Gražioji Kreta be galo įvairi, savotiškai didinga su kalnais horizonte ir pasąmonėje kirbančia mintimi, kad viskas čia be galo trapu ir bet kurią minutę gali pradingti amžiams.
Istorija mena tragiškus kataklizmus, kai šimtai tūkstančių žmonių išnyko pernakt. Tačiau grožis ir palaima, apimanti saloje, nustelbia bet kokį nerimo jausmą. Jaukūs Kretos miesteliai su senosiomis tavernomis ir krautuvėlėmis – Chania, Malia, Stalida, Chersonissos, Elunda, Agios Nikolaos – šių dienų graikiškas San Tropezas – taip ir traukia be paliovos vaikštinėti nuostabiomis gatvelėmis, pakrantėmis, fiksuojant vaizdus atmintyje ir nuotraukose.
Gražūs ir išdidūs graikai, jų šokiai, kuomet vyrai, sako, šoka savo skausmą, stiprios kavos su kardamonu kvapas – visa tai sudaro atmosferą, kuri traukia grįžti atgal, turi kažką neapčiuopiamo ir nenuspėjamo sklandančio ore. O gal tai atmosfera 777 salų (tiek jų sudaro archipelagą), kurios juosia Kretą?
Ideali vieta medaus kopinėtojams
Drąsiai sutikčiau su tais jaunais žmonėmis, kurie savo medaus mėnesiui pasirenka šią graikišką salą. Tai – vieta, skirta patirti amžinąją meilę. Malonumo jausmą sustiprins kelionė į Santorinį – salą, pavadintą Šventos Irinos garbei, bei nepakartojamo grožio miestelius Fyrą ir Iją.
Tai sala su savo įžymiaisiais baltai mėlynais nameliais a-la Santorini style, ir bohemiška dvasia. Mes pralėkėme šią salą kaip vėjas, tačiau spėjome pajusti, kad tai – Dievo sukurtas kampelis tarp dangaus ir jūros, pritrenkiantis savo grožiu ir unikalumu.
Plaukiant laivu atgal iš Santorinio į Kretą, stebint purpurinį saulėlydį, klausant neužmirštamų Mikio Teodorakio „Graiko Zorbos“ motyvų, šokant nepakartojamąjį sirtakį – trumpam sustoji ir pagalvoji: ar tai sapnas, ar tikrovė? Štai tokį įspūdį patyriau prisilietusi prie nuostabaus Kretos ir Santorinio gamtos grožio.
