„Mūsų tikslas – koncentruotis į istorinę siauruko dalį, technikos paveldo išsaugojimą, atkurti važinėjimą šiuo technikos paminklu. Šiemet galbūt pavyks 6 km ruožu Pajiešmeniai (Pasvalio r.)–Biržai paleisti rankinę dreziną. Ateityje siauruku važinės ir keleiviniai traukiniai. Tai vienas iš strateginių mūsų planų. Muziejus be pasivažinėjimų yra niekas“, – taip savo viziją pristatė Siaurojo geležinkelio klubo vadovas Udrius Armalis.
Apie SGK ir jo lyderį – kaunietį verslininką U.Armalį – pirmiausia išgirdome prieš kelerius metus, kai subūręs 20–30 savanorių jis pradėjo organizuoti talkas Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje. Geležinkelio gerbėjai be jokio užmokesčio tvarkė siauruko teritoriją, sodino medžius, rūpinosi paveldo išsaugojimu.
Prieš penkerius metus įkurtas siauruko gerbėjų klubas, turintis tris nuolatinius aktyvius narius, nesitenkino veikla ASG ir šiemet beveik už 300 tūkst. Eur nusipirko apleistą, vagių apiplėštą geležinkelio ruožą Panevėžio, Pasvalio ir Biržų rajonuose.
„Neneigiu, mūsų įsigyto siauruko situacija sudėtinga. Nors negauname valstybės finansavimo, bandysime jį atnaujinti. Investuosime privačių lėšų, rašysime projektus gauti Europos Sąjungos paramą, kviesime prisijungti bendruomenes. Pajiešmenių bendruomenė jau dabar labai aktyviai prisideda, yra sutvarkiusi apie 5 km ruožą“, – sako U. Armalis.
Praėjusią savaitę Estijoje jis dalyvavo filmuojant laidą apie Baltijos šalių geležinkelius. Ši laida (iš apie tūkstančio laidų ciklo) yra skirta Vokietijos geležinkelio gerbėjų auditorijai.
Pasak pašnekovo, turistinės kelionės geležinkeliu labai populiarios Vokietijoje, Anglijoje.
SGK, plėtodama savo siauruko veiklą, kurdama geležinkelio technikos paveldo muziejų, ketina remtis Vakarų šalių patirtimi – jose technikos paveldo muziejus palaiko savanoriška entuziastų veikla. „Anglijos geležinkelių muziejus aplanko 15 mln. lankytojų per metus, vadinasi, kas ketvirtas tos šalies gyventojas. Šie muziejai turi per 1000 savanorių. Savo laisvalaikį jie skiria technikai išsaugoti. Tokias tradicijas yra įdiegusi ir Estija, Latvija. Mes dar atsiliekame šiuo požiūriu, bet tokios praktikos taip pat jau yra“, – sako pats siauruke savanoriavęs U. Armalis.
SGK jau pavyko įsigyti per 30 įvairių geležinkelio riedmenų – daugiau nei jų turi ASG Anykščių muziejus. Kai kurie riedmenys gana prastos būklės, bet neabejojama, kad pavyks juos restauruoti. Geležinkelio technikos paveldui eksponuoti idealiausia vieta, U. Armalio manymu, būtų Panevėžys, nes yra šalia automagistralės „Via Baltica“, kaip ir SGK siaurukas. Turistų traukos objektų prie pagrindinio kelio Vilnius–Ryga trūksta.
Iki šiol tarp Lietuvos ir užsienio turistų garsėjo Aukštaitijos siaurukas. Juo iš Panevėžio ir Anykščių buvo rengiamos įvairios pažintinės ir pramoginės kelionės į Troškūnus, Surdegį, Rubikius, Rekstino mišką ir kitur.
Kaip su vardą jau pelniusiu ir tradicinių švenčių turinčiu ASG konkuruos atkuriamas naujas siaurukas?
„Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu nuo Panevėžio iki Anykščių 1.40 val. važiuojama miškais. Tuo metu keleiviams turi suteikti pramogų – kitaip bus nuobodu. O Siaurojo geležinkelio klubo siauruku nuo Panevėžio iki Pasvalio apie 40 km ilgiausiai bus važiuojama valandą, tiek pat – ir nuo Pasvalio iki Biržų. Bet svarbiausias skirtumas, kad bus važiuojama per laukus, miestelius – visiškai kitokie vaizdai, kitoks patrauklumas. Viena iš idėjų – siauruku iš Pasvalio nuvažiuoti į Pakruojo dvarą“, – pasakoja U. Armalis.
Kadangi siaurukas eina per įvairius miestelius, jų gyventojai taip pat galės pasireikšti – turistams organizuoti renginius, prekiauti savo gaminiais, suvenyrais, šalia siauruko įkurti maitinimo įstaigų. Per 100 km siauruko ruožas, kertantis tris Aukštaitijos rajonus, iki šiol priklausė bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžios jis buvo nenaudojamas ir neprižiūrimas.
