Naujojoje Vilnioje praėjusių metų rugsėjį duris atvėrė Dūmų fabrikas. Prieš daugiau kaip 100 metų čia buvo gaminamos vinys ir Lietuvą pasaulyje garsinę dalgiai. Dabar čia sukurta originali meno erdvė ir alaus bravoras.
Kaip vokietis iš nieko sukūrė didžiausią dalgių fabriką pasaulyje
Šis fabrikas – viena įdomiausių ir šlovingiausių vietų visame Vilniuje daugeliu aspektų, įsitikinęs „Dūmų fabriko“ projekto veiklos vystymo vadovas Gintaras Bingelis.
Jis buvo vienas pirmųjų fabrikų būsimame miestelyje, kuris vėliau tapo miesto dalimi – Nova Vileikoje, dabar vadinamojoje Naujojoje Vilnioje. Maždaug 1880 m. besikuriančioje pramoninėje gyvenvietėje Prūsijos pramonininkai Vyšvianskis ir Šerševskis ėmėsi statyti fabriką, 1882 m. jis pradėjo veiklą – uknolių (pasaginių vinių) gamybą.
Pats pastatas buvo įspūdingai gražus turint omenyje, kad jis buvo skirtas tik pramonei. Viename fabriko šone galima matyti autentišką raudonų plytų sieną, kuri stebina savo dekoratyviomis detalėmis, reljefo nelygumu.
Grožis grožiu, bet verslas ėjosi prastai, vos per dvejus metus fabrikas bankrutavo, ir pastatai atiteko kreditoriui – vokiečių pirkliui Emiliui Poseliui, turtingiausiam ir įtakingiausiam Liubeko žmogui, kuris vėliau tapo ir miesto senatoriumi. Jis Naujojoje Vilnioje nusprendė imtis gaminti plienines dalgių geležtes, ir nuo to prasidėjo nauja fabriko istorija.
Pats pastatas buvo įspūdingai gražus turint omenyje, kad jis buvo skirtas pramonei.
„Žmogus atvažiavo į svetimą kultūrą, nemokėdamas rusų ar lenkų kalbos, nesuprasdamas, kas yra Rusija, neturėdamas čia nė vieno specialisto, neturėdamas žaliavos – bet jis sukuria čia fabriką ir padaro jį didžiausiu pasaulyje, – pasakojo ekskursijas čia vedantis G.Bingelis. – Gaila, bet karas pakeitė likimą. Bet atmintis ir istorija išliko.“
E.Poselis čia sukūrė ne tik fabriką. Iš visos Europos į jį važiavo dirbti žmonės, jiems buvo suformuotas gyvenamasis kompleksas – su parku, gėlynais, fontanais. Į teritoriją buvo žiūrima su pagarba ir meile, ja rūpinamasi.
„Dar dėl ko šis fabrikas labai įdomus, – jis gamino labai reikalingą produktą – dalgių geležtes. Kiek žinau, tai buvo vienintelis Lietuvos teritorijoje gamintas gaminys, kuris garsino Lietuvos vardą. Visoje carinėje Rusijoje žinojo vardą „litovka“. Jeigu keliausite į Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Sibiro ūkius, galite naudoti žodį „litovka“ – ūkininkai iki šiol supras, apie ką kalbat“, – įsitikinęs G.Bingelis.
Fabriko geriausi metai buvo 1913-ieji, kai buvo pagaminta 3 mln. geležčių. Jas vežė į visą Rusiją, paskui Bulgariją, Rumuniją, Turkiją, tuomet – ir į Azijos valstybes.
„E.Poselis buvo labai išmintingas žmogus – keliavo ten, kur pasipriešinimas buvo mažiausias. Jis keliavo kartu su geležinkeliu, kurį vystė Rusija. Jis išnaudojo kiekvieną kilometrą arčiau vartotojo ir pirmas prie jo pasirodydavo“, – pasakojo G.Bingelis.
Verslininkas sumaniai elgėsi ir su galimais konkurentais. Jeigu kas carinėje Rusijoje bandydavo kurti panašų fabriką, E.Poselis jį tiesiog įsigydavo.
Dalgiai, anot G.Bingelio, buvo išties labai kokybiški, nes plienas jiems buvo vežamas iš Švedijos. Iš ten pat atvyko ir technologas, techninis personalas. O dalgius gamino patys geriausi to meto Europos meistrai – austrai iš Štirijos regiono, kuris ir iki šiol žinomas dėl savo dalgių kokybės.
Sėkmingą verslą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. fabriko įrengimai buvo demontuoti ir išvežti į Sankt Peterburgą.
Apmaudu, kad Lietuvoje taip ir nepavyksta surasti išlikusio „litovkos“ dalgio. Jeigu apie tokį žinote – G.Bingelis prašo būtinai susisiekti.
Jau minėti atvykėliai iš kitų šalių prisidėjo ir prie dar vieno Naujosios Vilnios išskirtinumo aspekto – jos daugiakultūriškumo. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį ir įsteigus geležinkelio stotį, čia XIX a. antroje pusėje kūrėsi geležinkeliečiai. Dauguma jų buvo atvykę iš Rusijos, miestas buvo iš esmės rusakalbis. Buvo įkurta karinė bazė, vis labiau vystėsi pramonė, ir čia pradėjo važiuoti darbininkai iš buvusios LDK teritorijos, daugiausiai kalbantys slavų kalbomis.
Pramoninę kultūrą kūrė ne lietuviai. Anot G.Bingelio, dauguma pramonininkų, investuotojų buvo iš dabartinės Vakarų Europos – Vokietijos, Švedijos, Šveicarijos.
Lenkijai užėmus šį kraštą, jis tapo lenkišku. Sovietų okupacijos metais gyventojai ir vėl keitėsi – dauguma čia gyvenusių lenkų išvyko, juos keitė atvykę iš Baltarusijos. Vystant industrines šakas čia stigo specialistų, tad į Naująją Vilnią ėmė važiuoti žmonės iš visos Sovietų Sąjungos.
„Naujoji Vilnia susiformavo kaip kultūriškai įvairialypis miestas. Todėl jis visada su didžiąja Lietuva ir turėjo kitokį santykį. Esame labai įdomiam kultūriniam klode“, – įsitikinęs G.Bingelis. Rajonas ir vėl keičiasi – iki šiol laikytas lenkišku pastaruoju metu jis jau tapęs labiau lietuvišku.
Vietoj dalgių – alus ir menas
Likusio apleisto dalgių fabriko istorijos naująjį etapą ėmėsi kurti Greta Zakarevičienė, kuri pati augo ir tebegyvena Naujojoje Vilnioje. Gal dėl to šią vietą ir pavyko sukurti tokią išskirtinę – ji pajuto, ko trūksta rajonui.
„Esam mažas šeimos verslas, užsiimam alaus gamyba. Ieškojom vietos, kur galėtume perkelti kasdieninę veiklą, norėjom išsiplėsti. Staiga radom šitą erdvę – ir atrodė, kad radom adatą šieno kupetoje. Perlą – pamirštą, paliktą likimo valiai, – pasakojo G.Zakarevičienė, su vyru Linu sukūrusi „Sakiškių alaus“ bravorą.
– Užėjom į vidų vieną kartą, pakartojom vizitą ir nebenorėjom paleisti šios vietos. Buvo labai džiugus atradimas – kad tokie pastatai vis dar yra išlikę. Nusprendėm padėti ir pastatui, ir mums patiems būtų naudinga čia atsirasti. Kartu ir išdrįsti keisti patį Naujosios Vilnios įvaizdį.“
Staiga radom šitą erdvę – ir atrodė, kad radom adatą šieno kupetoje. Perlą – pamirštą, paliktą likimo valiai, – pasakojo G.Zakarevičienė.
Atsukime juostelę į pradžią. Viskas prasidėjo nuo Lino pomėgio – gaminti alų. Ilgą laiką tai tebuvo hobis, bet draugų kalbinamas jis pasiryžo rimtai imtis šios veiklos. Savo sodo sklype šeima pasistatė mažą namelį, įtaisė įrangą ir pradėjo gamybą.
Iš pradžių tai buvo visai paprastas bravorėlis, pripažino Greta, bet metams bėgant šeima suprato, kad reikia kelti kokybės lygį. Ieškodami naujos vietos savo veiklai jie ir atrado buvusį dalgių fabriką. Vien tik bravorui jo erdvė buvo gerokai per didelė, tad dalis pastato buvo paskirta kultūrai ir renginiams.
„Žiūrėjom, ko labiausiai trūksta šiame rajone. Penkta ar aštunta parduotuvė tikrai būtų nebeįdomu, ir nematėme tame prasmės. O kultūra yra tai, kas gali kviesti įvairių kalbų, kultūrų žmonės bendrauti, rasti bendrą kalbą, veiklą, kurti“, – įsitikinusi G.Zakarevičienė.
Kito varianto, kas galėtų būti erdvėje, šeima net ir negalvojo. Pati vieta padiktavo poreikį.
Ant pakylos įkurtas kasdien vakarais veikiantis baras, kuris visą erdvę dalija į dvi dalis. Vienoje pusėje – bravoras, kurio veiklą galima stebėti iš aukštai. Kitoje – erdvė kultūrai. Ant sienų kas mėnesį keičiasi menininkų parodos, vyksta koncertai, spektakliai. Tik pandemija ir karantinas planus buvo sujaukę, bet jau palaipsniui grįžtama į vėžes, suplanuoti muzikos, teatro festivaliai – ir net cirko.
Vienas pirmųjų darbų buvo ir langų atmūrijimas. Dalis jų buvo uždėti plytomis aklinai, kai kurie – iki pusės. Langų atidengimas yra tarsi ir paties rajono atgimimo metafora. „Norėjom, kad ta šviesa grįžtų atgal į šitą pastatą, į rajoną, – kalbėjo G.Zakarevičienė. – Atidarėm viską, ką galėjom.“
Ar reikėjo drąsos visam šiam projektui? Jo idėjos autorė nusijuokė, kad reikėjo ko kito – naivumo ir tikėjimo, kad kažką galima pakeisti.
Nesuprastas rajonas?
G.Zakarevičienė ir jos tėtis G.Bingelis viliasi, kad su „Dūmų fabriko“ veikla jie padės išprovokuoti diskusiją apie Naujosios Vilnios ateitį. Gal ir atkreipti Vilniaus valdžios dėmesį, kad nereikia išgriauti likusio pramoninio paveldo, o verčiau jį pritaikyti kitai veiklai.
Norėjom, kad ta šviesa grįžtų atgal į šitą pastatą, į rajoną, – kalbėjo G.Zakarevičienė. – Atidarėm viską, ką galėjom.
„Šitas kraštas labai vertas dėmesio, – įsitikinęs G.Bingelis. – Tereikia tik sveiko proto, meilės ir, manau, galėtume šiame rajone turėti objektų, kurie trauktų ne tik Lietuvos žmones, bet ir turistus.“
Jau vien ko verta tai, kad į rajoną iš centro galima atvykti traukiniu. Bėgiai driekiasi visai palei Dūmų fabriką, tad industrinio paveldo ir kultūros mišiniui prieskonio suteikia ir praūžiantys traukiniai.
Kad rajonas pakeistų savo įvaizdį, aktyviai rūpinasi ir stiprėjanti Naujosios Vilnios gyventojų bendruomenė, jau kelerius metus senuosiuose istoriniuose pastatuose čia kuriasi menininkai.
„Viena iš mūsų vizijų – pabandyti sukurti kažką tokio, kas būtų Užupio idėjos papildymas. Dūmų kvartalas. Kad čia atėję žmonės galėtų pamatyti ir kitokį pasaulį – ne tik tą senąjį industrinį, be dvasios“, – apie kūrybos svarbą rajonui kalbėjo G.Bingelis.
Nėra taip, kad pramoninė istorija yra be dvasios. Tik lietuvių santykis su ja yra kitoks. „Lietuva prarado pramonę, kuri buvo tarybinė. Neturėjom tos išminties, kurią turėjo žmonės XIX-XX a. pr., kurią turėjo E.Poselis, – svarstė G.Bingelis.
– Direktoriai susipirko fabrikus, bet vienas dalykas – pagailėjo pinigų. O antras – neturėjom to plataus matymo. Nežinojom, kaip likęs pasaulis gyvena. Mums nebuvo suformuotas interesas domėtis, kaip jis gyvena. O mums reikėjo tik vieno dalyko – atsivežti pardavėjus, dizainerius ir rinkodaristus.
Specialistus mes turėjom. Išmanymą, kaip gaminti – turėjom. Tik neturėjom žinių, kaip prekiauti, kaip parduoti, kaip pristatyti produktą. Šito neturėjom ir neturėjom išminties pasikviesti tai žinančius. Mums reikėjo padaryti tik vieną sprendimą – atsivežti čia žmones, duoti jiems kur gyventi, ir jie būtų pastatę verslą. Pusė gamyklų gal būtų ir sumažėjusios, bet būtų egzistavusios.
Mes to nesuvokėm, nesupratom, nes buvom uždaryti. Ir šiandien dar dažnai bijom žengti į pasaulį, nes už Lietuvos teritorijos mums jau svetima. Reikia nebijoti eiti.“
Mūsų supratimu, rajonui reikia istorinio atstatymo – jis nėra toks negražus ir neįdomus, kaip žmonės kartais galvoja.
Daliai ir Naujoji Vilnia gali atrodyti kaip kitas pasaulis, gal net kažkiek svetimas. Tą rajono gyventojai stengiasi pakeisti.
„Darome ekskursijas po visą fabriko teritoriją, darome senamiestyje – siekdami žmones supažindinti su šituo rajonu, kuris daugelio galvose dar ne visiškai teisingai suprastas, – sakė G.Bingelis. – Mūsų supratimu, rajonui reikia istorinio atstatymo – jis nėra toks negražus ir neįdomus, kaip žmonės kartais galvoja.“