Daugiau nei kilometro aukštyje virš jūros lygio Pirėnų kalnuose esanti Kanfranko stotis praėjusiame amžiuje buvo viena didžiausių pasaulyje ir pagrindinis taškas geležinkelio vėžėje tarp Ispanijos ir Prancūzijos.
Ji vaidino ir svarbų vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu, kai joje vėliavą iškėlė naciai. Naciai stotį valdė kaip gerai suteptą karo mašiną – į Prancūziją plūdo karui reikalingos medžiagos, iš ten į priešingą pusę – iš žydų aukų pavogti daiktai, brangenybės ir kontrabandinės medžiagos. Kai kurių šaltinių duomenimis, naciai per čia pervežę 86 tonas aukso. Čia knibždėjo ir Sąjungininkų šnipų.
Kai karas baigėsi, stotis palengva grįžo į įprastą veiklą, tačiau buvusio populiarumo nebesulaukė. 1970 m. Prancūzijos pusėje nuo bėgių nulėkė krovininis traukinys, ir buvo nuspręsta, kad vėžę sutvarkyti atsieis daugiau pastangų nei ji verta. Kai prancūzai atsitraukė, ispanai buvo priversti uždaryti Kanfranko stotį.
Ekspertai sako, kad stotis buvo kone pasmerkta iškart. Ispanija norėjo parodyti ką moka statybose ir sukurti Europos „geležinkelių katedrą“, tačiau to nesugebėjo, sako Alfonso Marco, parašęs knygą apie ją.
A.Marco pats yra gimęs Kanfranko stotyje , kur dirbo jo tėvas.
„Kai ji buvo pastatyta, ji jau buvo pasenusi ir konceptualiai, ir technologiškai“, – sakė jis „The Guardian“. Esminė problema – ji buvo pradėta statyti dar 1853 m., bet baigta tik 1928-aisiais.
Ją apipynę daug mitų ir legendų – pavyzdžiui, kad ši stotis nulėmė Antrojo pasaulinio karo kurso pasikeitimą. Iš tiesų – ne. Tačiau visgi suvaidino vaidmenį. Ispanijos Franco režimas naciams okupavus Prancūziją naudojosi Kanfranko stotimi, kad tankų gamybai būtiną volframą mainytų į nacių pavogtą auksą.
Franco norėjo išlaikyti gerus santykius su Britanija ir JAV, bet nenorėjo ir atsisakyti galimybės pasipelnyti iš dosnaus sandorio su nacių Vokietija.
Stotis – kalnuose, nuošali, tad puikiai tiko tokiai veiklai. Bet kad joje vyksta nešvarūs dalykai, žinojo visi, tad čia buvo pilna abiejų pusių šnipų.
Joje išgelbėta ir šimtai žydų gyvybių.
Naciams padėjo Prancūzijos muitinės pareigūnas Albert'as Le Lay. Tačiau jie nesuvokė, kad jis buvo tapęs vienu iš Prancūzijos pasipriešinimo lyderių. Dėl savo veiksmų Antrojo pasaulinio karo metu jis net lyginamas su Schindleriu.
Le Lay iš tiesų buvo prancūzų šnipas, tačiau žengė dar žingsnį pirmyn. Viena iš žydų pabėgėlių, kuri vyko per Kanfranką, rašė: „Žinodamas, kad žydų keleiviams gresia pavojus, Le Lay vis išgelbėdavo juos paslėpdamas saugiose milžiniškos stoties vietose, kaimelyje, ir dažnai net savo apartamentuose“. Le Lay padėjo išgelbėti šimtus žydų gyvybių.
„Visose šiose istorijose yra kruopelė tiesos, bet jos aplipdytos tiek pasakojimų, kad tapo gerokai perdėtos, – sako A.Marco. – Pavyzdžiui, tiesa, kad žydai ja naudojosi pabėgimui, bet tai nevyko masiškai.“
Ir, anot jo, nors naciai kontroliavo muitinės postus Prancūzijos pusėje, pačios stoties iš tiesų niekad neužėmė. Pasak A.Marco, pasakojimai apie vėliavą su svastika, plazdančią virš stoties, yra melas.
A.Marco nepatinka „Titaniko“ pravardė stočiai, bet pripažįsta – kaip ir legendinis laivas, taip ir stotis gali būti nepavykusių ambicijų metafora. Jis ir sutinka, kad nelaimės ją lydėjo viena po kitos.
Vos stotis buvo atidaryta, prasidėjo 1929 m. finansų krizė. Po poros metų ją nuniokojo kilęs gaisras. Tuomet 1936 m. prasidėjo Ispanijos pilietinis karas, šiam pasibaigus – Antrasis pasaulinis. Kai jis galiausiai baigėsi, Franco diktatoriškas režimas jau buvo izoliuotas, ir tarptautinės kelionės traukiniu neįsivažiavo iki 6-ojo dešimtmečio.
Buvo dar ir kita problema – bėgiai Ispanijos ir Prancūzijos pusėse skyrėsi, tad keleiviai turėdavo perlipti iš vieno traukinio į kitą. Tai nieko gero nežadėjo stoties ateičiai.
Po to, kai 1970 m. Prancūzijos pusėje nuo bėgių nulėkė krovininis traukinys, šią milžinišką stotį su 200 metrų platforma ir 365 langais buvo nuspręsta palikti likimo valiai.
Vėliau po žeme buvo įkurta Kanfranko astrodalelių laboratorija, bet pats stoties pastatas virto apleistu ir griūnančiu. Tačiau jau kuriami nauji planai.
Architektai jau rengia projektą 104 kambarių viešbučiui, kuris atsieis apie 27 mln. Eur. Vietos savivaldybės ne tik padės atgaivinti pastatą, bet ir sutvarkyti bėgius, aplinką.
Fasadas bus išsaugotas, tačiau naujoji stotis statoma už senosios, į ją bus galima patekti praėjus viešbučio vestibiulį. Komplekse bus ir 200 vietų konferencijų salė, geležinkelių muziejus, parduotuvės, piligrimų nakvynės vieta, nes pro Kanfranką driekiasi Santiago de Compostela maršrutas.
Viliamasi, kad kitų metų pabaigoje pabaigus darbus, atsigaus ir šalia esantis kaimelis.
Prancūzija ir Ispanija sutarė vėl atidaryti Somporto tunelį, kurias jungia abi šalis, ir tikimasi, kad iki 2026 m. į Kanfranko stotį jau pradės reguliariai važiuoti traukiniai.
