Septynerius metus truksianti ekspedicija „Kapitono Granto vaikai“ startavo 2014 metų lapkričio 24 dieną. Patyrusio kapitono Dariaus Vinkevičiaus statytas klasikinė raudonmedžio jachta „Reliant 59“ su pirmąja įgula į Atlanto vandenyną išplaukė nuo Kanarų krantų.
Šioje grupėje buvo 8 žmonės, iš kurių tik viena moteris – K.Mažeikytė. Į 20 dienų kelionę ji išsiruošė namuose palikusi 3,5 metų dvynukus.
Galimybę beveik mėnesį praleisti laive su 7 mažai pažįstamais žmonėmis ir savo mintimis K.Mažeikytė vadina neįkainojama dovana: „Tai buvo pasimatymas su savimi“.
– Esate užsiminusi, kad ši kelionė buvo jūsų gyvenimo svajonė. Kaip ji atsirado?
– Lietuviai turi keliautojo ir atradėjo geną. Manyje jis labai stiprus. Keliauti pradėjau būdama abiturientė. Išbandžiau įvairius būdus – keliavau dviračiais, slidėmis, galiausiai susidraugavau su vėju ir į mano gyvenimą atėjo buriavimas su jėgos aitvarais.
Tada galutinai supratau, kad noriu keliauti ne ratuota transporto priemone, bet vandens. Toks keliavimas yra lėtas. Kai tavo greitis 10-20 km/val., supranti, kad niekur nenuskubėsi. Esi priklausomas nuo stichijos.
– Šiuolaikiniam žmogui, įpratusiam skubėti, tai – rimtas išbandymas?
– Man tai buvo dvigubas išbandymas. Kaip ir dažnas žmogus, aš įpratusi viską savo gyvenime kontroliuoti: sugedo automobilis, nuvarau jį į servisą; darbe esu vadovė – galiu kontroliuoti darbuotojus.
Tačiau stichija man nebuvo pavaldi. Kaip ir laivo įgula. Aš nesu kapitonas, tik įgulos narė, ir negalėjau priimti sprendimų, pavyzdžiui, dėl to, kada įjungti variklį, nes patekome į štilį ir laivas beveik nejuda į priekį.
Patekusi į panašias situacijas turėjau sau priminti: „Nusiramink, ramiai išlauk to momento, kai kapitonas nuspręs įjungti tą variklį.“
– Dauguma įgulos narių iki kelionės vienas kito nepažinojo. Ar nebuvo baisu, išplaukti su svetimais žmonėmis? Ypač žinant, kad visą parą gyvensi ribotoje erdvėje su minimaliais patogumais?
– Su Dariumi (kapitonu D.Vinkevičiumi, – aut. past.) buvau pažįstama maždaug penkerius metus. Dar vieną vyrą pažinojau iš buriavimo mokyklos. Likusius penkis pamačiau tik skrisdama į Gran Kanariją, iš kur išplaukėme jachta.
Nė su vienu nebuvo sunku bendrauti. Bet labiausiai susidraugavau su tais, kuriuos keisdavau prie vairo arba kurie keisdavo mane.
Tvarka buvo tokia: 2,5 val. esi prie vairuojančiojo ir lauki savo budėjimo pamainos. O tau stojus vairuoti, ateina kitas įgulos narys, kuris laukia savo pamainos ir taip pat „saugo“ tave.
Ypač įsiminė naktiniai pokalbiai. Galiu pasakyti, kad dabar tuos nepažįstamus žmones aš vadinu draugais. Po kelionės namuose darėme „Atlanto nugalėtojų“ susitikimą. Visus buvo labai malonu matyti. Jie atsivežė savo šeimas. Tai, kas užsimezgė laive, yra labai gražu ir tvaru.
– Kaip sekėsi dalintis kasdienius rutininius darbus?
– Moters buvimas laive tokioje kelionėje yra gera tramdomoji priemonė vyrams. Tada jie vaikšto nusiprausę, nusiskutę, nepalieka išmėtytų daiktų. Aš nekenčiu netvarkos, todėl kažkurį rytą pasakiau, kad čia nėra namų tvarkytojos, o tas žmogus, kuris gamina, neturi plauti mūsų indų.
Taigi, jūs, kaip einate vairuoti jachtos, lygiai taip pat turite stoti prie kriauklės ir suplauti indus. Paskui niekam neteko kartoti. Visiems tai buvo bendra taisyklė.
Nė vienas iš įgulos narių neturėjo lūkesčių, kad jachta bus 5 žvaigždučių viešbutis su balta patalyne. Žinojo, kad tai – mažas sodo namelis ant vandens. Kelionėje visi turėjome savo funkcijas ir įsipareigojimus, kuriuos be kalbų vykdėme.
– Ar iki šios kelionės jūs buvote plaukusi jachta ilgą maršrutą?
– 2013 metais perplaukiau Baltijos ir Pirėnų jūras. Ant vandens praleidau daugiau nei 28 valandas. Tačiau tai nebuvo 20 parų. Be to, Atlantas – ne Baltijos jūra.
Tačiau, kai tu įlipi į laivą nusiteikusi, kad kranto nematysi dvi arba tris savaites, neturi jokių kvailų lūkesčių, kad tas krantas pasirodys anksčiau. Kelionėje gyveni atitolinto laukimo būsenoje.
– Ar nebuvo nuobodu plaukti ir kasdien matyti vis tą patį vaizdą – vandenyną?
– Keistas dalykas: ilgai nematydamas kranto pasidarai pastabesnis besikeičiantiems vaizdams. Tarsi menininkas. Paprasčiausi debesys kiekvieną dieną atrodydavo skirtingi, žuvys skraiduolės, kurias matai kasdien, taip pat vis kitokios.
Pirmas tris-keturias dienas to neužfiksuodavai, tačiau po ilgesnio plaukimo pamatydavai, kad net žvaigždės yra kitaip išsidėsčiusios danguje.
– Kas buvo įsimintiniausia šioje kelionėje?
– Kiekvienas galėjome sugrįžti prie savo šaknų. Stebint kitus įgulos narius tai labiausiai jautėsi. Kelionės pradžioje mūsų pokalbiai būdavo: „Kas tu esi?“ O pabaigoje: „Ką tu jauti?“, „Koks šviesiausias tavo vaikystės prisiminimas?“
Kalbėdavomės apie mėgstamiausius vaikystės patiekalus. Šios temos buvo dažnos, kadangi laive trūko maisto. Todėl prisimindavome skaniausias vaikystės braškes ir skrylius. Svajodavome, ką valgysime sugrįžę namo.
Naktiniai plaukimai, naktinis darbas tiek atpalaiduodavo mintis, kad galėdavome diskutuoti bet kokia tema.
– Kaip manote, ar į tokią kelionę gali vykti bet kas?
– Atsakysiu, kas tikrai negalėtų vykti – tai žmonės, turintys priklausomybių. Tarkime, alkoholiui arba narkotikams. Laive tai visiškai netoleruotina. Jei bent vienas iš įgulos narių turi panašią priklausomybę, kyla grėsmė visai įgulai. Laivas – per maža erdvė, kad kažkam leistume improvizuoti...
Ilgai nematydamas kranto pasidarai pastabesnis besikeičiantiems vaizdams. Tarsi menininkas. Paprasčiausi debesys kiekvieną dieną atrodydavo skirtingi, žuvys skraiduolės, kurias matai kasdien, taip pat vis kitokios.
Buriavimo patirtis nebūtina. Tačiau plaukiant panašioje kelionėje į mūsų ekspediciją reikia būti nusiteikus, kad laivą vis dėlto teks vairuoti.
Reikės išmokti įtempti bures, suprasti kompasą, nustatyti vėjo kryptį ir, esant reikalui, kviestis į pagalbą kapitoną, jeigu neturi patirties.
Psichologiškai reikia pasiruošti tam, kad daug dienų neatsitiks kažkas esminio – gyvensi mažoje erdvėje ir darysi rutininius darbus. Tas laikas leis tau susitikti su savimi. Tam irgi reikia pasiruošti.
– Ar jūs pati sau atsakėte, kodėl leidotės į šią kelionę?
– Tai buvo mano svajonė. Kita vertus, aš gyvenu labai aktyvų gyvenimą, todėl ši kelionė man suteikė galimybę rasti laiko sau: paskaityti, pamedituoti, susidaryti esminių gyvenimo tikslų planą. Dabar lieka viską, ką susirašiau, padaryti.
– Į 20 dienų trukusį plaukimą išvykote namuose su vyru palikusi pusketvirtų metų dvynukus. Ar ruošėte šeimą tam? Juk ši kelionė – ne paprastos atostogos. Dalį plaukimo, kiek žinau, net negalėjote susisiekti su artimaisiais ir pasakyti, kad esate sveika.
– Savo vyrą pradėjau ruošti prieš 9 mėnesius. Su vaikais apie tai, kad mama išplauks, pradėjome kalbėti iki kelionės likus trims mėnesiams. Pati sunkiausia buvo paskutinė savaitė.
Tada supratau, kad nebeturiu laiko pabūti su vaikais, o jie dar tokie priklausomi nuo manęs. Net prieš lipdama į automobilį savo dukrai pasakiau: „Smilte, dabar tu būsi maža mama ir rūpinsiesi tėčiu ir broliu“. Ji iki šiol prisimena šį momentą.
– Ar jums, kaip mamai, žmonai, atitrūkimas nuo šeimos kažką davė?
– Dabar juos daug labiau branginu ir saugau. Iki kelionės maniau, kad pasiimčiau vaikus ir kartu plauktume per Atlantą. Grįžusi nuomonę pakeičiau. Kiti vandenynai yra mano gyvenimo tiksluose, bet vaikų ten tikrai neimsiu. Nebent, kai jie užaugs ir patys nuspręs mane lydėti.
Vis dėlto minties padėti jiems pajusti buriavimo malonumą neatsisakiau. Šią vasarą ketinu visą šeimą pasiimti į lengvą kelionę po Korsikos arba Ispanijos pakrantes. Noriu, kad jie suprastų, kas yra gyvenimas laive, ir pajustų tą kitokį pasaulį.
– Ar jūsų vyras buriuoja?
– Jau buriuoja (juokiasi, – aut. past.)
– Užsiminėte apie kitus vandenynus. Gal jau esate suplanavusi naują kelionę?
– Projektas „Kapitono Granto vaikai“ tęsis septynerius metus. Todėl esu tikra, kad neapsiribosiu Atlantu. Teks „imti“ Indijos arba Ramųjį vandenyną. Kol kas nežinau, kuriame etape plauksiu, žiūrėsiu, kaip viskas susidėlios mano darbe ir asmeniniame gyvenime.
„Pasaulis kišenėje“ netrukus galėsite skaityti K.Mažeikytės dienoraščio, kurį ji rašė kelionėje po Atlantą, ištraukas, pamatyti įgulos narių padarytas nuotraukas.
