurį matai tik tu, o vos po akimirkos atvaizdas rodomas visiems, esantiems salėje.
Viena vertus, smagu, kai nuotrauka „išeina“ graži, į tave spokso nepažįstami žmonės, atpažįsta stovintį šalia ir šypsosi. Kita vertus, kiek nejauku, kai kadras nelabai vykęs.
Toks savotiškas socialinių tinklų atitikmuo sukelia įvairių minčių ir jausmų. Viena vertus, smagu, kai nuotrauka „išeina“ graži, į tave spokso nepažįstami žmonės, atpažįsta stovintį šalia ir šypsosi.
Kita vertus, kiek nejauku, kai kadras nelabai vykęs. Ne ką labiau džiugina ir mintis, kad likusieji salėje tavo atvaizdą komentuos išėjus.
Nereikia atmesti ir varianto, kad į dažną asmenukę nebus reaguojama visai.
Specialiai šiai parodai sukurtų įrenginių ir mechanizmų pilnas kambarys žavus itin subtiliai parinktu kalbėjimo būdu. Lankytojui jis neperša vienokios ar kitokios tiesos, o kelia klausimus. Atsakymai į juos priklauso tik nuo besifotografuojančiojo kritiškumo, išsilavinimo, galų gale – subrendimo.
Apsilankymas kambaryje gali ir likti tik smagiu prisiminimu muziejuje slepiantis nuo saulės. Tačiau taip pat gali paskatinti rimtesnius svarstymus, kodėl užuot mėgavęsi akimirka, skubame ją įrašyti, kam reikalingos kelionių nuotraukos, kodėl apskritai fotografuojamės ir intymiu savo atvaizdu dalinamės su nepažįstamais žmonėmis.
O svarbiausia – kodėl fotografuoti save pamėgome taip labai, kad būtent selfie prieš trejetą metų nominuotas Oksfordo žodyno metų žodžiu.