Dažnas italas sako, kad, neskaitant futbolo, svarbiausi gyvenimo aspektai yra šeima, maistas, stilius. Stilių ir išskirtinumą pradėjau jausti dar prieš kruizą, ryte pabudusi netoli uosto esančiame viešbutyje Genujoje. Pažiūrėjus pro langą pamačiau, kad mūsų laivas jau atplaukė. Tolumoje, tarp kitų ryškiaspalvių Genujos pastatų bei uosto statinių, lyg miesto architektūros dalis grakščiai dygo didžiulė stilingą viešbutį primenanti „MSC Musica“. Gražuolį lainerį kažkodėl norėjosi vadinti moteriškai – gal dėl elegantiškai baltos spalvos, gal dėl muzikalaus pavadinimo, gal dėl to, kad priminė didelę gulbę.
Atrodė, kad „MSC Musica“ atplaukimas – didžiulis įvykis visam miestui. Vis matydavau ūžiančius sunkvežimius su užrašu „MSC Musica“, pristatančius šviežią maistą į laivą, turistinius autobusus su tokiu pat užrašu, vežančius kruizo keliautojus į ekskursijas po Genują ar jos apylinkes; MSC ženkliukus seginčius jaunuolius – pamainas keičiančius įgulos narius ar animatorius; net žuvėdros, skraidančios aplink laivą išplaukimo metu, rodos, buvo pasamdytos tam, kad stilingai ir iškilmingai išlydėtų laivą į atvirą jūrą. Uoste, prie išplaukimo laukiančio laivo visą laiką sukosi grupelės žmonių, norėjusių įsiamžinti prie elegantiško lainerio. Vokiečių poros paprašiau nufotografuoti ir mane. Smulkmena, bet begėdiškai malonu buvo atsakyti vokiečiams, kad tuoj išplauksiu su šia milžiniška „gulbe“, tuo tarpu kai jie TIK fotografavosi.
Iš Genujos laivas išplaukė vakare ir gana greitai atėjo laikas nusileisti į restoraną vakarienės. Eidama nesutikau daugelio kurortams su „viskas įskaičiuota“ būdingo atributo – įraudusių vyriškių su šortais ir viena saga ant pilvo susagstytais marškiniais su papūgomis – manęs laukė baltą uniformą dėvintys gražuoliai stiuardai, oficiantai su varlytėmis, stilingai paserviruoti stalai, pasitempę keliautojai. Elegantišką aplinką norėjosi atitikti ir man. Kas vakarą kajutėje rasdavau kitos dienos programėlę, kurioje buvo rekomenduojamas ir aprangos kodas – laisvalaikio, formalus, italų vėliavos spalvų. Aprangos kodas laive – tai toks ritualas, kurio laikytis neprivaloma ir vargu ar kas nors laive tau pasakytų bent pusę žodžio, jei kodo nepaisytum. Bet kaip kiekviena moteris puoštis mėgstu, tad pagavau savotišką azartą ir stengiausi jei ne pilna „eilute“, tai bent prisitaikiusi kelis aksesuarus išsisukti iš padėties ir savaip interpretuoti vakaro temą.
Tiesa, dėvinčių ilgas vakarines suknias, smokingus ar juodus kostiumus šiame kruize nemačiau net per kapitono gala vakarą, tai visgi yra konservatyvesnių prabangos klasės kruizinių kompanijų atributas. Mūsų laive kapitono vakaras – gal kiek per daug sureikšminamas, bet elegantiškas renginys – jo metu prieš vakarienę buvome pavaišinti šampanu ir kokteiliais, kapitonas tarė sveikinimo žodį, papozavo teatro fojė ir norintiems suteikė galimybę įsiamžinti kartu (deja, asmenukės išmaniuoju padaryti nepavyko – fotografavo profesionalus laivo fotografas, o nuotraukos kaina – apie 30 EUR). Tačiau po specialiai paruošto pramoginio spektaklio laivo damos buvo pakviestos pašokti su vadovaujančiais laivo pareigūnais – tad ar tai nėra pakankama motyvacija pasipuošti?
Apie šeimos jausmą. „Dabar jūs esate mūsų šeimos nariai“, – sakė MSC atstovai mūsų agentūrai, kai pasirašėme prioritetinio partnerio sutartį. „Sveiki atvykę į MSC šeimos namus“, – sakoma kiekvienam, įlipančiam į laivą. Ir nepastebi, kaip iš tikrųjų pradedi jaustis dalimi šios didelės šeimos. „Žiūrėk, mūsiškiai“, – sakai Palerme sutikęs į krantą išlipusius laivo animatorius. „O, mūsų šokėjėliai“, – nusišypsai, pamatęs, kaip Maljorkos Palmos bare linksminasi prancūzų porelė, kurią už akių jau spėjome pavadinti „etatiniais“, nes laive nepraleisdavo nė vieno renginio, nė vieno šokio. Prasiveržia net lietuviški bruožai – imi „sirgti“ už savo laivą, su pavydo gaidele lyginti jį su kitais. „Ar tik ta „Costa Favolosa“ nėra didesnė už mūsų „Musica“? „Ir kodėl čia dabar iš to kito laivo sklinda muzika, juk „Musica“ – MŪSŲ laivo pavadinimas?“ Šie klausimai neleido man ramiai gyventi Maljorkoje, kur mūsų ir „konkurentų“ laivai stovėjo šalia. Nepatingėjau pereiti per mūsų laivo denius ir įsitikinti, kad pas mus tikrai linksmiau, kad visa „mūsų“ Musica ne juokais ūžia „vakarėlio“ ritmu.
Na o kalbant apie šeimas tiesiogine to žodžio prasme, dar kartą įsitikinau – taip, italai mėgsta atostogauti šeimoms ar net šeimų kompanijomis. Kruiziniame laive vaiko amžius – ne kliūtis. Buvo ir šeimų su paaugliais, kurie pamiršę tėvus turėjo savo veiklos paauglių klube, ūžė diskotekose; buvo ir visiškų kūdikių. Po to, kai laive pasimetusiam aštuonmečiui Lorencui iš Romos padėjau rasti jo tėvelius, į vieną šeimą buvau priimta ir aš – aukšta itališkai su akcentu ir klaidomis kalbanti „teta“. Laivo fojė sutikau verkiantį berniuką, kuris nespėjo kartu su tėvais įlipti į liftą. Laimei, visiems vaikams privaloma tvarka uždeda apyrankę su kajutės numeriu, tad nuvedžiau jį tiesiai ten, o sužinojus, kad kajutėje nieko nėra, paskambinau į laivo svečių aptarnavimo centrą, paskelbėm paiešką ir šalia kajutės laukėm grįžtančių tėvų. Kol laukėm, kiek išmanydama užkalbinėjau Lorencui dantis, net organizavau futbolo mačą Italija-Olandija su pro šalį ėjusiais dvynukais olandais. Po 20 min. pagaliau pasirodė ir Lorenco tėvai, tad nespėjau gauti pylos nuo laivo stiuardų už pramogas netinkamoje vietoje.
Itališka kruizinė kompanija tiesiog neleistų sau atmestinai žiūrėti į svečių maitinimą. Vakarienių metu – patys įvairiausi Viduržemio jūros virtuvių kūriniai. Ir nors maitinimas per vakarienę yra dviem pamainomis (kitaip būtų sunku organizuoti daugiau kaip 2000 laivo svečių maitinimą), kiekvienai pamainai skiriamos daugiau nei 2 valandos – pakankamas laikas, kad svečiai ramiai ir su pasimėgavimu paskanautų 4 patiekalų vakarienės, deserto, vyno. Dažnai juokiuosi iš savo „Facebook“ draugų, kurie vis fotografuoja ir savo „sienoje“ deda maisto nuotraukas, bet, tiesą pasakius, šiek tiek gailiuosi, kad pati neįamžinau MSC kūrinių.
Per pietus, tiesa, galima patirti šiek tiek streso – pietūs teikiami bendrame savitarnos restorane, kurio patalpos tikrai nemažos, bet...visa Italija įpratusi pietauti beveik tuo pačiu laiku – apie 13 val., o kadangi laive italų buvo daugiausia, tai ir grūstys buvo nemažos. Su šia „problema“ susidorojome paprastai – tiesiog ateidavome ne piko metu. Vaišintis laive galima 20 valandų per parą, tad pastūmus pietų laiką nieko neprarandi. O dar supratau, kas vienija įvairių šalių vaikus – visi jie mėgsta picas ir mėsainius su bulvytėmis, ir laivo šefas buvo pasiruošęs ir tam.
Italai pamišę dėl šokių. Laive šokama visur: dieną – prie baseino viršutiniame laivo denyje, vakare – baruose su gyva muzika, naktį – diskotekoje. Kruizo keleiviai noriai puola į šokių sūkurį – ar tai būtų stilingas šokis su laivo pareigūnais, „traukinukas“ laivo restorane užgrojus populiariai melodijai per itališką vakarą ar animatorės vedami linijiniai šokiai, kuriuose, patys to nežinodami, dalyvavome ir mes (išgirdę mums patikusią melodiją išėjome pašokti ir tik už poros minučių suvokėm, kad judam prieš srovę, tiksliau, šokam vietoje, o mus tai pasiekia, tai nutolsta, tai pasiekia vėl grupelė vienodus judesius darančių šokėjų; tik tada ir supratome, kad netyčia atsidūrėme linijinio šokio vidury ir labai juokėmės, įsivaizduodami, kaip atrodėme iš šono). Apie italų „gioia di vivere“ (mokėjimą džiaugtis gyvenimu) dažnai kalbėjomės su tuo pačiu kruizu plaukusiu lietuviu žurnalistu Giedriumi Drukteiniu – moka italai (aišku, kiti pietiečiai taip pat) linksmintis, nejaučia jokių kompleksų, ir negalvodami apie aplinkinius, tiesiog atostogauja. Iš jų galime tik pasimokyti.
Kruiziniame laive man rūpėjo viskas. Tad nubėgau pasimankštinti į sporto salę. Pirmas įspūdis buvo, kad sienos apklijuotos įspūdingais fototapetais, bet iš tikrųjų priešais bėgimo takelius buvo didžiuliai panoraminiai langai su vaizdu į atvirą jūrą. Ir tai buvo tikra! Vaizdai žavingai keitėsi – pasirodydavo tai kitas laivas, tai niekam nežinoma sala. Linksmai leidau sau įsivaizduoti, kad plaukiantys vaizdai – tai MANO treniruoklio pedalų mynimo rezultatas, kad judam mano pastangų dėka. Įkišau nosį ir į SPA centrą, nors teikiamomis grožio procedūromis ir nepasinaudojau.
Apie kasdienį laivo personalo gyvenimą pakalbinau simpatiškąjį nuolat budintį ryšių su klientais vadovą italą Andrea. MSC jis dirba jau aštuonerius metus ir namus mato labai retai. Dabar laivu „Musica“ plaukioja po Viduržemio jūrą, nuo lapkričio iki balandžio plaukios Pietų Amerikos pakrantėmis (o Brazilijoje, beje, jis turi sužadėtinę). Dėl tokio pasirinkimo jis nė kiek nesigaili, jūrą vadina savo antrais namais. Kiek kitoks likimas barmenės ukrainietės Oksanos, kuri laive įsidarbino, kai MSC užplaukė į Odesos uostą Juodojoje jūroje. Dabar šis uostas (tikėkimės, kad laikinai) nebeįtraukiamas į MSC maršrutus ir Oksanai metus neteks matyti artimųjų, tad ji be galo džiaugiasi, kai laive sutinka keliautojų iš gimtosios Ukrainos arba kad ir iš Lietuvos.
Kad ir kiek įvairių užsiėmimų būtų laive, visa tai netektų prasmės, jei nebūtų galimybės pabudus ryte išvysti naują miestą. Į kajutę pristatoma dienos programėlė informuodavo ne tik apie pramogas arba aprangos kodą, bet ir apie tai, kokius krantus galime pamatyti iš laivo. Kajutėje esančiame TV ekrane dažnai patikrindavau, kur dabar esame. Anksčiau, ilsintis kokiame nors kurorte, tekdavo nuo kranto stebėti praplaukiančius laivus, spėlioti, kur jie plaukia, įsivaizduoti, ką veikia keleiviai. Dabar atvirkščiai – sėdėdama kajutės balkone kurdavau vaizduotėje istorijas apie esančius krantuose ir laukiau, kol laivas sustos mano svajonių miestuose. Amžinasis miestas Roma, su kuriuo turiu ypatingus ilgamečius santykius; kiek chaotiškas įspūdingo istorinio paveldo turintis Palermas, kuriame tik trumpam sustojus bare iš karto susiradau naujų draugų; elegantiškoji Valensija su erdviomis gatvėmis ir „futuristiniu“ meno ir mokslo miesteliu; stilingoji Maljorkos Palma su garsiąja katedra, smėlio paplūdimiais ir jaukaus interjero restoranėliais; levandomis kvepiantis Marselis, priglaudęs įvairių tautų ir kultūrų atstovus, bet išlaikęs prancūziškąjį šarmą – visgi tai man buvo svarbiausia programos „vinis“. Geresnis būdas nei kruizas nors trumpam užsukti į širdžiai mielus ir pakankamai daug vienas nuo kito nutolusius miestus kažin ar yra. Ir jeigu tai galima padaryti „itališkai“ – su stiliaus, šeimos, gardaus maisto akcentu, atostogos užskaitomos!
