Užupio konstitucijos vertimas į graikų kalbą turi simbolinę prasmę, nes pirmieji įstatymai Europoje buvo užrašyti būtent graikų kalba, rašoma pranešime spaudai. Vienas ankstyviausių įvykių Atėnų istorijoje yra Drakono įstatymų kodekso sukūrimas apie 620 m. pr. Kr. Tad įstatymų rašymo tradicija graikų kalba siekia jau daugiau nei 2,5 tūkstančių metų. Pirmoji šių laikų konstitucija Graikijoje buvo priimta 1822 m. Dabartinė Graikijos Respublikos Konstitucija formaliai yra peržiūrėta ir pakeista 1952 m. Konstitucija. Pagerbiant pagrindinį šalies įstatymą, centrinė Graikijos sostinės Atėnų aikštė, esanti priešais Graikijos Parlamentą, vadinama Konstitucijos aikšte.
Malonu, kad Užupio Respublikos Konstitucijos vertimas į graikų kalbą sutampa su abiem tautoms svarbiu istoriniu laikotarpiu: kaimyninė Lietuva pernai minėjo valstybingumo šimtmetį, Užupis – 20metį, o 2021 m. Graikija minės 200 metų sukaktį nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Pažink pats save! – buvo parašyta visatos centre – Delfu šventovės prieigose. Ar viską žinome vienas apie kitą, nes niekada nevėlu pažinti.
Kada: 2018 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis, 18.00
Kur: Konstitucijų siena, Paupio gt., Užupis
Kaip: https://www.facebook.com/events/2378877209035426/
Graikų kalba ir raštas
Graikų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, yra atskira jos šaka. Tai oficialioji Graikijos kalba, viena oficialiųjų suskaldyto Kipro kalbų. Dar vartojama Albanijos ir Italijos pietinėje dalyje, Egipte, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur.
Kalbančiųjų iš viso daugiau nei 13 mln., iš jų Graikijoje – apie 10,7 mln., Kipre – apie 1,2 mln. Helenizmo laikotarpiu bendrinė graikų kalba (koinė) paplito Aleksandro Makedoniečio užkariautuose Rytų kraštuose, tapo jų gyventojų bendravimo, t. p. ir ne graikų autorių rašomąja kalba. Lietuvos bendrasis planas: nori konkuruoti su Varšuva ir Ryga, o ne tarpusavyje Lietuvos bendrasis planas: nori konkuruoti su Varšuva ir Ryga, o ne tarpusavyje VII–XV a. Bizantijos valstybinė kalba. Senoji graikų kalba tebedėstoma daugelyje Europos universitetų ir kitų mokyklų, ji svarbi indoeuropiečių kalbų studijoms, t. p. tarptautinių žodžių, įvairių terminų darybai. Lietuvoje senosios graikų kalbos mokomasi nuo XVI a. kolegijose, gimnazijose, universitetuose. Naujoji graikų kalba Vilniaus universitete dėstoma nuo 1993 m.
Skiriama senoji (XV a. pr. Kr.–IV a. po Kr.), vidurinė, arba bizantiškoji (V–XV a.), ir naujoji (nuo XV a.) graikų kalba. Senosios graikų kalbos istorija skirstoma į 3 laikotarpius: Kretos-Mikėnų (XV–XII a. pr. Kr.), archajiškąjį-klasikinį (IX–VIII a. pr. Kr.–IV a. pr. Kr.) ir helenistinį-romėniškąjį (IV a. pr. Kr.–IV a. po Kristaus). Pirmuoju laikotarpiu vartotas vadinamasis skiemeninis linijinis raštas B (iššifruota 1952; seniausi rašto paminklai – molinės lentelės iš XV a. pr. Kr.). Archajiškuoju-klasikiniu laikotarpiu buvo sukurtas graikų raštas (seniausi rašto paminklai iš VIII a. pr. Kr.), susiformavo tarmės, jomis buvo kuriama grožinė literatūra, mokslo veikalai.
Trečiuoju laikotarpiu Atikos tarmės pagrindu susidariusi bendrinė kalba koinė paplito Egipte, Pergame, Sirijoje ir kitose helenistinėse valstybėse. Daug senosios graikų kalbos žodžių tapo mokslo ir technikos terminais. Vidurinė graikų kalba – oficiali Bizantijos rašto kalba – labai nutolo nuo šnekamosios kalbos. Naujosios graikų kalbos išsiskyrė 2 variantai: valstybinė rašomoji kalba katarevusa, pagrįsta senąja bendrine kalba koinė, ir šnekamoji kalba dimotiki, susiformavusi iš naujųjų graikų kalbos tarmių. Naujoji graikų kalba, lyginant su senąja, yra paprastesnė: pasikeitė kai kurių balsių ir priebalsių tarimas, suvienbalsėjo dvibalsiai, sumažėjo linksnių (iš 5 liko 3), dalyvių, išnyko bendratis, geidžiamoji nuosaka ir kita. Yra skolinių iš kitų kalbų.
Graikų raštas yra balsinis priebalsinis. Sukūrė jį graikai apie IX a. prieš Kristų perėmę finikiečių rašmenis ir ėmę jais žymėti ne tik priebalsius, bet ir balsius (XV–XIII a. prieš Kristų graikai rašė vadinamuoju skiemeniniu linijiniu raštu B; vėliau šis raštas buvo užmirštas). Seniausi rašto paminklai iš VIII a. prieš Kristų. Iš pradžių buvo populiarūs 2 rašto tipai: rytų graikų, dar vadinamas jonėniškuoju, arba Mileto, ir vakarų graikų, arba Chalkidės.
Rytų graikų raštas 403 prieš Kristų oficialiai buvo pripažintas Atėnuose ir paplito visoje Graikijoje; jo pagrindu XI a. sukurtas senovės slavų raštas kirilika. Iš vakarų graikų rašto kilo lotyniškas raštas, o šį perėmė daugelis Europos tautų. Iš pradžių buvo rašoma tik didžiosiomis raidėmis, be diakritinių ženklų, buvo keičiama rašymo kryptis (viena eilutė rašoma į kairę, kita – į dešinę), nepaliekama tarpų tarp žodžių. Vėliau graikų raštas papildytas 2 kvėptelėjimo, 3 kirčio ženklais, mažosiomis raidėmis. Dabartiniame graikų rašte yra 24 abėcėlės raidės.
Užupio bendruomenė (UžB) – tai seniausiai ir nepertraukiamai veikianti Vilniaus bendruomenė (faktiškai pradėjusi veikti apytikriai nuo 1997 m.), vienijanti unikalaus Vilniaus senamiesčio priemiesčio – Užupio aktyvius gyventojus, tarp kurių dailininkai, rašytojai, kino režisieriai, kiti menininkai, mokslininkai, bendruomeninių ir pilietinių iniciatyvų organizatoriai, kitų sričių profesionalai, studentai, moksleiviai. Užupio bendruomenė išsiskiria nekomercinių, atvirų, paprastai viešose erdvėse organizuojamų renginių, jungiančių įvairias kultūros sritis bei menines veiklas, gausa.
Jau du dešimtmečius Užupio bendruomenės renginiai praturtina Vilniaus bendruomeninį ir kultūrinį gyvenimą, yra matomi, atviri, patrauklūs įvairaus amžiaus ir socialinės padėties vilniečiams ir miesto svečiams, skatina kūrybiškumą, įtraukia tiek patyrusius, tiek ir debiutuojančius profesionalius kūrėjus, mėgėjus, Užupio jaunimą, vilioja turistus. Užupio bendruomenė yra Vilniaus bendruomenių asociacijos iniciatorė ir signatarė bei daugelio pilietinių iniciatyvų, paplitusių ir atkartotų kitur, autorė.
Užupio respublika (UžR) – prieš du dešimtmečius Užupio bendruomenė ir jos žmonės Vilniaus miestui ir pasauliui padovanojo Užupio Respubliką (toliau – UžR) – Europoje ir už jos ribų pagarsėjusį bendruomenės kolektyvinį kūrinį, nuolat besivystantį, tobulinamą ir plėtojamą. UžR kaip bendruomeninis, kultūrinis, meninis ir socialinis judėjimas dažnai lyginamas su Monmartru (Paryžius) ir Kristianija (Kopenhaga). UžR turi savitą filosofiją ir raiškos formas, švenčių cikliškumą (kalendorių), Konstituciją, išverstą į daugiau nei 70 pasaulio kalbų, simboliką (4 spalvų vėliavas skirtingiems metų laikams), lengvai suteikiamą pilietybę (padorius piliečius visame pasaulyje), UžR garbės piliečius (tarp kurių a.a. Jonas Mekas, Antanas Mockus, Dalai Lama, a.a. Ugnė Karvelis ir kt.), Prezidentą poetą ir režisierių Romą Lileikį, Parlamentą, Vyriausybę, suformuotą iš gausios komandos savanorių-ministrų, ambasadorius (kitose valstybėse, miestuose ir net gyvenimo ar veiklos srityse), išpuoselėtus tarptautinius ryšius ne tik su užsienio valstybėmis, bet ir Lietuvos Respublika, stabiliausią valiutą (EuroUžą), žiniasklaidos priemonę (Užupio TV), socialinį tinklą (Facebook paskyrą su 30 000+ sekėjų), nacionalinį patiekalą (UžBurgerį) ir kt.
Aktyviai glaudžius žmonių tarptautinius santykius plėtojanti UžR URM yra akreditavusi daugiau nei 250 ambasadorių įvairiuose kraštuose ir materijose, tuo sukurdama naujų santykių praktiką. Šia praktika sėkmingai naudojasi LR URM, Vilniaus miestas bei GO Vilnius atkartodama šiuos veiksmus. Užupio Respublika yra pelniusi tarptautinį pripažinimą ir palaiko tiesioginius santykius su daugiau nei 30 Vilniuje, Varšuvoje ir Rygoje akredituotų užsienio atstovybių, kurių atstovai su džiaugsmu dalyvauja Balandžio 1-osios šventime.
Užupio Respublikos sukūrimas ir išpuoselėjimas reikšmingai prisidėjo prie apleisto ir pavojingo Užupio atgaivinimo, pavertė jį stipriu turistų ir kitų lankytojų traukos objektu, kūrėjų įkvėpimo šaltiniu, suformavo savitą bendruomeninį identitetą ir sukūrė atvirą kūrybos erdvę, nepaskęstant pilname pagundų kosmopolitiniame liūne.
