15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Aštuoni šiaurinio kelio į Santiago de Kompostela stebuklai

Pirmajame straipsnyje apie 800 kilometrų kelionę pėsčiomis po Ispaniją vardijau ir tuo pačiu neigiau fizines bei psichologines baimes, kurios trukdo pradėti būtent šį žygį. Tačiau kiekviena jo diena pilna pavyzdžių, įkvepiančių ne tik sekančiam žingsniui ar kilometrui, bet ir visam likusiam gyvenimui. Šiukštu būtų jais nepasidalinti. Tad šįkart – 6 nuostabios istorijos iš mano vasaros nuotykio.
Įžengiame į Santiago
Įžengiame į Santiago / Rūtos Vyžintaitės nuotr.
Temos: 2 Piligrimas Ispanija

Marina – gyvenimo svajonę pradėjo išėjusi į pensiją

Keliaujant į Santiago de Kompostelą laikas nuo laiko pasitaiko galimybė apsistoti paprastų žmonių namuose. Dažniausiai tai – savanoriai, patys nuėję šį kelią, o dabar priimantys bei pamaitinantys užklydėlius veltui arba už savanorišką auką. Tokia yra ir septintą dešimtį skaičiuojanti Marina. Savo camino (liet. „kelią“) ji nuėjo prieš keliasdešimt metų. Tada dar nebuvo nei specialių piligrimų namų, nei taip puikiai rodyklėmis sužymėtos trasos.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Santiago de Kompostela
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Santiago de Kompostela

Marina, patyrusi ne vieną išbandymą, ir tai, kokios emocinės būklės kelią pradeda ne vienas keliautojas, sau pažadėjo, kad kada nors ji apsigyvens šiame kelyje ir priims visus praeinančius. Ir štai visą gyvenimą medicinos psichologe dirbusi šveicarė, vos tik sulaukusi pensijos, pardavė savo būstą Prancūzijoje ir ėmė ieškoti namo „kelyje“.

„Tai buvo mano pagrindinė gyvenimo svajonė, kurios niekada nepaleidau. Viskas įvyko tik su daugelio žmonių pagalba, kurie padėjo tiek ne vienerius metus ieškant namo, tiek jį įrengiant“, – pasakoja Marina. Tą vakarą, kai kalbamės, jį žiūri į jūroje besileidžiančią saulę ir švenčia savo svajonės įgyvendinimo pirmąjį mėnesį. Jei eisite pro Vega mietelį, būtinai ją aplankykite.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Garsusis Ernesto
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Garsusis Ernesto

Ernesto, kurio namuose prie stalo kas vakarą sėda šimtas žmonių

Ernesto istorija kiek panaši į Marinos, tik ji tęsiasi jau 20 metų. Virš septyniasdešimt šalių aplankęs ir visą gyvenimą sunkiai dirbęs pastorius vieną dieną grįžo į pilietinio karo nusiaubtą gimtąjį kaimą. Atstatė apgriuvusius tėvų namus ir ten pradėjo priimti piligrimus. Visą tą laiką Ernesto daug dirbo su problemų turinčiais vietiniais gyventojais: rėmė ne tik vienišus užklydėlius, bet ir daugiavaikes šeimas, kalinius.

Ernesto namai auga. Šiandien tai – ištisas piligrimų miestas, kuriame vienu metu gali nakvoti iki šimto žmonių, veikia dušai, biblioteka, o susižeidusiems pagalbą teikia profesionalus kineziterapeutas!

Geri darbai traukia gerus darbus ir metai iš metų neturint jokių papildomų lėšų, tik savanoriškas keliautojų aukas, Ernesto namai auga. Šiandien tai – ištisas piligrimų miestas, kuriame vienu metu gali nakvoti iki šimto žmonių, veikia dušai, biblioteka, o susižeidusiems pagalbą teikia profesionalus kineziterapeutas!

Vakarais visi šimtas žmonių sėda prie ilgo ilgo ne viena staltiese nutiesto stalo ir ragauja trijų patiekalų vakarienę, keldami vyno taurę į dosnaus šeimininko sveikatą. Kaip tai veikia? „Jūsų auka šiandien – rytojaus keliautojo vakarienė“ – tai vienintelė namų taisyklė.

Ibou, kuris visą kelią bėga

Senegalietis Ibou Ispanijos pakrantėje gyvena jau porą metų. Deja, jam niekaip nepavyksta rasti nuolatinio darbo. Nežinodamas, ką daryti, Ibou nusprendė dalyvauti vietiniame maratone ir taip išgarsėti. Kad jam pasiruoštų, Ibou visą kelią... bėgo. Vakarais Ibou dar paspardo futbolo kamuolį, pastovi ant galvos ir visą laiką šypsosi.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Senegalietis Ibou
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Senegalietis Ibou

Dana – 800 kilometrų eina antrą kartą

27-erių Dana ką tik baigė antropologijos studijas. 800 kilometrų ji eina antrą kartą: pirmieji buvo populiariajame „Prancūzų kelyje“ (kelias į Santiago per žemyną aut. past.) vos prieš dvejus metus. Dana šypsosi ir linkčioja galva, kad jau eitų ir dar kartą: juk kelyje į Santiago supranti, kad kilometrai – reliatyvūs. Kuo daugiau nueini, tuo daugiau norisi. Galbūt todėl ne vienas keliautojas pasiryžta tuo pačiu keliu grįžti ir atgal. Kiti renkasi naujas trasas ar pradeda nuo savo namų slenksčio: Vilniuje, Varšuvoje, Prahoje.

Daniel: niekada nevėlu regzti romanus

61-erių vyndarys Daniel – jau solidus džentelmenas. Tačiau aplinkinius stebina ne tik šio prancūzo fizinė ištvermė, kai lenkia mus į kalną it patyręs Himalajų ožys, bet ir gyvenimo džiaugsmas. Pirmą kartą jį sutinkame su kiek jaunesne kanadiete Ana: prancūzų kalba jai gimtoji, todėl bendražygiai gali puikiai susikalbėti.

„Nebloga pora“, – pagalvoju. Vis dėlto tolimesnei kelionei jie pasirenka skirtingas kelio atkarpas („Et, – nuliūstu, – romanas baigėsi nepasidėjęs“). Ana lieka eiti su mumis. Dabar ji pradeda naują gyvenimą: ką tik į pasaulį paleido dvi suaugusias dukras, išsiskyrė su vyru ir pardavė šeimos namus.

Po kelionės laukia dar daugiau pokyčių: Ana vyks į Kongą ir savanoriškai dirbs sesele. Žygis Europoje – tarsi tarpinė šių pokyčių grandis. Kiekvieną vakarą leisdama su jaunesniais pakeleiviais kanadietė akyse atsigauna – geria vyną, kvatoja, „bomba“ šokinėja į abejotino gylio upelius. Bet tai dar ne viskas. „Camino“ Anai ruošia staigmeną: sužinojęs, kad Ana artėja link finišo, prie vieno miestelio riboženklio su pilna skrybėle gervuogių jos lūkuriuoja Daniel. Vakare matau, kaip jie tris valandas geria vyną ir kalbasi.

Prekiautojas suvenyrais kelią numynė vienaračiu

Jei kada būsite „Playa de las Catedrales“, pasidairykite linksmo vyruko su „bakenbardais“ (žandenomis). Molinių pakabukų „meistrelis“ savo kelią nuvažiavo... vienaračiu. Kalba čia, ko gero, eina ne tik apie puikią pusiausvyrą ant vieno rato, bet ir gyvenime. Šis akrobatas – ne vienintelis toks avantiūristas. Kelyje yra ir einančių atbulomis, ir su asilais ar nešančių didžiausius muzikos instrumentus.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Su aprašytais kelionės draugais Daniel, Ana ir Dana
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Su aprašytais kelionės draugais Daniel, Ana ir Dana

Lietuvė Kristina kelią eina be pinigų

Mūsų šiauriniam keliui susijungus su prancūziškuoju, pagaliau sutikome ir vienintelę lietuvę Kristiną. Ji jau kuris laikas žygiuoja beveik neišleisdama pinigų. Kaip tai įmanoma? Pabandysiu trumpai paaiškinti.

Prancūziškasis (žemyno) kelias, skirtingai nuo visiškai ramaus šiaurinio, primena 700 kilometrų ištįsusį didmiestį. Ir nenuostabu: juk čia kasdien susitinka viso pasaulio nuotykių ieškotojai bei keistuoliai. Kai kurie iš jų pasitraukia iš kelio ir šalia jo įkuria bendruomenes, kuriose patys dirba žemę, augina gyvulius ir statosi būstą. Kiekvienas piligrimas gali trumpam prisijungti prie bendruomenės, gauti nakvynę ir maisto, jeigu savo darbu prisideda prie jos gerovės.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Vieno iš keliu ėjusių bendražygis – asilas
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Vieno iš keliu ėjusių bendražygis – asilas

Pagalbos gali sulaukti ir praeiviai: už turtingesnių keliautojų paliktas aukas, mažiau turintys vaišinami nemokamai. Štai taip, reikalui esant, sukosi mūsų sutikta lietuvė bei kiti, labiau keliu pasidomėję piligrimai.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Nemokamas sidras
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Nemokamas sidras

Žinoma, ši istorija negarantuoja, kad ir jūs galėsite piniginę palikti Lietuvoje, tačiau parodo galimybes, kada daugybę kartų kelyje galite grįžti į paprastą žmogiškumą: dalintis, mainytis, dovanoti. Štai ir mes, visą dieną lipę į kalną, jo viršūnėje radome dėžę gaivutėlio sidro (ir netgi su kamščiatraukiu!). Kas už jį? Auka, kokią gali sau leisti.

Rūtos Vyžintaitės nuotr./Miestelio orkestras
Rūtos Vyžintaitės nuotr./Miestelio orkestras

Savaitė šventės

Ši kelionė parodo, kad švęsti galima visiems ir visur, o tam visai nereikia ypatingų išlaidų ar didelių progų. Švęsti galima mažyčiame kalnų kaimelyje, kur savamokslio orkestro narių daugiau negu miestelio gyventojų. Švęsti galima mažyčiame pajūrio miestelyje, kurio siaurose gatvelėse net netilptų scena, todėl paprasčiau į gatvę išsinešti stalus ir juos sujungti į pačią ilgiausią vaišių ir plepalų pakylą. Švęsti galima obuolių, kriaušių, sidro derlių arba krentančių žvaigždžių pirmąją dieną. O jei neturi fejerverkų, ,tau puikiausia pagelbės savadarbiai fakelai. Tad pirmyn į kelią švęsti gyvenimo!

Pirmąją pasakojimo dalį galite rasti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais